Tai, ko gali išmokyti aršiausias Kremliaus kritikas A. Navalnas, apžvelgė „The Moscow Times“.
Ieškojo galimybių
Pagrindinis A. Navalno strategijos principas buvo galimybių ieškojimas. Jo būdas kovoti su putinizmu buvo pagrįstas nuolatiniu naujų spaudimo taškų, novatoriškų politinių aljansų ir išradingų būdų sutelkti sąjungininkus ir rėmėjus paieška. Būtent šis gebėjimas generuoti politines galimybes leido jam įteigti rusams viltį ir paskatinti juos veikti.
A. Navalnas nuosekliai atskleidė naujas silpnąsias V. Putino režimo vietas ir ieškojo būdų jas išnaudoti. Visų pirma, jis tapo pastebima politine figūra, pasinaudojęs Rusijos teisės aktais dėl viešųjų pirkimų, atlikdamas svarbius antikorupcinius tyrimus.
Jo projektas „RosPil“ pakvietė visuomenę atidžiai išnagrinėti viešuosius dokumentus, ar nėra korupcijos įrodymų. Kiti projektai, kuriuos A. Navalnas pradėjo savo karjeros pradžioje, pavyzdžiui, „RosYama“ ar „RosZhKH“, buvo paremti tuo pačiu principu, suteikdami galių Rusijos piliečiams, nepatenkintiems valdžia dėl prastos šalies infrastruktūros kokybės.
Po dešimtmečio, 2019 m., panašiu principu A. Navalnui pavyko pasinaudoti darbo teisėmis. Jo sukurtos profesinių sąjungų asociacijos nariai Mokytojų aljansas ir Gydytojų aljansas tapo matomais politiniais veikėjais Rusijoje.
Gudriai rinkdavosi partnerius
A. Navalnas taip pat gudriai apgalvodavo, su kuo jis sudaro koalicijas. Per visą savo karjerą jis pasirinko įvairius partnerius, vadovaudamasis ne tiek ideologiniais santykiais, bet ir tuo, kiek tie partneriai gali atverti naujų galimybių jo kovai. Jo politinė karjera prasidėjo 2000 m. Rusijos socialliberalų partijoje „Yabloko“. 2007 m. jis kartu su žymiais Rusijos nacionalistais įkūrė nacionalinį-demokratinį judėjimą „NAROD“.
Per 2011–2012 m. protestus A. Navalnas derino veiksmus su įvairiomis liberaliomis, nacionalistinėmis ir socialistinėmis jėgomis. Jis taip pat prisidėjo kuriant Rusijos opozicijos koordinavimo tarybą, kuri suvienytų platų politikų spektrą – nuo dešiniųjų iki kairiųjų. 2013 metais jį kandidatu Maskvos mero rinkimuose iškėlė liberalų-konservatorių partija RPR-PARNAS.
A. Navalnas taip pat naudojo išradingas strategijas, kad pasiektų rusus. Jis buvo vienas iš pirmųjų Rusijos politikų, visapusiškai pasinaudojusių interneto galimybėmis, kad pritrauktų ir sutelktų rėmėjus. Jo tinklaraštis, o vėliau ir „YouTube“ kanalai tapo vienu iš pagrindinių jo politinės kovos įrankių.
Suformulavo aiškią politinę viziją
A. Navalno atvirumas, įvairiapusiškumas ir išradingumas nesutrukdė jam suformuluoti aiškios politinės vizijos dėl trokštamos Rusijos ateities.
Per 2018 m. prezidento rinkimų kampaniją ir bandydamą įregistruoti politinę partiją A. Navalno komanda parengė stiprias politines programas. Tačiau ne dėl šių programų A. Navalnas tapo populiariausiu Rusijos opozicijos lyderiu.
Politinės naujovės, dėl kurių A. Navalnas išties išsiskyrė, buvo komunikuojamos žinutės apie esamų galimybių išnaudojimą ir atvirumą ieškant naujų. Pavyzdžiui, jis nuosekliai propagavo „protingo balsavimo“ idėją bet kuriai politinei partijai, išskyrus valdančiąją „Vieningąją Rusiją“.
Tai leido Rusijos opozicijai sutelkt įi 2011–2013 m. protestus. Be to, ši strategija leido A. Navalnui panaudoti antiputinišką ir antikorupcinę retoriką, kad paskatintų Rusijos rinkimų politiką, net kai jam buvo uždrausta dalyvauti balsavime ar registruoti savo partiją.
A. Navalno požiūris į rinkimus taip pat buvo lankstus. Kai kurie Rusijos protestų judėjimo lyderiai ragino juos boikotuoti dėl plačiai paplitusio sukčiavimo rinkimuose ir opozicijos kandidatų pašalinimo, tačiau A. Navalnas pasirinko kiek kitokį požiūrį. Šią strategiją jis apibūdino formule: „Rinkimuose dalyvaujame, o ne rinkimuose nedalyvaujame“.
