„Esame tikri trogloditai – žmonės, nebegalintys gyventi be urvų“, – interviu pradžioje juokėsi Saulė Vaš ir Emilas Vashas, kartu sudėjus jau beveik 20 metų tyrinėjantys urvus. Sutuoktiniai dar gyvena įspūdžiais iš ekspedicijos Kaukazo kalnuose, Gagros kalnyne, kur abu 15 parų buvo nusileidę į giliausią pasaulyje Kruberio-Voronjos urvą.
32 metų Saulė ten pakartojo savo prieš dvejus metus pasiektą moterų gylio urvuose rekordą – 2143 m, o trisdešimtmetis Emilas tokį gylį pasiekė pirmąkart. Liepos 31 – rugpjūčio 14 dienomis kartu su 13 kitų lietuvių speleologų jie Voronjos urve prisidėjo prie tarptautinės ekspedicijos, per kurią ukrainietis Genadijus Samochinas nerdamas po vandeniu 6 metrais pagerino pasaulio urvų gylio rekordą – 2197 m.
„Atrasti naują atšaką kokiame mažame urvelyje kartais suteikia daugiau džiaugsmo nei tas rekordas. Kiekvienam tai labai asmeniška. Nueiti ir pasiekti rekordą nėra tikslas. Tai tiesiog nutinka, – pasakojo Saulė V. – Kai prieš 7 metus pradėjau tyrinėti urvus, buvo svarbu ir kilometras, ir daugiau, bet vėliau, kai tai tampa kasdienybe, atsiveria kiti tikslai.“
Iš Ukrainos kilęs Emilas antrino: „Man ne tikslas kažkur pabūti, pastovėti ar parašyti „Aš čia buvau“. Man labiau patinka ne tą giliausią tašką pasiekti, o pats procesas. Voronjos urve su Saule taisėme pakabintas virves. Tai prasmingas darbas, įdomus, gali savo įgūdžius panaudoti.“
– Kiek trunka pasirengimas tokiai ekspedicijai?
Saulė: Idėją apie ekspediciją į Voronjos urvą kartu su ukrainiečiais pradėjome rutulioti jau praėjusių metų rudenį. Tai bendrai paėmus – metai, turint galvoje, kad lietuviams tai jau trečia ekspedicija (2009, 2010 ir 2012 metais) į šį urvą. Tai reiškia, kad jau yra patirtis, pažįstamas urvas, žinai sąlygas stovykloje, infrastruktūrą, kur užsisakyti sunkvežimius, kur gauti asilų. Jei visiškai naujas rajonas – pasirengimas gali trukti du ar tris metus. Iki urvo – tolimas organizacinis kelias. Likus mėnesiui paprastai visi truputį išprotėja. Absoliutus pikas, pradedant nuo to, kad reikia supirkti visokias smulkmenas, bet tos smulkmenos gali būti lemiamos. Pavyzdžiui, nupirksi blogus žiebtuvėlius, tai reiškia, kad ekspedicija žlugusi. Jei po žeme neturėsi ugnies, turėsi eiti į viršų.
– Kiek brangus šis užsiėmimas?
Saulė: Žiūrint su kuo lyginsi. Kai pradėjau nardyti, supratau, kad speleologija – labai pigus užsiėmimas. Kiekvienas „žaisliukas“ gali kainuoti daug. Kai pasižiūri, kam tas daiktas skirtas, gali nusipirkti pigiau arba pasidaryti pats. Vieno komplekto gali užtekti penkiems metams į Krymą arba vienai ekspedicijai į Voronjos urvą. Po to gali išmesti rūbus ir įrangą – viskas susidėvi. Komplekto kaina – apie 1500 litų. Tai izotermikas ir kombinezonas, apraišos, geležėlės, bendra įranga – karabinai, virvės, kurios tokiam urvui – vienkartinis dalykas. Dalį įrangos gauname iš klubo, padeda ir rėmėjai.
– Speleologija – abstrakti sąvoka, kurios nesprausi vien tik į mokslo, ekstremalaus sporto ar turizmo rėmus. Kas jums yra speleologija?
Saulė: Trečdalis gyvenimo. Vienas trečdalis – šeima, antras – darželis (dirba ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėtoja, - aut.p.), trečias – speleologija. Kai pradėjau, įklimpau labai giliai ir važinėjau kas pora mėnesių į didesnes ar mažesnes keliones. Pastaraisiais metais – banguotai. Dažniausiai dvi iš jų būna rimtos.
