Šiemet 65-ąjį gimtadienį pažymėjusio P. Ponomoriovo titulų kolekcija – įspūdinga. Daugkartinis Lietuvos bei SSRS čempionas, Europos ir pasaulio čempionatų prizininkas, pasaulio taurės turnyrų medalininkas, daugkartinis Senojo žemyno veteranų čempionas. 1981 metais Mastrichte (Nyderlandai) jis tapo pirmuoju lietuviu, iškovojusiu pasaulio čempionato medalį.
Iki visiškos laimės, kaip pats juokauja, kauniečiui trūksta tik vieno trofėjaus – olimpinio medalio, kuris jam buvo pasiekiamas ranka. Neseniai P. Ponomoriovo titulų kolekciją papildė dar vienas išskirtinis apdovanojimas - Lietuvos dziudo federacijos už ypatingus nuopelnus sporto šakai jam suteiktas 6-asis meistriškumo DAN laipsnis. Tokio įvertinimo, atitinkančio savotišką dziudo profesoriaus laipsnį, Lietuvoje yra susilaukę vos keletas nusipelniusių trenerių.
„Žmonės linkę pamiršti istoriją ir aukštinti naujesnius pasiekimus. Malonu, kad kažkas vertina ir mano buvusius laimėjimus, supranta, kaip tais laikais buvo sunku nukeliauti iki tų titulų“, – kalbėjo P. Ponomariovas.
„Nors mano pavardė rusiška, man pasisekė, kad SSRS rinktinėse į mane žiūrėjo kaip į lietuvį. Dėl to daug kentėjau, netekau galimybių išvažiuoti į prestižinius turnyrus, bet užtat užgrūdinau charakterį“, – pasakojimą apie savo karjeros istoriją pradėjo pašnekovas.
Iki didžiųjų savo pergalių nuėjote ilgą kelią. Kaip jis prasidėjo?
Pradėjau treniruotis gimtajame Kaune. Pirmuosius žingsnius žengiau graikų-romėnų imtynėse. Pas trenerį Adolfą Liaugminą atėjau būdamas 9 ar 10 metų. Prieš tai buvau ragavęs gimnastikos, todėl buvau gana koordinuotas berniukas. Treneris nepaprastai mokėjo sudominti vaikus, todėl į jo užsiėmimus patraukė visas mūsų senamiesčio kiemas. A. Liaugminas buvo nuostabus pedagogas, man atstojo tėvą. Gana greitai atėjo pirmosios pergalės. Tačiau imtynėse reikėjo daug dirbti su svoriais, o man patiko išnaudoti savo kūną ir techniką. Tam labiau tiko sambo. Kai treneriui pasakiau apie savo norą išmėginti naują sporto šaką, jis pažiūrėjo į mane ir, supratęs, kad šito vaiko noras yra tikras, geranoriškai išleido.
Sambo treniruotėse mane paėmė treneris Dmitrijus Rozumas. Po pusmečio darbo su juo nuvažiavome į „Dinamo“ sporto draugijos čempionatą, kur iškart laimėjau vaikų pirmenybių auksą. Nuo tada jau kryptingai treniravausi sambo. 16 metų tapau sporto meistru, ėmiau važinėti į varžybas su vyrais. Pirmoji didelė sėkmė atėjo, kai SSRS komandiniame čempionate mes, lietuviai, užėmėme antrąją vietą. Įveikėme pajėgias Moldovos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos rinktines. Toje mūsų komandoje buvo tokie tarptautinio lygio meistrai kaip daugkartinis pasaulio čempionas Česlovas Jezerskas, Jurijus Kuricinas, Antanas Songaila bei kiti.
Kaip pasukote į dziudo?