Ši strategija leido A. Navalną užregistruoti kaip kandidatą 2013 m. Maskvos mero rinkimuose. Jis surinko įspūdingus 27 proc. balsų, todėl iškilo reali rizika, kad tuometinis proputiniškas meras nebus perrinktas pirmajame ture, kaip tikėtasi.
Per 2018 m. prezidento rinkimus toks pat požiūris leido A. Navalnui sukurti platų organizuotų rėmėjų tinklą visoje šalyje ir taip paskatinti visiškai naują vietos politinių aktyvistų kartą. Jis taip pat veiksmingai panaudojo vietos rinkimų kampanijas 2019 ir 2020 m., siekdamas sutelkti rėmėjus, organizuoti garsius gatvių protestus ir galiausiai padėti išrinkti kai kuriuos opozicijos kandidatus, nepaisant valstybės vykdomų falsifikacijų ir represijų.
Grįžimas į Rusiją – neapskaičiuotas ar suplanuotas?
A. Navalno sprendimas grįžti į Rusiją 2021 m., jam išgyvenus po FSB bandymo jį apnuodyti, gali atrodyti kaip apsiskaičiavimas ar neapgalvotas gestas. Tačiau jis aiškiai matė savo sugrįžimą kaip katalizatorių kuriant naujas galimybes.
Šalyje, kurioje politinio dalyvavimo kanalai yra labai riboti, jis žinojo, kad, norėdamas ką nors pakeisti, turės rizikuoti. Jo grįžimas ir vėlesnis areštas bei paskutinis tyrimas dėl V. Putino rūmų prie Juodosios jūros paskatino rusus daugiau nei 100-ame miestų išeiti į gatves protestuoti, per kuriuos buvo suimta daugiau nei 3000 žmonių.
Apskritai, jo pasiaukojantis sprendimas sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą V. Putino režimu, kuris buvo numalšintas tik precedento neturinčiomis represijomis.
Net būdamas kalėjime, turėdamas itin ribotus bendravimo su pasauliu būdus, A. Navalnas ir toliau ieškojo naujų būdų, kaip daryti spaudimą režimui, pagyvinti Rusijos visuomenę ir sutelkti visų rūšių antiputiniškas pajėgas. 2024 m. sausį, prieš pat mirtį, A. Navalnas pasinaudojo vienu iš savo pasirodymų teisme, kad palaikytų musulmonų, kuriems Rusijos kalėjimuose draudžiama skaityti Koraną, religines teises.
Viena paskutinių politinių žinučių, kurias A. Navalnas siuntė iš kalėjimo, buvo susijusi su artėjančiais prezidento rinkimais. Jis išreiškė paramą „Vidurdienis prieš Putiną“ – kampanijai, raginančiai rusus kovo 17 d. vidurdienį eiti į rinkimų apylinkes balsuoti prieš V. Putiną.
A. Navalno palikimas
Tikslios detalės, kas atsitiko, kai A. Navalnas mirė kalėjime, vis dar nežinomos. Tačiau galime panagrinėti jo palikimą tiems, kurie priešinasi V. Putinui ir kitoms autokratijoms visame pasaulyje.
Atėjo laikas apmąstyti, kaip A. Navalnas nuolat ieškojo galimybių mesti iššūkį V. Putinui. Tai gali parodyti, kaip galima nugalėti dabartinę autokratiją. A. Navalnas manė, kad tai gali baigtis kūrybišku kolektyviniu žmonių veiksmu, ieškant būdų išnaudoti režimo pažeidžiamumą ir nustatyti momentus, kai jis bus jautrus spaudimui.
Šiems žmonėms nebūtinai reikia dalytis bendrais ideologiniais įsitikinimais, tačiau bendras tikslas – nutraukti tironiją – juos suartintų.
Ką ši sąvoka reiškia šiandieninei Rusijai? Per dvejus metus nuo plataus masto invazijos į Ukrainą V. Putino režimas pademonstravo daugybę silpnybių ir disfunkcijų. Žmonių, kurie neišsigando padarinių, palaikant opozicinį kandidatą į Rusijos prezidentus Borisą Nadeždiną, eilės rodo, kad yra daug rusų, kurie trokšta pokyčių ir nori, kad karas baigtųsi.
Kai kurie iš jų mano, kad agresyvus ekspansinis karas yra moraliai nepateisinamas ir galvoja, kad XXI amžiuje nepriimtina gyventi absoliutistinėje autokratijoje. Kiti tiesiog nori susigrąžinti savo sūnus ir vyrus. Tačiau kiti taip pat nori būti tikri, kad pagyvenusio autokrato imperinės ambicijos nekels pavojaus jų ateičiai.
V. Putino Rusijoje niekada nebus idealaus momento smogti, tačiau Aleksejus Navalnas tikėjo, kad Rusijos žmonės yra pakankamai geri, kad gali sutelkti ir kuo puikiausiai panaudoti palankų momentą. Jis taip pat manė, kad jei V. Putinas nuspręstų jį nužudyti, tai reikštų, kad Rusijos žmonės tuo metu yra ypač stiprūs.