Starto išvakarėse alytiškis papasakojo apie sportinį kelią, gyvenimą su negalia ir svajones.
Atgaiva nuo slogių minčių
Laisvalaikiu jis šienauja, kapoja malkas, žiemą – kasa sniegą. Kai ūkio darbai nudirbti, D. Dundzys griebia meškerę arba šluostę, kuria šveičia numylėtą automobilį.
„Nesijaučiu neįgalus, esu toks kaip visi“, – aiškiai dzūkuodamas greitakalbe žodžius lyg žirnius bėrė 29-erių alytiškis.
Rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse Tokijo žaidynėse dalyvausiantis Donatas jau gimė turėdamas judėjimo negalią – jį ištraukė nekvėpuojantį, o dešinės pusės nervas buvo užspaustas, tad nuo pat gimimo ta pusė paralyžiuota ir silpnesnė.
Augdamas D. Dundzys itin išgyveno dėl to, kad jautėsi kitoks nei bendraamžiai, karts nuo karto nurydavo nuoskaudas, išgirdęs pašaipesnį bendraamžių žodį, kol jo išsigelbėjimu tapo sportas. 12-metis paauglys susipažino su treneriu Jonu Baltrušaičiu ir šis parodė kelią, kuriuo nuo tada Donatas eina.
„Dabar jau man visiškai vienodai, ką apie mane kalba kiti. Koks esu, toks“, – atlapaširdis dzūkas nebesuka galvos dėl nereikšmingų smulkmenų. Jis daro tai, kas jam teikia malonumą – sportuoja.
„Nežinau, koks būčiau, jei nesportuočiau. Gal visai nevaikščiočiau? – svarstė D. Dundzys ir nusikvatojo. – Nesu labai raumeningas. Veikiau – apkūnus. Jei būčiau raumeningas, tai mano tricepsai ar bicepsai aiškiai matytųsi, o taip nėra. Tačiau sportas – ne vien raumenys. Man lengvoji atletika padeda negalvoti apie negalią ir tai yra svarbiausia.“
Daugkartinis Europos ir pasaulio čempionatų prizininkas 2021 m. Europos žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate Lenkijoje iškovojo bronzą stumdamas rutulį ir sidabrą mesdamas diską.
Donatas kaip lengvaatletis brendo matydamas, kiek jėgų sektoriuje atiduoda M. Bilius, mat abu jie varžėsi toje pat F37 klasėje.
„Man dar tolokai iki Mindaugo rezultato, tad negaliu savęs vadinti jo įpėdiniu, – kuklinosi D. Dundzys. – Bet M. Biliaus per varžybas pasiilgstu. Jis itin mane palaikydavo ir nuolat primindavo: „Donatai, tu gali!“ Man to labai trūksta.“
Kai Rio de Žaneiro žaidynėse M. Bilius iškovojo paralimpinį auksą, rutulį jis nustūmė 16 m 80 cm. D. Dundzio rutulys kol kas skrieja lygiai trimis metrais arčiau – tai asmeninis alytiškio rekordas.
Bent keliais metrais mažiau nei mestas M. Biliaus, skrieja ir Donato diskas. Tapdamas paralimpiniu vicečempionu prieš penkerius metus Rio M. Bilius pasiekė asmeninį disko metimo rekordą – 53 m 60 cm.
Bet užssispyręs dzūkas D. Dundzys kaskart į sektorių žengia pilnas ryžto stumti ar mesti bent centimetru toliau nei dieną prieš tai.
„Ar jaudinuosi prieš debiutuodamas paralimpinėse žaidynėse? Žinoma, kad taip! Jaudinuosi prieš kiekvienas varžybas: mąstau apie savo techniką, apie tai, ar teisingai viską darau, apie varžovus. Tačiau susikaustymas nieko gera neduoda, tad stengiuosi save nuraminti, kad viskas bus gerai, kad nereikia pasiduoti emocijoms ir galvoti apie tai, kaip pasirodys kiti. Viskas priklauso tik nuo manęs“, – teigė D. Dundzys.
Automobilius šveičia, o ne taiso
Nepasiduoti slegiančiai įtampai jam padeda ir kasdieniai darbai. Donatas šienauja žolę šeimos sodyboje Ilgininkų kaime Lazdijų rajone, pats prikapoja malkų žiemai, mat namas Alytuje šildomas jomis.
Tačiau dar labiau D. Dundzys mėgsta žvejoti. Su keliolika metų išsėtine skleroze sergančiu ir negalią taip pat turinčiu tėvu Romu neretai išsirengia į žvejybos varžybas, lenktyniaudami, kuris pagaus didesnę žuvį.
„Buvau pagavęs nemenkų lydekų, – patikino Donatas. – Didžiausia – gal 5 kg svorio.“
Dar viena būsimojo paralimpiečio aistra – krapštinėtis prie automobilio, jį šveičiant ir blizginant kone iki veidrodinio spindesio. „Esu pedantas“, – juokėsi lengvaatletis, kurio garaže stovi „Mercedes-Benz“ ir „Audi A4”.
„Mersedesas“, kaip juokauja sportininkas, yra išeiginis, o „Audi“ automobilis skirtas kasdienai: kad ir padargams į sodybą nuvežti.
Alytaus profesinio rengimo centre D. Dundzys įgijo automechaniko specialybę ir apie automobilius viską išmano, tačiau negalia trukdo pačiam juos remontuoti, tad prie savo mašinų atletas prisiliečia jas šveisdamas.
Donatas kvatoja, kad turi dar vieną priklausomybę – kavai. Latė, kapučinas, o kartais – tiesiog karštas šokoladas kasdien yra tiesiog privalomi.
„Geriu silpną kavą ir visada – tik su pienu. Negaliu be jos gyventi – man kava labai patinka“, – sakė D. Dundzys.