Emilas: Užsikabinau už šio užsiėmimo 10 klasėje. Tai labai platu – bendravimas, psichologinis savęs atradimas, fizinis pasirengimas, įgūdžių lavinimas, techniniai dalykai, darbas su virvėmis. Tų nišų speleopogija teikia daug. Tai gerai, nes plačiau matai pasaulį ir surandi save. „Susirgau“ tuo, vėliau pradėjau instruktoriauti. Gauni daug impulso, kuris padeda toliau gyventi.
– Koks reikalingas fizinis pasirengimas ir ar tikrai moterims urvuose sunku prilygti vyrams?
Saulė: Galbūt reikėtų labiau akcentuoti psichologinį pasirengimą. Ištvermė, valia, komandinis darbas. Aišku, būtinas ir fizinis pasirengimas. Kaip ruošiuosi? Mažų mažiausiai važinėju dviračiu. Tai kaip gyvenimo būdas – gali važinėtis automobiliu ir žiūrėti televizorių arba daugiau judėti. Turime ir treniruotes. Lietuvoje kalnų ir urvų nėra, todėl naudojamės neveikiančiu vandens bokštu arba ant medžių pasikabiname virves. Speleoklubas „Aenigma“ rengia mokyklas naujokams, tai ir aš taip atėjau. Įdomu, kad kai renkame naujokus, daugiau ateina merginų, klube pusė moterų ir vyrų. Tačiau realiai į sudėtingas keliones važiuoja nedaug moterų. Tiesa tokia – vyrai stipresni, gali daugiau panešti, tačiau technika tiek pažengusi, kad ne vien fizinės jėgos reikia.
Emilas: iš tikrųjų viską galima pradėti nuo nulio ir paimti iš veiklos. Kiek žmogus toli galės eiti, priklauso ir nuo paties žmogaus. Galima viską išlavinti – ir fizinę, ir psichologinę formą.
– Ar buvo situacijų praktikoje, kai žmogus palūžta?
Emilas: Kai dirbau su vaikais, jiems mažai reikia, kad pasakytų „negaliu“. Vos pradėjus žygį jie jau skundžiasi. Vis tiek namo negrįš, dirbi psichologiškai su jais ir dviejų dienų žygis atliktas. Su suaugusiais matai, kiek žmogus gali. Kartais nespaudi, kartais – atvirkščiai. Ir jie padaro daug daugiau nei įsivaizduoja, kad gali, o vėliau stebisi.
– Kalbant apie urvus daugiausiai problemų tikriausiai kelia siauros vietos, kurias vienaip ar kitaip tenka įveikti. Ar teko kada įstrigti?
Emilas: Vietų, kurios riboja žmogaus judesius, daug. Nekalbu apie tas vietas, kur jau nebegali kvėpuoti – čia aukštasis pilotažas. Kalba eina apie situacijas, kur negali rankos ištiesti ar pakeisti savo kūno padėtį. Svarbu nepanikuoti – valdyti save. Užstrigęs pats ilgai nebuvau. Tenka padėti kitiems, bet dažniausiai žodžiais. Labai retai darome tempimus ar kojoms atramą. Iš tikrųjų net neprieini prie to žmogaus ir negali paliesti. Įdomu, kai ateina jauni ir raumeningi vyrai, jėgų daug, tai eidami stengiasi sienas į šonus stumti. Fiziškai tiek jėgos nereikia. Turi pats prisitaikyti prie urvo, o ne atvirkščiai. Kas atsitinka? Po valandos jie „nusivaro“ ir nusivilia. Čia technika, ramybė ir lankstumas daug svarbiau.
Saulė: Būna vietų, kur ne stambus, o aukštas žmogus nepralįs. Techniškai net atstumas nuo kelio iki kulkšnies gali būti lemiamas, ypač ten, kur status kampas. Realiai daugiausiai stringi ties krūtines ląsta. Supanikavus pati niekada nebuvau, bet rimta situacija pasitaikė. Kryme grįžinėjome į stovyklą. Vadovas parodė vieną butelio formos urvą, kur kažkada pametė plaktuką platindamas ertmę. Pasimatavau ir supratau, kad pralįsiu. Mane palaikė, nuleido, įlindau, paėmiau plaktuką, džiaugiausi. Kai esi atsipalaidavęs ir tarsi skuduriukas sulendi – viskas gerai. Euforija. Centimetrai „groja“ – kai įtempti raumenis, apimtis padidėja. Atgal žaidėme tris keturias valandas, kol suradome tinkamą kampą.
Ar speleologija tiek pat pavojinga žmogaus sveikatai ir gyvybei kaip alpinizmas?
