Jo motina džiaugiasi, kad atgavo visą jo kūną. Kitų šeimų sūnūs buvo atpažinti tik pagal jų DNR. „Sakiau jam nevažiuok, nevažiuok. Bet jis buvo atkaklus. Jis sakė, kad negali pabėgti“, – sako Deniso motina.
Nors nuo incidento praėjo jau daugiau nei dvi savaitės, tikras žuvusiųjų skaičius ir toliau yra slepiamas. Šeimos iš Rusijos Samaros regiono miestelių, kur gyveno dauguma kareivinėse žuvusių kareivių, laidoja savo sūnus per neskelbiamas laidotuves. Vietos valdžia tvirtina, kad žuvo tik 89 vyrai ir atsisako skelbti visą žuvusiųjų sąrašą.
Ukraina teigia, kad žuvo mažiausiai 400 žmonių. Deniso tėvai, teigiantys, kad sprogimą sustiprino šalia kareivinių stovėję amunicijos pilni sunkvežimiai, sutinka, kad aukų skaičius tikriausiai siekia šimtus.
Šiandieninėje Rusijoje žodžiai gali būti labai brangūs. Šeimos nenori kalbėti, besibaimindamos prarasti finansinę kompensaciją ar susilaukti dar blogesnių pasekmių. Tačiau anonimiškai pasikalbėti sutikusi vieno iš sužeistųjų sesuo „Anna“ patvirtino, kad daugelis artimųjų pyksta dėl to, ką jie laiko tiesos slėpimu.
„Vadai kaltina karius už tai, kad jie atskleidė savo pozicijas, nes naudojosi mobiliaisiais telefonais, – sakė ji. – Bet iš tiesų, tai yra jų nusikalstamo aplaidumo įrodymas.“ Annos brolis nuo sprogimo pabėgo patyręs tik nedidelę peties traumą. Lovoje šalia jo gulėjęs karys žuvo vietoje. Anna nesupranta, už ką Rusija kovoja. Taip pat jaučiasi ir daugelis kitų artimųjų, teigia mergina.
Atvirame šeimų laiške, kuris sausio 10 d. buvo paskelbtas regiono tinklalapyje, bet paskui ištrintas, prezidentas Vladimiras Putinas buvo raginamas sumažinti šauktinių skaičių. Tačiau vargu, ar tai turėtų kokį nors poveikį. Be to, yra požymių, kad dabar planuojama dar viena šaukimų banga.
Atvirųjų šaltinių tyrėjas Ruslanas Levijevas sako, kad pastarosiomis dienomis Kremliaus pareigūnai nustojo atmetinėti naujo šaukimo galimybę. Net keletas su „specialia operacija“ susijusių veikėjų atvirai ragina mobilizuoti daugiau karių. Vienas nepriklausomas žurnalistas praneša, kad ketvirtame pagal dydį Rusijos mieste Jekaterinburge karinės valdžios institucijos, laukdamos naujos šaukimų bangos, jau pastatė žalias palapines.
Rusija vis dar nėra dislokavusi visų maždaug 300 000 karių, mobilizuotų per pirmąją bangą. J. Levijevas teigia, kad frontą sėkmingai stabilizavo spėję atvykti kariai. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip Rusija galėtų surengti bet kokį naują puolimą be naujų karių. Tačiau vienas Ukrainos karinės žvalgybos šaltinis tikina, kad net nauja šauktinių banga turėtų ribotą poveikį: Pasak jo, Rusijos problema slypi vidutinio lygio vadovavime, todėl ji negali būti išspręsta tiesiog didinant šauktinių skaičių. Vis tik šis šaltinis mano, kad Rusija bandys surinkti dar pusę milijono vyrų prieš naują puolimą pavasarį: „Be naujų karių, kurių jiems reikia puolimui, jie taip pat turi pakeisti šimtus tūkstančių žuvusiųjų ir sužeistųjų.“
Neseniai įvykęs Valerijaus Gerasimovo (iki šiol nuošalyje buvusio Rusijos generalinio štabo viršininko) paskyrimas vadovauti operacijai Ukrainoje, gali reikšti, kad planuojamas didelis puolimas. Tai taip pat gali būti bandymas sustiprinti įprastą karinę vadovavimo grandinę, iškilus Jegvenijui Prigožinui ir jo samdinių grupei „Wagner“. Daugelį Maskvoje neramina sadistinės šešėlinės J. Prigožino armijos, kuri iš esmės vadovavo kovai Bakhmute ir Soledare, įtaka.
Jei šaukimas bus atnaujintas, dar tūkstančiai rusų bandys išvykti iš šalies. Po pirmojo mobilizavimo pranešimo rugsėjo 21 d., per mėnesį pabėgo maždaug 700 000–800 000 vyrų. Kiti slapstosi šalyje, kai kurie net ir labai radikaliais būdais. Adomas Kalininas, IT specialistas, jau nuo rugsėjo mėnesio gyvena miške kažkur pietų Rusijoje. Kalbėdamas per saugią susirašinėjimo programėlę, M. Kalininas sakė esąs patenkintas savo nauju gyvenimu. Jis teigė turintis viską, ko jam reikia: palapinę, miegmaišį ir darbo vietą kompiuteriui, kuris naudoja saulės energiją. Jis tokį sprendimą rekomendavo ir kitiems nuo kariuomenės bėgantiems vyrams, kurie negali išvykti iš šalies (ir turi šiek tiek stovyklavimo patirties).
Skerdynės Makijivkoje daugelį paprastų rusų privertė permąstyti kovos Ukrainoje kainą. Todėl Rusijos valdžia griežtai kontroliuoja tai, kas yra skelbiama viešai. „The Economist“ korespondentą Samaros vietinio oro uosto išvykimo salėje filmavo ir prie jo kabinėjosi vienas „tinklaraštininkas“, matyt, atsiųstas vietinių saugumo tarnybų.
Sužeisto kario sesuo Anna prognozuoja, kad bet koks bandymas užverbuoti daugiau vyrų iš regiono bus pasitiktas su dideliu pasipriešinimu. Tačiau, jos nuomone, nevertėtų tikėtis viešo protesto. Žmonės yra per daug susiskaldę ir išsigandę. „Protestui reikia stiprios kolektyvinės dvasios, su kuria mes turime šiek tiek problemų“, – sakė ji.
