Nuolat pabrėžiantis savo kovingumą, atsidavimą aikštelėje, amerikietis neslepia, kad būti nugalėtoju dar mokosi, todėl yra pasiruošęs mokytis iš visų komandos draugų ir trenerių, kurie savo karjerose yra iškovoje ne vientą titulą.
„Mano tikslas paprastas – laimėti čempionatą. Manau, kiekvienas asmuo organizacijoje nori laimėti čempionatą. Tai sieksime padaryti“, – užtikrintai sakė 27 m. amžiaus amerikietis.
Pirmajame savo interviu T.Thurmanas atskleidė savo stipriąsias charakterio ir žaidimo savybes, meilę krepšiniui, šeimą, patirtis ir iššūkius žaidžiant toli nuo namų, užmezgamus ryšius atvykus į naują komandą, žinias apie Lietuvą ir netikėtą pomėgį.
– Koks esate žaidėjas? Ką galite duoti savo komandai?
– Visų pirma ir labiausiai – energijos, kovingumo. Kaip žaidėjas visose rungtynėse stengiuosi kovoti kiek įmanoma geriau. Taip pat darausi vis vyresnis, todėl jau galiu duoti ir kažkiek išminties, įnešti ugnies, komunikacijos ir nusiteikimo laimėti.
– Papasakokte apie savo šeimą. Iš kur esate kilęs, kur augote?
– Esu iš Nebraskos – valstijos, esančios pačiam Jungtinių Amerikos Valstijų viduryje. Tai yra nuostabu. Esu iš didžiausio jos miesto – Omahos. Mane užaugino mama, turiu dvi jaunesnes seseris, jaunesnį brolį. Su jais augau. Ten buvau tarsi vyriausias namuose. Tiesa, turiu ir vyresnę seserį, tai kaip ir nebuvau vyriausias šeimoje, bet elgiausi, tarsi toks būčiau. Jie jautėsi, tarsi aš jiems nurodinėčiau, tačiau aš taip negalvojau ir stengiausi jiems padėti, kiek įmanoma. Pradėjau žaisti krepšinį sulaukęs 3 metų. Man tai patiko. Kiek save pamenu, visada buvau vienas aukščiausių. Tai atrodė tarsi vienintelis dalykas, kurį galiu daryti ir man patiko viską šiame sporte daryti kuo geriau.
– Kodėl pasirinkote krepšinį? Ar bandėte save ir kitose sporto šakose?
– Visada mėgau krepšinį ir buvau aukštesnis už kitus. Nežinau, kaip tai nutiko, buvau dar visai mažas ir man tiesiog įdavė kamuolį į rankas. Tad kiek save atsimenu, visada žaidžiau tik su kamuoliu. Bandžiau vyresnėse mokyklos klasėse žaisti amerikietišką futbolą. Man jis visai patiko ir galvojau, kad galėjau tapti tikrai neblogu žaidėju, jei būčiau toliau mokęsis žaisti. Tačiau tuo metu jau neblogai žaidžiau krepšinį, todėl pagalvojau, kad nereikėtų to sugadinti vien todėl, kad pradėjo patikti futbolas. Dar man labai patinka beisbolas, bet jo nesu išbandęs. Likau su krepšiniu, kurį žaidžiu beveik visą savo gyvenimą, nors man sekėsi ir kiti sportai, nes mylių krepšinį. Kaip galima jo nemylėti?
– Kas motyvavo siekti profesionalios karjeros? Į ką lygiavotės?
– Mano gyvenime svarbus buvo patėvis. Jis išlavino mano mentalitetą stengtis aikštelėje iš visų jėgų, tikėti, kad esu skirtas būti aikštelėje. Nesvarbu, kokie žaidėjai joje žaidžia. Daug motyvacijos gavau iš savo dėdžių, kurie buvo vieni geriausių Omahos valstijos sportininkų. Mama taip pat nuolat motyvuoja. Ji visada manimi tikėjo ir ragino negailėti jėgų. Ji taip pat manyje suformavo atkaklumą aikštelėje nenusileisti niekam. Jei žaidžiu krepšinį ar darau kitus dalykus, stengiuosi juos atlikti kuo geriausiai. Nedarau tik tam, kad daryčiau. Jie yra svarbiausi mano gyvenime žmonės, kurie mane motyvavo sporte ir apskritai, nes aš stengiuosi viską daryti dėl jų. Myliu juos ir noriu, kad jie turėtų visa kas geriausia savo gyvenime. Nesu vyriausias šeimoje, bet elgiausi kaip toks, ir turiu įrodyti, kad turi sunkiai dirbti, kad pasiektum savo tikslus. Galbūt toks mano pavyzdys įkvėps ir juos dirbti sunkiai ir pasiekti to, ko jie nori.