Ilgą laiką į šią sporto šaką žiūrėjau skeptiškai. Bet 1974 metais tarnaudamas kariuomenėje turėjau kovoti dėl tam tikrų įskaitinių taškų, o jie buvo duodami būtent dziudo varžybose. Aš, 18-metis, nesunkiai laimėjau pulko varžybas. Nuvykau į Pabaltijo regiono kariškių pirmenybes, laimėjau ir jas, lengvo svorio įskaitoje (iki 63 kg). Tada sekė SSRS kariškių čempionatas. Ten vėl auksas. Prasidėjo visokios vilionės, siūlė pereiti į CSKA draugiją, siūlė gerą butą ir kitas gėrybes, bet mano treneris tuoj pat mane įtraukė į Lietuvos rinktinės sudėtį ir parsivežė namo.
Kada prasidėjo tarptautinės pergalės?
1975 metais tapau visos SSRS čempionu ir sulaukiau kvietimo į sąjungos rinktinę. 1976 metais atėjo ir pirmasis skambesnis tarptautinis laimėjimas - Europos jaunimo čempionate Lodzėje iškovojau sidabrą. Prieš tai buvau laimėjęs keletą tarptautinių turnyrų, bet šis pasiekimas tada buvo svarbiausias.
Tarp tų pirmųjų pergalių, kurios buvo sunkiausios?
1978-aisiais Lipecke vėl tapau SSRS čempionu. Tais pačiais metais Tbilisyje vyko prestižinis tarptautinis turnyras. Jame laimėti buvo sunkiau nei pasaulio čempionate, nes planetos pirmenybėse kiekvienoje svorio kategorijoje galėdavo dalyvauti tik vienas dziudo tėvynės Japonijos atstovas, o į Tbilisį leisdavo registruoti du japonus. Tais laikais įveikti japoną buvo didelis dalykas. Atsimenu, kaip tik tuo metu buvau pasiekęs puikią sportinę formą, 16-oje varžybų iš eilės tapau prizininku. Tad ir Tbilisyje nuskyniau auksą: aplenkiau abu japonus, nugalėjau būsimąjį pasaulio ir olimpinį čempioną Nikolajų Soloduchiną.
Beje, prieš Maskvos olimpiadą SSRS rinktinės atstovai surengė turnyrą, prieš kurį man pažadėjo: įveiksi N. Soloduchiną - važiuosi į olimpines žaidynes. Man pirmose kovose parinko kovingus priešininkus iš Čečėnijos regiono, o Nikolajus galynėjosi su savo kraštiečiais, kurie jam pasiduodavo vos užlipę ant tatamio. Aš po penkių atkaklių mūšių, visas apdaužytas pasiekiau finalą, o jis į lemiamą kovą stojo lengvai prasimankštinęs. Bet finale jį vis tiek patiesiau.
Tad kodėl po tokių įspūdingų rezultatų jums vis tiek neleido startuoti 1980 metų Maskvos olimpinėse žaidynėse?
Mes su N. Soloduchinu atstovavome tai pačiai sporto organizacijai – „Dinamo“. Dar 1979 metais mane pasikvietė SSRS rinktinės treneris Borisas Miščenko ir sako: tu šiame svoryje esi pirmas, bet olimpiadoje nedalyvausi. Juk pats supranti: tu iš Lietuvos, o Nikolajus – tikras rusas. Nebent pereitum į mano treniruojamą grupę: gautum gerą išlaikymą, keliones. Tačiau ten dar buvo toks niuansas, kad mano tuometis treneris Jurijus Kuricinas turėjo gauti aukštesnį karinį laipsnį. Jam buvo pažadėtas paaukštinimas, jei aš užleisiu vietą N. Soloduchinui.
Aš visada labai gerbiau savo trenerius ir jo žodis man buvo šventas. Be to, būčiau turėjęs savotiškai išduoti Lietuvą ir persikelti pas kitą trenerį į Maskvą. Todėl pamąsčiau, nurijau kartėlį ir užleidau vietą konkurentui iš Rusijos.
Ką jums reiškė nepatekti į olimpines žaidynes, kuriose turbūt būtumėte laimėjęs medalį, o galbūt ir čempiono titulą?
