LKL finalo serijos rezultatas šiuo metu yra 2:1, o kitas rungtynes komandos sužais ketvirtadienį Vilniuje.
Šiose rungtynėse po šiokios tokios pertraukos gerai sužaidė Ignas Brazdeikis. Ne kartą apie menką jo žaidimą tiek pusfinalio, tiek finalo serijose buvo klausiama ir jo paties, ir vyr. trenerio Kazio Maksvyčio.
Strategas po pirmųjų serijos rungtynių sakė, kad komandos lyderiams reiktų pasitempti, o tokį atsigavimą šįkart ir pademonstravo 24-erių krepšininkas.
Pakilęs nuo suolo rungtynių pradžioje žalgirietis taikliai smeigė keturis tritaškius, o per rungtynes iš viso pelnė 15 taškų, atliko 2 rezultatyvius perdavimus ir surinko 7 naudingumo balus.
„Tai buvo geras atsigavimas po sunkių rungtynių Vilniuje. Mes susifokusavome, darėme tai, ką turime daryti kaip komanda. Atėjome pasiruošę kovoti“, – sakė I. Brazdeikis.
Po rungtynių kalbintas aukštaūgis teigė, kad praeitas periodas buvo sunkus, tačiau smagu vėl sugrįžti ir demonstruoti gerus rezultatus, o į kitas rungtynes komanda privalo atsinešti tą pačią koncentraciją kaip šiandien.
Kiek asmeniškai priėmėte tą pralaimėjimą?
Žinoma, tai buvo sunkus pralaimėjimas, ypač vertinant mūsų žaidimą. Manau, kad mes tiesiog sustojome kovoti rungtynių pabaigoje, todėl privalėjome atsigauti prieš savo fanus
Kaip pats jautiesi po keleto nelabai gerų rungtynių šiandien?
Aš manau, kad turėjau labai geras rungtynes. Tai priklauso nuo galimybių, kartais žaidžiu daugiau, kartais mažiau, priklauso, ar randu savo ritmą.
Po pralaimėjimo Vilniuje žaibiškai palikai areną, o į tai sureagavo Gintaras Krapikas. Ar turėjote kažkokį pokalbį?
Ne. Iš tikrųjų, aš net nepastebėjau. Buvau labai piktas dėl pralaimėjimo ir tuo metu net negalvojau. Tai niekuo nesusiję su komanda ar kažkuo.
Tikiuosi, kad mano komanda ir treneriai žino mano charakterį ir kad aš esu geras komandos draugas. Tikrai nieko neturėjau omenyje tai darydamas.
Koks tau pačiam buvo sunkus tas periodas, kai negalėjai sužaisti gerų rungtynių?
Sunku kaip mėgstančiam varžytis. Aš tikiu savo galimybėmis. Kai matau, kad negaunu šanso jų panaudoti, sunku sugrįžti į ritmą.
Kaip apibūdintum atmosferą šiandien, lyginant su „Jeep“ arena?
Manau, kad „Žalgiris“ turi geriausius fanus, galbūt net visame pasaulyje, todėl turbūt net nėra, ką lyginti (šypsosi).
Apie ką reikėjo labiausiai susimąstyti per tas dvi dienas nuo praeito skaudaus pralaimėjimo?
Reikėjo tiesiog toliau tikėti vienas kitu. Nemanau, kad tas pralaimėjimas buvo mūsų, kaip komandos, pavyzdys. Tai vienas tų momentų, kai mes pralaimime tokiu kiekiu taškų. Jie žaidė puikiai, bet mes irgi nesikovėme taip, kaip turėtume.
Šias rungtynes pradėjai nuo suolo. Ar yra skirtumas pradėti starto penkete, ar ne? Matėme, kad kai pakilai, buvo 4/4 tritaškių.
Nelabai yra skirtumas. Aš tiesiog fokusuojuosi į žaidimą ir tai, ką galiu padaryti, kad mano komanda laimėtų. Starto penkete ar ne – nėra labai didelio skirtumo.
Iki šiandienos prametei 13 tritaškių, bet šįkart pradžioje pataikei 4/4. Ar nesušlubuoja pasitikėjimas po sunkesnių atkarpų?
Ne, niekada. Turi surasti ritmą, o tam, kad jį rastum turi mėtyti. „Rytas“ mane dengia ir lyg ir priverčia mane išsimesti, bet aš dirbu su šiais metimais kiekvieną dieną. Aš pasitikiu savimi.
Ar esi laimingas, kad treneris šiandien suteikė šansą išsimesti?
Taip. Manau, kad galimybė anksti išmesti metimus man labai padėjo. Esu dėkingas savo komandos draugams ir treneriams, kad tiki manimi.
Po rungtynių Vilniuje buvo koks nors susirinkimas apie tai, kaip reikia sureaguoti?
Mes matomės kasdien, kalbamės, pažįstame vienas kitą artimai. Mes žinojome, ką turėjome padaryti, nes buvome čia anksčiau, turėjome skaudžių pralaimėjimų, bet sugrįžome. Darėme tai, ką turėjome padaryti.
Kas, tavo nuomone, svarbiau Kaunui – LKL titulas ar Eurolygos?
Manau, kad abu. Sunku pasakyti. Aš į abu žiūriu labai rimtai. Nueiti taip toli abiejuose turnyruose yra svarbiausias dalykas.
Liko paskutinis žingsnis ir turite dvi progas tai padaryti. Kas bus svarbiausia žaidžiant Vilniuje?
Išlaikyti fokusą. Išgyventi tuos pakilimus ir nusileidimus, nes jie – gera komanda, jie geba gerai žaisti, bet mes turime įgyvendinti tai, ką turime padaryti.
Paskutinio dėjimo metu galvojai perduoti kamuolį Rolandui, bet įspūdingai įdėjai pats. Kokios mintys tada buvo?
Aš buvau greitoje atkarpoje ir buvo du prieš vieną. Galvojau perduoti Rolandui, bet jis traukėsi, tad nusprendžiau parodyti rimtą dėjimą.
Ką galėtum pasakyti apie „nematomą“ Arno Butkevčiaus perdavimą?
Jis mane „prigavo“ ant suolo, to tikrai nesitikėjau. Jis puikiai perdavinėja kamuolį, bet tikrai puikiai sužaidė.