Emilas: Yra būdų, kaip apdrausti save. Alpinizmu daug daugiau žmonių užsiima. Čia daugiau nenuspėjamų faktorių – gamtiniai reiškiniai. Ten daugiau kūno, jėgos ir dvasios kultas, eini įveikti kalną. Speleologija kitaip – technika pritaikyta tam, kad būtų kuo saugiau, paprasčiau ir efektyviau dirbti. Kad nenuvargtum, jėgų liktų. Techniškai skiriasi. Speleologija – subtilesnis reikalas. Nesaugumo faktorius didesnis nei kasdienybėje. Vis tiek esi vertikalėje, kabi kažkur erdvėje, būna 100 ir 150 metrų aukštyje.
Ką reiškia saugesnis? Jei parašysime ant popieriaus – taip ir taip galime daryti. Su virvėmis, su trasos „kabinimu“ dirba žmonės, o jie daro klaidas. Tie faktoriai susideda. Jei klaida išlįs – bus nesaugu.
– Urvuose tenka nerti ir po vandeniu?
Emilas: Čia jau tikrai pavojinga. Po vandeniu siaurų vietų taip pat yra, neria dažnai po vieną. Čia atskira speleotechnikos atšaka. Narų gerų yra vienetai. Jei viską suplanuosi, ruošiesi pats, gerai organizuosi darbą urve – bus saugu ir komfortabilu.
Saulė: Jei taip organizuotas darbas, kad turi 18 valandų eiti – jau nesaugu. Nereikia nei nėrimo. Kūnas pavargęs, reakcija nusilpus ir elementari klaida ant virvės gali kainuoti gyvybę.
– Sunku be dienos šviesos?
Saulė: Voronjos urve buvome 15 parų. Kažkur realybė taip nutolsta. Persijungia mąstymas ir kūnas. Žinau, kad būna saulė ir debesys, bet tas jausmas giliai atmintyje. Tuo metu esi urve ir gyveni kitą gyvenimą. Man svarbu žmonės, komandos atmosfera. Tai daug duoda. Kita vertus reikia žinoti, kodėl tai darai. Jei yra tikslas, motyvacija ir žinojimas, kad tai reikšminga, jau kitaip į viską žiūri. Yra laidinis telefono ryšys, galima skambinti į paviršių – tai duoda tam tikros ramybės, ryte ar vakare gali sužinoti, kad pasaulis egzistuoja. Taip pat apie oro sąlygas, lietų.
Ar dėl lietaus ir kylančio vandens yra tekę bėgti iš urvų?
Emilas: Kaukaze viename urve jei yra potvynis, perėją užsemia ir negali išlįsti iš požeminės stovyklos – reikia išlaukti. Tai duoda tam tikrą spaudimą. Kai vandens banga ateina, galima labai gerai pastebėti. Virves reikia pakabinti kuo toliau nuo vandens. Jei sušlapsi – sušalsi, jei sušalsi – prarasi jėgas, prasidės klaidos. Saugumas susideda iš paprastų dalykų.
Saulė: Šilta tol, kol judi. Jei sušlapęs pasėdėsi pusvalandį – bus blogai. Temperatūra urve tarp 2 ir 6 laipsnių aukščiau nulio. Be to, dideli vėjai, skersvėjai, vanduo šaltas, drėgna. Tai tas pats kaip žiemą pasėdėti nejudant gatvėje. Kai užklumpa nuovargis atsiranda noras pasėdėti – gal kas nors kitas ką nors padarys. Tai didžiausia klaida. Kol tik gali – judėk, daryk net beprasmiškus dalykus. Tai sąlyga išlikti. Kalbant apie sveikatą tenka saugotis ir menkiausių įdrėskimų, nes net maža žaizdelė dėl saulės trūkumo, drėgmės ir sterilios aplinkos sunkiai gyja.
– Kaip sprendžiate maisto ir geriamo vandens problemas?
Emilas: Vandens apačioje sočiai, bet yra kiti dalykai. Yra buvęs atvejų, kai žmonės apsinuodydavo. Dabar jau saugomės – nedezinfekuoto ir nevirinto vandens negeriame. Vandenį paviršiuje imame nuo sniego, tačiau vis tiek jį reikia paruošti. Maiste turi būti pakankamai kalorijų, jis turi būti gerai subalansuotas, svarbu svoris ir tūris. Pirma reikia transportuoti jį į kalnus, paskui žemyn ir kuo mažiau atliekų. Labai daug tam dėmesio skiriama.