Labai stiprus smūgis, tragedija… Atsiminkite, kad tose žaidynėse dalyvavo tik vadinamojo socialistinio lagerio atstovai. Aš juos visus įveikdavau. Tą patį būčiau pakartojęs ir olimpiadoje... Taigi, kai išsvajotas olimpinis medalis nuplaukė, man nusviro rankos. Aišku, sportavau toliau, bet nuoskauda liko.
Vis dėlto didžiosios pergalės jūsų neaplenkė...
Su SSRS rinktine Paryžiuje tapome Europos komandinių pirmenybių vicečempionais. Prestižiniame turnyre Japonijoje taip pat iškovojau sidabrą, pakeliui įveikiau ne vieną pasaulio čempionato prizininką, labai stiprius vietinius atletus.
Tačiau skambiausias jūsų laimėjimas – svorio kategorijoje iki 65 kg pelnytas pasaulio čempionato medalis. Ar sunkus buvo kelias iki jo?
Po „nuplaukusios“ olimpiados, kaip kompensaciją, gavau teisę 1981-aisiais važiuoti į planetos pirmenybes Mastrichte. Olandijoje sekėsi neblogai, bet grupės varžybose susilaužiau šonkaulį. Dėl to lemiamą mūšį dėl patekimo į finalą kovojau sukandęs dantis. Priešininką iš Rumunijos spaudžiau, bet teisėjai jam skyrė pranašumą ir išleido į finalą, kuriame jau laukė tituluotas japonas. Jis, pamatęs, kad teisėjai man skyrė pralaimėjimą, net pašoko iš džiaugsmo. Mat žinojo, kad aš jį būčiau įveikęs net sulaužytais šonkauliais. Kovoje dėl bronzos įveikiau kitą japoną ir parsivežiau medaliuką.
Kaip klostėsi paskutinis jūsų sportinės karjeros etapas?
Kuo toliau, tuo sunkiau buvo konkuruoti dėl patekimo į SSRS rinktinę. Gruzinai, Vidurinės Azijos respublikų atstovai į čempionatus važiuodavo su maišais pinigų, kad juos atrinktų į SSRS rinktinę ir deleguotų į turnyrus užsienyje. Mes tokių resursų neturėjome. Persikėlęs į sunkesnę svorio kategoriją - iki 71 kg, SSRS čempionate nukeliavau iki finalo. Ten susitikau su Gruzijos atstovu. Gruzinai man pasiūlė 5 tūkst. rublių, kad pralaimėčiau. Aš atsisakiau. Jie nustebo, bet vėliau teko stebėtis man. Kovos metu atlikau „ipon“ veiksmą, kuris man turėjo pelnyti aukso medalį. Teisėjai pusę valandos kažką žiūrėjo, aiškinosi. Tada skyrė „wazari“ – pusę pergalės. Tęsėme kovą toliau. Jis atliko veiksmą savo naudai, o aš vėl padariau „ipon“. Teisėjai vėl parodė mano pergalę, bet po ilgų diskusijų skyrė pergalę gruzinui. Taip „nuplaukė“ dar vienas SSRS čempiono titulas ir viltys grįžti į didžiuosius tarptautinius turnyrus.
Kaip prasidėjo jūsų trenerio darbo etapas?
Kai manęs nepaėmė į SSRS rinktinę, nusprendžiau, kad atėjo metas padėti tašką. 1984-aisiais mane paskyrė Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu. Bet pirmi metai nebuvo lengvi. Vos pradėjus dirbti, atsirado pavyduolių, kurie parašė skundą esą Ponomariovas toks, Ponomariovas kitoks. Bet mane išsikvietę atsakingi asmenys buvo supratingi.
parodė man tą skundą, pasakė kas jo autorius ir tema buvo baigta. Mums drauge padirbėjus vos metus mūsų lietuviška komanda „Dinamo“ draugijos varžybose įveikė visus priešininkus, o finale patiesė rusų ekipą. Tada manęs paprašė perimti ką tik suformuotą moterų rinktinę. Su šia komanda dirbau gal šešerius metus.
