Karolis V Habsburgietis tvirtino, kad jo imperijoje niekada nenusileidžia saulė, nes Habsburgų dinastija išplėtė savo įtakos zoną ir Naujajame pasaulyje, kuriame užėmė milžiniškas kolonijų teritorijas. Tačiau šis didikas gyveno XVI a. pradžioje. O liūdnai pagarsėjęs jo palikuonis – 150 metų vėliau.
Karolis II Pamišėlis gimė 1661 metais dėdės ir brolėčios santuokoje – jo tėvai buvo karalius Pilypas IV Gražusis ir Mariana Austrietė. Pilypui tuo metu buvo 46-eri, o Marijai Annai – vos 15 metų. Ji buvo numatyta ištekinti už Pilypo sūnaus, tačiau šis netikėtai mirė ir Pilypas ją vedė pats, nes Habsburgams reikėjo skubiai susilaukti palikuonio perimti sostą.
Ištisus šimtmečius Habsburgų šeimoje buvo tuokiamasi tarp artimų giminaičių: pusbroliai ir pusseserės, dėdės ar tetos ir jų brolių ar seserų vaikai ir panašiai. Šioje šeimoje vyrai buvo itin nepatrauklūs: storos lūpos, į priekį atsikišęs žandikaulis, kuris vėliau net pradėtas vadinti „habsburgų žandikauliu“, ilgos nosys ir siauras veidas. Moterims pasisekė labiau – nors ir turėdamos atpažįstamus veido bruožus, jos atrodė daugiau ar mažiau simpatiškos, su retomis išimtimis.
Nelaimingasis Karolis II gimė su visa puokšte ligų – nuo problemų su kaulais ir sąnariais iki epilepsijos. Ankstesnėse kartose išryškėjęs charakteringas žandikaulis įgavo neįtikėtinai hipertrofuotą formą, kaip ir liežuvis. Jie buvo tokie ilgi, kad Karolis negalėjo normaliai kalbėti ar kramtyti. Jaunuolis buvo tiems laikams nenormaliai aukštas – ūgis siekė 190 cm, jo galva buvo neproporcingai didelė. Nuolatinės karštinės, viduriavimas, vėmimas ir impotencija – Karolis II buvo neįgalus žmogus nuo pat gimimo.
Iš penkių Pilypo ir Marijos Annos vaikų išgyveno tik du – Karolis ir Margarita Tezerė. Mergaitė atrodė sveika, o Karolis buvo labai nusilpęs. Jis buvo labai laukiamas vaikas, visi karališkieji rūmai jį prižiūrėjo neįtikėtinai kruopščiai, iki 10 metų popino nešiodami ant rankų. Nepaisant to, jis sunkiai vaikščiojo ir kalbėjo. Vaikas buvo nuolat gydomas, tačiau tai tebuvo bandymas sušvelninti sunkias ligų pasekmes. Pakankamai išsilavinę ir nekvaili XVII a. žmonės niekaip negalėjo, o gal labiau nenorėjo, suprasti, kad tai yra daugelį amžių trukusių incestų pasekmė.
Karolio tėvas mirė, kuomet berniukui tebuvo 3-eji. Mama tapo Ispanijos regente. Karalienė šalį valdė 10 metų gana sudėtingu šaliai laikotarpiu, kuomet Ispaniją iš visų pusių pradėjo spausti priešai.
Mariana Austrietė netgi sugebėjo dukart Karoliui II surasti žmoną. Ji niekaip negalėjo suvokti jo ligos priežasčių. Pirmąja žmona tapo prancūzų princesė iš Orleano (taip pat Habsburgų šeimos), paties Liudviko XIV giminaitė. 1679-aisiais 18-metis Karolis ir 17-metė Marija Luiza buvo apvesdinti. Karalius be proto mylėjo savo sutuoktinę. Tačiau sulaukti senatvės kartu jiems nebuvo lemta – karalienė užgeso per 10 metų. Ji nepakentė ispanų dvaro šaltumo, dėl Karolio II impotencijos negalėjo pastoti, trukdė ir nuolatinis stresas, kurį karalienė privalėjo laikyti savyje. Moteris pradėjo ramintis valgydama. Luiza valgė labai daug ir netrukus mirė nuo „skausmų pilve“. Manoma, kad ją pražudė pankreatitas.
Prie merdinčios žmonos lovos Karolis II sunkiai nulaikė ašaras. O jo motina tuo metu pareiškė: „Jūs dabar galėsite ir vėl vesti, tačiau niekas Jūsų nemylės taip, kaip Aš“. Visa tai vyko pokalbyje dalyvaujant dar gyvai Luizai.
Po pusmečio Karolis II vėl vedė ir vėl jam žmoną išrinko motina. Ir tai tik dar sykį parodė jos trumparegiškumą ir nesugebėjimą suvokti elementarių genetikos mokslo taisyklių ir gamtos dėsnių – žmona buvo parinkta Marija Anna iš Neuburgo. Jo sesers Margaritos Terėzės ir Šventosios Romos imperijos Imperatoriaus Leopoldo I vaiko, kuri net išvaizda buvo panaši į visus likusius Habsburgų šeimos narius. Laimei, vaikų jie taip pat nesusilaukė. Antroji žmona manipuliavo Karoliu II, provokavo jo pykčio priepuolius ir gąsdino jį. Pykosi ir su karaliene. Karolio II tai, savaime suprantama, nedžiugino, ypač turint omeny ir taip silpną jo sveikatą.
Karalius Karolis II sugebėjo išgyventi beveik 39 metus, kas su jo sveikatos būkle faktiškai prilygo stebuklui. Tačiau jam valdant Ispanija neteko savo galios pozicijų ir pradėjo byrėti. Iš ispanų netgi pradėjo atiminėti kolonijas Amerikoje. Pati šalis neturėjo gamybinių pajėgumų, o gyveno faktiškai vien iš atplukdomo aukso ir sidabro. Nusilpus pačiai valstybei, jos laivus su brangenybėmis aršiai puldinėjo anglų ir prancūzų plėšikai.
Mariana Austrietė, matydama, kad sūnus taip ir nesusilauks palikuonių, bandė įvairiais būdais Ispanijos karaliumi paskirti ką nors iš plačios Habsburgų giminės, tačiau tai pasirodė neįmanoma – neleido dvariškiai.
Jau mirštantis Karolis II paskyrė savo įpėdiniu vos 6-erių sulaukusį giminaitį Juozapą Ferdinandą, o regente – savo žmoną Mariją Anną. Tačiau jau tuomet didžiosios aplinkinės valstybės pasinaudojo susverdėjusiu Ispanijos sostu ir iš esmės pasidalino sau reikalingas žemes. Po Karolio II mirties Ispanija galutinai nusilpo, prasidėjo politinės intrigos ir karai dėl valdžios, iš šalies buvo atimta ne tik įtaka kolonijose, bet ir teritorijos Italijoje.
Taip baigėsi Habsburgų dinastijos viešpatystė Ispanijoje – išsigimimais ir tragedija visai valstybei.