Saulė: Daržovės kelia moralę, bet jos genda. Naudojami specialūs transportiniai maišai. Vieno tokio maišo turi užtekti vienam žmogui dešimčiai dienų. Jei grupė iš penkių žmonių, reiškia to maisto turi pakakti dviem dienoms. Kruopos, makaronai, bulvių košė milteliais, džiovinta duona, sūris, vytinta mėsa, džiovinta dešra, džiovintos daržovės. Konservų tikrai neimame, nes skardinę teks nešti žemyn ir į viršų.
– Koks tas dienos ritmas? Ar turite griežtą dienotvarkę?
Emilas: Reikia laikytis dienos ritmo, jei nori 10-20 dienų dirbti normaliai. Kai daug žmonių, reikia koordinuoti visų pogrupių veiklą, nustatyti konkretų laiką, kada jiems išeiti į ryšį - susiskambinti. Atsikeli požeminėje stovykloje – kava, arbata, pusryčiai, geriame daug skysčių. Po to – 8-12 valandų darbo. Turi tik šokolado ar džiovintos duonos. Paprastai žmonės ima „Snickers“ batonėlius. Man neužtenka, nes tai greitai virškinamas maistas, po valandos jautiesi alkanas. Imi su savimi duonos, sūrio, dešros. Vakare vėl pavalgai. 3-4 valandos maisto paruošimo ir aprangos džiovinimo.
– Kokios sąlygos miegui?
Saulė: Palapinėje po penkis žmones – ten turistiniai kilimėliai ant dugno ir miegmaišiai. Šiluma priklauso nuo to – kiek žmonių aplinkui. Ar miega trys ar penki žmonės – didelis skirtumas.
Kur ir kaip atliekami gamtiniai reikalai urvuose?
Saulė: Yra stovyklos, kur didiesiems reikalams skiriamas specialus guminis maišas, o mažiesiems – į vandenį. Kitose stovyklose yra duobė, kurią iškasi ir užkasi. Nešamės tualetų bakterijas, kurios sumažina ir kvapą, ir tūrį. Žmonių sąmoningumo dalykas, gerai, jei supranti, kad reikia palikti viską taip, kaip radai urve. Urvuose jautri ta ekosistema – negalima jos gadinti.
– Kas labiausiai vargina ekspedicijose?
Saulė: Su metais matyt tai ateina, kai pradedi matyti vadovų klaidas. Matai, kad galima padaryti geriau, bet kažkodėl žmogus daro kitaip. Jei negali daryti, taip, kaip geriau, tuomet darai taip, kaip tau sakoma. Tai mane „pjauna“.
Emilas: Man taip pat. Pastebiu, kad galima geriau padaryti, bet kažkodėl žmogus to nedaro. Darai tai, kas nuo tavęs priklauso. Kitas dalykas – nėrimai. Vandens stichija ne man. Nejaukiai jaučiuosi, nes ir nesu geras plaukikas. Man daug energijos ir susikaupimo kainavo kiekvieno sifono pranėrimas. Šaltis mane taip pat veikia. Atima daug energijos. Kūno „baterijos“ jau buvo išsikrovusios, kai lipau iš urvo į paviršių. Tuomet jau atsargiai judi, daugiau dėmesio skiri savo technikai, žiuri į savo vidų, kad nepereitum ribos, po kurios gali padaryti klaidą.
– Turite kokį svajonių urvą, kur norėtumėte nusileisti?
Saulė: Kaip tik dabar norisi važiuoti į Krymą, urvą, lietuvių vadinamą „Sezamu“. Norėčiau nuvažiuoti į šiltus urvus. Maroką ar Boliviją, kur šilta, gali vaikščioti be pirštinių. Ten kiti dalykai – vorai ar dar kas nors.
Emilas: Kol kas neturiu tos svajonių vietos. Vieta nesvarbu. Svarbiau tikslai ir komanda. Norisi padaryti vieno nedidelio 60 metrų gylio ir daugiau nei kilometro ilgio urvo Užkarpatėje gerą topografinį planą. Tiesa, dar reikia „paaugti“, kad sugebėčiau gražiai ir tiksliai tai atlikti. Antra – norėčiau prisidėti prie Krymo urvų aprašymo – yra sudarinėjamas kadastras. Tai būtų reikalingas darbas su realiu rezultatu.
TIK FAKTAI
Speleologija (sin. urvotyra) – tai mokslas, tyrinėjantis urvus (olas, ertmes, plyšius), kitaip - požeminė geografija. Tačiau speleologija vien mokslu neapsiriboja – speleologai užsiima ekstremaliu sportu, turizmu, kūryba (fotografavimu ir filmavimu po žeme), išradimais (speleo technikos tobulinimas), patiria geografinių atradimų džiaugsmą.
