Vienas pirmųjų A. Volkovo pagalbos skambučių buvo į Lietuvą – Š. Marčiulioniui. Abu vyrai yra geri bičiuliai, vienas kitą pažįstantys 40 metų – nuo tada, kai krepšinio stovykloje tapo kambario draugais.
„Tai buvo lengva. Paklausiau: „Šarūnai, ar gali padėti“?, – pasakojo ukrainietis.
„Žinoma, kuo galiu padėti?“, – netrukus išgirdo jis.
Kyjive savo krepšinio akademiją turintis A. Volkovas paaiškino, kad grupei žaidėjų, kurių visi yra gimę 2006 metais, reikia palikti Ukrainą ir rasti saugią vietą gyventi bei tęsti treniruotes.
Š. Marčiulionios nedvejodamas sutiko padėti A. Volkovui ir vaikams. Devyni paaugliai, kai kurie lydimi ir mamų, sėdo į mašinas ir išvyko į Vilnių. Kai pasiekė Lietuvą, juos pasitiko pats Š. Marčiulionis.
Lietuvis juos apgyvendino, padėjo surasti mokyklas ir patarė panaudoti krepšinį tam, kad bent trumpam užsimirštų apie tai, kas vyksta tėvynėje. Š. Marčiulionis taip pat padėjo vaikams susipažinti su kitais savo bendražygiais, o tarp jų – ir Arvydas Sabonis. Vis tik savo veiksmų Š. Marčiulionis nesureikšmina.
„Tai nieko įspūdingo, devyni vaikai gyvena dviejuose kambariuose. Bet jie lanko mokyklą, jų mamoms padedame įsitvirtinti čia. Tai nėra ideali situacija, bet geresnė, nei jie buvo atsidūrę“, – teigė jis.
Pats A. Volkovas į pagalbą žvelgia kitaip.
„Niekada nemaniau, kad sulauksiu tokio palaikymo. Sulaukiu skambučių iš viso pasaulio. Skambina žmonės, su kuriais nebendravau 20-30 metų. Jie siūlo bet kokią pagalbą. O Šarūnas padarė nuostabų dalyką. Neįtikėtinas svetingumas“, – teigė ukrainietis.
Dabar jis jau paliko Ukrainą – su šeima išvyko pas vieną iš dukrų, gyvenančių JAV, Atlantos mieste.