Tarp mano auklėtinių Kaune buvo labai gabių merginų iš kitų respublikų, kurios vėliau tapo pasaulio ir Europos sambo čempionėmis. Su tomis sportininkėmis iš Rusijos, Kazachstano bendraujame iki šiol, pasiskambiname, pasidaliname naujienomis. Taip pat mano auklėtinės lietuvės tapo SSRS čempionatų prizininkėmis. Teko prisidėti ir Sandros Jablonskytės tobulėjimo. Tada būdama 17-metė ji nuvažiavo į Paryžių, kur tapo pasaulio jaunimo čempionato prizininke.
Jūsų vėlesnėje biografijoje yra ir tarnyba Lietuvos kariuomenėje, ir vadovavimas Gruzijos rinktinei. Kaip ten atsidūrėte?
Sulaukiau pasiūlymo iš Gruzijos sporto atstovų ir nuo 2004 iki 2007 metų gyvenau šioje šalyje. Man buvo patikėtas darbas su Gruzijos moterų rinktine. Darbu buvau labai patenkintas, bet atėjo laikas grįžti namo ir rūpintis mūsų sporto pamaina.
Pabaigai grįžkime prie šių dienų aktualijų. Lietuvos dziudo federacija - viena iš nedaugelio sporto šakų, kuri deleguos savo atstovę į Tokijo olimpiadą. Nepaisant sėkmingų sportinių rezultatų, pastaruoju metu LDF sulaukia kritikos iš kai kurių oponentų. Kokia jūsų nuomonė apie šiuos nesutarimus?
Norint objektyviai įvertinti LDF ir jos vadovo Vigmanto Sinkevičiaus darbą, pirmiausia reiktų atsisukti atgal ir pažiūrėti, kas mes dziudo pasaulyje buvome iki jo, ir kas esame šiais laikais. Mano nuomone, V. Sinkevičius buvo ir yra savo sporto šakos fanatikas, dziudo visiškai atsidavęs žmogus. Jis pirmasis Lietuvoje atidarė savo privatų Kauno dziudo klubą, kuris tapo tikru išsigelbėjimu daugeliui to meto sportininkų ir trenerių. Juk netekus centralizuoto finansavimo iš Maskvos, Lietuvoje su sporto pinigais buvo visiška suirutė.
Lėšų iš biudžeto labai trūko visoms sporto federacijoms, o mes, dziudo atstovai, net neturėjome už ką nupirkti simbolinių medalių ir diplomų vaikų varžyboms, jau nekalbu apie svarbesnius poreikius. Be privačių lėšų tikrai nebūtų pavykę užauginti naują pajėgią sportininkų kartą. Tokių žmonių kaip Vigmantas dėka tai tapo įmanoma. Juk būtent jis atliko labai daug organizacinio darbo, į Sporto halę beveik po 20 metų pertraukos grąžino prestižines Pasaulio taurės varžybas, rūpinosi sportininkų, trenerių rėmimu, padėdavo gauti pinigų stovykloms, paskatinti vieną ar kitą auklėtinį.
Tai milžiniškas krūvis, kurio mažai kas pastebi. Man apmaudžiausia, kad praėjus daugeliui metų, žmonės, kurie naudojosi tais V. Sinkevičiaus darbo vaisiais, važinėjo už jo pinigus į stovyklas, ėmė premijas ir t.t., dabar viską pamiršo. Bet tame - nieko originalaus. Daug kur atsiranda vienas kažkuo nepatenkintas iš šimto ir smeigia peilį į nugarą. Nedėkingumas – viena didžiausių šių dienų žmonių ydų. Ne veltui japonų patarlė sako: nedėkingumas lygus mirčiai.
