Apie tai A. Merkel rašo savo memuaruose, skelbia „Die Zeit“.
Knygoje A. Merkel aprašo susitikimus su tuometiniu ir būsimuoju JAV prezidentu Donaldu Trumpu, Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Angela Merkel atsakė, kodėl bandė slopinti Ukrainos norą prisijungti prie NATO
A. Merkel politika Ukrainos atžvilgiu Kyjive kritikuojama iki šiol. 2008 m. Bukarešte vykusiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime, kai buvo svarstomas Ukrainos ir Gruzijos kandidatės statuso planas, kaip aprašė tuometinė kanclerė, suprato „Vidurio ir Rytų Europos šalių norą kuo greičiau tapti NATO narėmis.“ Tačiau „naujos narės priėmimas turėtų ne tik suteikti joms daugiau saugumo, bet ir NATO“.
Ji tuomet įžvelgė riziką dėl sutartimi užtikrinto Rusijos Juodosios jūros laivyno buvimo Ukrainos Krymo pusiasalyje.
„Tokio susipynimo su Rusijos karinėmis struktūromis dar nebuvo nė vienos kandidatės į NATO narius. Be to, tuo metu tik mažuma Ukrainos gyventojų palaikė šalies narystę NATO“, – rašo ji.
„Maniau, kad iliuzija manyti, jog šalies kandidatės statusas būtų apsaugojęs Ukrainą ir Gruziją nuo Putino agresijos, kad šis statusas būtų turėjęs tokį atgrasomąjį poveikį, jog Putinas būtų priėmęs įvykius nieko nedarydamas. Ar būtų buvę galima įsivaizduoti, kad tuo metu, esant kritinei situacijai, NATO valstybės narės būtų reagavusios kariniu būdu – su medžiagomis ir kariais – ir įsikišusios? Ar būtų buvę įsivaizduojama, kad aš, kaip federalinis kancleris, būčiau paprašęs Vokietijos Bundestago suteikti tokį mandatą mūsų Bundesverui ir sulaukęs daugumos pritarimo?“ – rašo A. Merkel.
Galiausiai kompromisas buvo pasiektas, tačiau, kaip rašo A. Merkel, jis turėjo savo kainą.
„Tai, kad Gruzija ir Ukraina negavo įsipareigojimo dėl kandidatės statuso, buvo „ne“ jų viltims. Putinui tai, kad NATO joms taip pat pažadėjo bendrą įsipareigojimą dėl jų narystės, abiem šalims reiškė „taip“ narystei NATO, t. y. karo paskelbimą“, – teigia ji.
