Po ukrainiečių pergalės gyvenimas regione beveik grįžo į įprastas vėžes. Tačiau praėjusių metų gegužę Rusijos pajėgos regione pradėjo naują puolimą ir kaimui iškilo nauja grėsmė, skelbia „The Moscow Times“.
Namelius naudoja kaip slėptuves
Nuo karo pradžios moliniuose nameliuose gyvena Ukrainos kariai, kurie juos naudoja kaip slėptuves tarp misijų Charkivo fronte. Rūkydamas Oleksijus kalbasi su kareiviu apie naujienas mūšio lauke.
„Nežinome, kiek ilgai išlaikysime frontą. Kol kas jį stabilizavome, bet visko gali būti“, – pasakojo karys.
Oleksijus tai žino. Karas yra pavojingas ir fronte gali nutikti bet kas. Nepaisant to, vyras yra pasiryžęs likti.
„Kodėl turėčiau išeiti? Tai mano namai, mano žemė, mano kaimas ir mano sodas. Taip, frontas arti, vos už kelių kilometrų, bet padėtis daug geresnė nei tada, kai čia buvo rusai, – kalbėjo Oleksijus. – Virš mūsų ūkio skraidė rusų lėktuvai, pro kaimą dažnai pravažiuodavo rusų tankai. Mus dažnai bombarduodavo. Didžiąją laiko dalį praleisdavome slėpdamiesi rūsyje ir valgydami vasarą sukauptas konservų atsargas.“
Išlaisvinus kaimą, Oleksijaus ir jo žmonos gyvenimas beveik grįžo į įprastas vėžes.
„Esu pensininkas. Didžiąją gyvenimo dalį dirbau netoliese esančioje gamykloje ir ne taip seniai išėjau į pensiją. Tačiau mano pensijos neužtenka pragyvenimui, todėl toliau dirbame savo laukus ir kaupiame dar didesnes atsargas tam atvejui, jei rusai sugrįžtų“, – pasakojo vyras.
Bijo rusų sugrįžimo
Tolumoje girdisi artilerijos šūviai, o Oleksijaus akyse švysteli susirūpinimas. Pensininkas pakviečia savo šunį, o šalia jo, ant nedidelio suoliuko, Oleksijaus žmona Liuba kalbasi su ten susirinkusiomis moterimis. Jos, kaip ir Oleksijus, išgyveno rusų okupaciją ir dar baiminasi, kad nepavyks išlaikyti fronto linijos.
Vakaro šviesoje girdisi tolimas artilerijos garsas.
„Mes labai bijome, kad rusai sugrįš. Mano sūnus miega, vyras miega, bet aš negaliu naktimis užmerkti akių. Pabundu nuo kiekvieno sprogimo. Mes nieko nebeturėjome, jokios elektros, net duonos, buvo taip šalta. Vieną dieną į kiemą nukrito rusų sviedinys ir išžudė beveik visus mūsų triušius. Turėjau juos surinkti bombarduojama. Tai buvo 26-asis tos dienos apšaudymas“, – su ašaromis akyse pasakoja Liuba.
Pabėgimui reikia pinigų
Daugeliui kaimo gyventojų bėgti nebėra galimybės. Didelė dalis gyventojų tiesiog neturi pinigų pabėgimui, o vienintelis jų turtas yra ūkis ir sodas – viso gyvenimo darbo vaisiai.
Tokia padėtis ypač slegia pensininkus šalyje, kurioje vidutinė pensija retai viršija 5000 grivinų (apie 110 eurų).
„Net jei ir norėtume, negalėtume. Kur mes eitume? Į Charkivą? Ten mes nieko nepažįstame. Neturime pinigų. Kur galėtume miegoti? Gatvėje?“ – kalbėjo Oleksijus.
Oleksijaus žmonos bendravardė, kaimynė Liuba Nikolajevna, kilusi iš centrinės Ukrainos, teigia, jog galėtų grįžti į savo sritį, jei tik panorėtų. Tačiau Liuba Nikolajevna, kaip ir jos kaimynai, pasirinko likti.
„Likome tik mes. Sveta, mano kaimynė, išvyko pačioje karo pradžioje. Jaunimas arba mieste, arba kariuomenėje. Jei mes išvažiuotume, tai būtų mūsų kaimo pabaiga“, – kalbėjo L. Nikolajevna.
Ji taip pat nerimauja dėl savo sodų, kurie Ukrainos kaimuose dažnai yra vienintelis maisto šaltinis. Plaukus susisupusi į baltą skarelę, ji aiškina negalinti pakęsti minties, kad gali netekti derliaus.
„Jei praleisime sezoną, ką valgysime? Niekas mūsų nepamaitins, o mes neturime pakankamai pinigų nusipirkti maisto iš parduotuvės. O parduotuvės net nebėra. Nuo karo pradžios viskas uždaryta. Kur mums eiti? Mes neturime automobilio, o jei ir turėtume, neturime pinigų degalams, – sako L. Nikolajevna, šluostydamasi skruostais riedančias ašaras. – Atvažiavau čia, kai buvau jauna, su vyru. Tai labai gražus kaimas. Gamta graži, oras gaivus. Girdime kovas pasienyje, bet mums jos pakankamai toli. Be to, turiu savo vištas, triušius ir nedidelį sodą, kuriame auginu bulves ir pomidorus. Todėl nenoriu išvažiuoti.“