– Kokie jūsų įgūdžiai labiausiai pravers „Wolves“ komandai ir pagerins jos žaidimą?
– Visų pirma, nusiteikimas. Mąstymas. Aš buvo laiminčiose komandose kone visą savo gyvenimą. Tai kaip mes pasiruošiame ir kaip mes įvertiname dalykus rungtynių metu mums bus labai svarbu. Taip pat galiu pataikyti, galiu gintis, nes esu aukštas ir galiu dengti kelias pozicijas. Stengsiuosi tai daryti kuo geriau kiekvienose rungtynėse. Nesvarbu ar atsiliekame, ar pirmaujame, komandos draugai matys, kad žaidžiu nesitaupydamas ir galbūt jie suras savyje įkvėpimo žaisti kiek gali geriau. Šiemet tai noriu daryti geriau, nei tai dariau anksčiau.
– Tai jūsų antrasis sezonas Europoje. Kokia buvo patirtis pirmaisiais metais? Ar buvo sunku palikti valstijas?
– Suprantama, buvo sunku, nes esi toli nuo draugų ir šeimos narių, kurie visada būdavo netoliese ir galėdavo su tavimi pabūti. Jei prastai sekėsi treniruotėje ar blogai sužaidi rungtynes, galėdavai pajausti jų energiją. Tačiau aš myliu krepšinį ir turiu tai paaukoti. Jei nori ko nors pasiekti gyvenime, daryti tai aukštame lygyje, visada turėsi kažką aukoti, kažko netekti. Savo mintyse sugebėjau tai sudėlioti. Mokiausi iš komandos, kurioje žaidžiau, vaikinų, geriausių Belgijoje žaidėjų, iš trenerio Dario (Dario Džerdže), laimėjusio kelis čempionatus. Iš jų mokiausi kaip tapti čempionu.
– Atvykus į naują komandą, tenka iš naujo užmegzti ryšius, įgauti naujos patirties. Ar yra koks nors treneris ar žaidėjas, iš kurio tikitės daugiausiai išmokti?
– Tiesa sakant, stengsiuosi mokytis iš visų. Jau paklausiau, kur yra geriausios vietos pavalgyti. Jau išmėginau kai kuriuos lietuviškus patiekalus. Dar neišmokau jų pavadinimų, todėl prašau to neklausti. Kiekvienas jų atsineša savo patirtis, dėl kurių visi esame atsidūrę čia. Visi esame organizacijos dalis. Prezidentas ar savininkas – visi turi kažką, kas padės sezono pabaigoje pasiekti tikslą. Todėl planuoju mokytis iš visų, kalbėtis su visais, suprasti jų mąstyseną. Visada manau, kad tai yra svarbu: galvoti vieningai, jausti ryšį, norint laimėti čempionatus. Nekantrauju su visais dirbti. Treneriai jau padarė gerą darbą pakviesdami mane į komandą ir kalbėdamiesi su manimi. Jau galime suprasti, kaip jie mąsto, kaip aš mąstau, užduoti ir atsakyti į klausimus. Jie man buvo labai geri, todėl nekantrauju augti kartu su jais.
– Ką žinojote apie Lietuvą prieš prisijungdamas prie „Wolves“?
– Žinojau nedaug. Tai juokinga, bet kai buvau jaunesnis, mokyklos komandoje turėjome du ar tris žaidėjus, kurie buvo atvykę iš Lietuvos. Net keista, kaip ratas apsisuko: jie atvyko būdami jauni, o aš į jų šalį atvykau jau suaugęs. Tad žinojau nedaug, tik kur ji randasi. Lygiai taip pat buvo ir pernai, kai vykau į Belgiją. Stengiuosi sužinoti kuo daugiau, kol esu čia. Jau išmėginau kelias vietas pavalgyti, apsilankiau miesto dienose, pamačiau, kokia čia yra kultūra, mačiau ir koncertą. Viskas pasaulyje yra skirtinga, todėl stengiuosi kiek įmanoma daugiau jo išmėginti ir iš jo išmokti.
– Kokie yra jūsų pomėgiai? Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Mėgstu gaminti, tai mano pagrindinis pomėgis. Tikriausiai nemėginsiu pagaminti lietuviškų patiekalų, nebent man padės komandos draugai, tačiau galiu jiems ką nors pagaminti savo ir galbūt jiems patiks. Taip pat, kaip ir dauguma, mėgstu žiūrėti televiziją, serialus per „Netflix“, žaisti video žaidimus – „Madden NFL“ ar „Call of Duty“. Kalbuosi su draugais, kaip jiems sekasi, kokios yra jų dienos, kai aš esu toli. Yra aštuonių valandų laiko skirtumas, prie kurio stengiamės prisitaikyti. Bendravimas su jais man padeda eiti į priekį.
