gan nuodugniai ištirta. Iš pradžių lietuvės moterys buvo gana veiklios. Jos anksčiau dar XIX a. gale būrėsi į savanoriškas labdaringas ir švietėjiškas organizacijas. Tačiau po 1922 m. valdančiųjų ir Bažnyčios poveikis neleido priimti moterų teisėms naudingesnių sprendimų, buvo vis labiau juntamas atsilikimas nuo Latvijos ar Estijos.

juk autorė – debiutantė. Lietuvos krepšinio istorija nuodugniai išnagrinėta. Naujų faktų nepateikta. Darius žaidė krepšinį gerokai anksčiau nei 1922. Garbačiauskienė redagavo „Lietuvos sportą“, kur buvo paskelbtos nematyto žaidimo taisyklės. Bet Lietuvoje pavyzdiniais laikomi ne rimtesni ir galbūt nuobodoki autoriai. o popsiniai britų istorikai Beevor, Montefiore ir pan.

ne Komunikacijos fakultete, o Vainauskų raudonajame portale. Reikės nuo to išsigydyti. Džiugu, kad bakalaurės studijas bebaigianti autorė pasirinko sporto žurnalistikos specializaciją, o ne įkyriai brukamą ir nedaugeliui įdomią „politikų komunikaciją“.
Pastaruoju metu sporto žurnalistika Lietuvoje sparčiai ritasi žemyn. Mažaraščių joje dar gausiau nei kitur.

Britanijoje ir daugelyje kitų šalių krepšinis yra laikomas juodaodžių sportu.
Lietuvoje populiariausia sporto šaka yra juodaodžių užsiėmimas.

Atsiranda dar ir trečioji relija - Dakaro ralis. Mažai šalei tai labai didelis skaičius turėti tiek komandų jame ir vieną komisarą.
P. S.: jokie komentarai (teigiami ar neigiami) atsakant į mano komentarą man neįdomūs. Vistiek neskaitysiu.

Atsirado mada perrašinėti istoriją, nuopelnus prirašinėti moterims, nors jos dažniausiai pridarė katastrofiškų pasekmių. O krepšinis virto ne religija, o grynu verslu. Jis jau net nebe sportas, nes varžybose sąmoningai prasižengiama ar provokuojama prasižengti, vyksta nesąžiningas teisėjavimas. Ir kaip jį galima būtų vadinti sportu, jei visa ta veikla vyksta tik pinigų darymui, vieniems profesija, kitiems grynas biznis. Ir daro iš žmonių invalidus. Ir tokie yra visi su visais fiziniais užsiėmimais, kurių galutinis tikslas pinigai, o ne sveikata, geros emocijos sau ir žiūrovamas. Teatras ar kiti menai turi estetinę ir auklėjamąją paskirtį, bent jau tą deklaruoja. O kokia estetika kai vienas kitą sąmoningai stumdo, pargriauna, žaloja?

Jeigu krepšinis vadinamas antrąja religija, kas yra pirmoji?

Vien nuo rūkymo kasmet miršta 7000 lietuvių, o mums, kaip kokiems idiotams, seka pasakėles apie antrą religiją, krepšinį, bobų zabovas...

Didesnės nesąmonės dar nesu skaitęs.