2024 m. šį baugų požeminį pasaulį, įskaitant požemines patalpas ir po žeme esančią raketų šachtą, aplankė 35 tūkst. žmonių iš viso pasaulio.
Atvykstančiuosius pasitinka kelios spygliuotos vielos tvoros. Tuomet į akis krinta keturi balti kupolai, ryškiai kontrastuojantys su žaliu mišku – tai bunkeriai, kuriuose kadaise buvo laikomi masinio naikinimo ginklai.
Bazės istorija atspindi Šaltojo karo ir branduolinio ginklavimosi lenktynių logiką. Vakarų Lietuva, tuo metu priklausiusi Sovietų Sąjungai, buvo laikoma idealia vieta NATO šalims skirtų branduolinių galvučių saugojimui.
Esanti priešais Skandinaviją, kitoje Baltijos jūros pusėje, Lietuva buvo paversta stipriai militarizuota zona su raketų bazėmis, kariniais miesteliais. Tą patį likimą patyrė ir Latvija bei Estija – kitos Sovietų Sąjungai priklausiusios Baltijos valstybės.
Plokštinės miškas, esantis atokioje vietoje, buvo ideali vieta slaptam požeminiam kompleksui statyti. Netoliese esantis Platelių ežeras teikė vandenį aušinimo sistemoms, aplinkinių kaimų gyventojų buvo nedaug.
Vietiniai nemėgino patekti į šią teritoriją
Raketų bazė buvo baigta statyti 1962 m. po dvejus metus trukusių darbų, kuriuose dalyvavo daugiau nei 10 tūkst. darbininkų iš visos Sovietų Sąjungos. Tokia masto veikla neliko nepastebėta vietos gyventojų.
„Žmonės nežinojo, kokie ginklai ten buvo laikomi, bet mes žinojome apie šią vietą“, – pasakoja Šaltojo karo muziejaus gidė Aušra Brazdeikytė.
A. Brazdeikytė gimė netoliese esančiame kaime ir visą gyvenimą praleido šioje vietovėje. Kariai tapo vietos gyvenimo dalimi, o sunkiasvorė technika buvo kasdienybės dalis.
„Kolektyvinėse fermose dirbome kartu su kariais iš įvairių Sovietų Sąjungos respublikų, bet niekada nekalbėjome apie karinius dalykus“, – prisimena ji. Sovietų Sąjungoje užduoti nepatogius klausimus galėjo baigtis tragiškai.
Kompleksas buvo griežtai saugomas – aplink bazę driekėsi elektrinė tvora. Tankus miškas dar labiau ribojo prieigą, tad vietiniai net nemėgino patekti į šią teritoriją.
Visa ši paslaptis pasiteisino – JAV žvalgyba bazę aptiko tik 1978 m., naudodama palydovinę žvalgybą. Tuo metu sovietai jau buvo uždarę objektą pagal nusiginklavimo susitarimus su JAV.
Bazėje buvo įrengta net ir požeminė elektrinė
Įėjimas į objektą, kaip ir anksčiau, yra per angą žemėje.
„Prašome nusivalyti kojas“, – rusų kalba rašoma ant sandariai uždarytų durų. Švara buvo itin svarbi vietoje, kur laikomi branduoliniai ginklai.
Ši bazė buvo sudėtingas karinis objektas – pavyzdinis savo kategorijoje visoje Sovietų Sąjungoje. Jos širdyje buvo požeminis valdymo centras su koridorių tinklu bei keturios 30 metrų gylio šachtos. Net požeminė elektrinė buvo įrengta energijai ekstremaliomis sąlygomis gaminti.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. bazė buvo apleista ir išplėšta dėl metalo. ES paramos dėka vietos valdžia sugebėjo įrengti muziejų, kuris duris atvėrė 2012 m. Lankytojai gali apžiūrėti vadavietę, elektrinę ir vieną raketų šachtą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
