Lyginant su debiutiniu NCAA sezonu, 193 cm ūgio gynėjo minučių skaičius antraisiais metais pernelyg neišaugo – pakilo nuo 15,1 iki 15,5 minučių per rungtynes.
Tačiau 2022–2023 m. NCAA sezone vilnietis pasikėlė daugelį statistinių aspektų ir per 35 sužaistas rungtynes vidutiniškai fiksavo 5,9 taško, 1,2 atkovoto kamuolio ir 1,5 rezultatyvaus perdavimo rodiklius.
Atėjus svarbiausioms metų kovoms, šio sezono A. Marčiulionio „Kovo beprotybės“ kelionė baigėsi antrajame etape. „Saint Mary's Gaels“ 55:70 nusileido čempionais tapusiai Konektikuto „Huskies“ ekipai, kuri visus varžovus nugalėjo dviženkliu taškų skirtumu.
Komunikacijos studijas kremtantis vilnietis plačiau papasakojo apie tikėjimą savimi, antruosius metus Amerikoje, „Kovo beprotybės“ specifiką ir „Ryto“ palaikymą.
– Esi minėjęs, kad pirmieji metai NCAA buvo tikrai sunkūs. Kaip dabar atrodo tie antrieji metai visomis prasmėmis?
– Visų pirma, gyvenimo prasme dabar yra žymiai lengviau. Pažįstu aplinką, žmones, kaip viskas veikia tiek treniruočių procese, tiek studijose, todėl man daug lengviau antraisiais metais, kadangi nebėra taip sunku ir iš emocinės pusės. O iš sportinės pusės galbūt viskas nėra taip gerai, kaip tikėjausi, bet aš matau savo progresą, matau kaip tobulėju ir kiek dirbu, tad esu tuo patenkintas bei tikiu tuo, ką čia darau. Rankų nuleisti nesinori, nes žinau, jog nuo dabar bus tik geriau – viskas priklauso tik nuo manęs ir nuo to, kiek darbo įdėsiu šią vasarą.
– Kaip pavyksta suderinti ir studijas, ir krepšinį?
– Suderinti pavyksta, visi tvarkaraščiai taip padaryti, kad galėtume ir mokytis, ir sportuoti, kad tie dalykai nesikirstų. Aišku, yra sudėtingiau, kai keliaujame į išvykas sezono metu, bet galiausiai pripranti. Skrendant reikia kažką pasidaryti ar atsiskaityti nuotoliniu būdu, bet visus tuos dalykus suderini. Taip pat yra žmonių, kurie prižiūri studijų programas, bet lengva nėra.
– Jei pažvelgtume į statistiką, tavo žaidimo minučių kreivė, lyginant su praėjusiu sezonu, yra labai panaši. Kaip manai, kur labiausiai patobulėjai per šiuos metus?
– Žvelgiant į statistiką, mano minučių skaičius dėl tam tikrų priežasčių nepakito, bet pagerėjo kiti statistiniai rodikliai, tad per tiek pat minučių pavyko kažkiek tuos skaičius pakelti. Tai duoda pozityvo, bet jaučiu, jog apskritai kaip žaidėjas sustiprėjau fiziškai, pagerinau taškų rinkimą ir metimą. Manau, kad padėjau žingsnį į priekį, nors yra dar daug kur tobulėti. Tačiau visi tie dalykai, ties kuriais dirbu kasdien, daugiausiai yra metimas ir taškų rinkimas iš įvairių distancijų, todėl čia jaučiuosi labiausiai patobulėjęs. Ir be abejonės – kūnas, tikrai daug laiko skiriame jo stiprinimui ir priežiūrai.
– Koks yra tavo santykis su ilgamečiu komandos vyr. treneriu Randy Bennettu – kokio tipo tai strategas ir kokios yra jo pagrindinės tau keliamos užduotys aikštelėje kaip įžaidėjui?
– Šio trenerio geriausios savybės yra žmogiškosios. Jis labai gerai moka suburti komandą, kad visi dirbtų kartu ir viena linkme. R. Bennettas taip pat labai gerai moka bendrauti ir suprasti žaidėjus, o virš 20 metų buvimas „Saint Mary's Gaels“ pagrindiniu strategu yra labai ilgas laiko tarpas ir begalė patirties. Išskirčiau jį kaip gynybinį trenerį, nes mūsų visas žaidimas pagrįstas gera gynyba. Jei neklystu, šį ir praėjusį sezoną, buvome geriausių koledžų dešimtuke pagal šį aspektą. O kalbant apie mano užduotis, tai būtent ir yra gynyba, jei nesistengi gynyboje, tu paprasčiausiai nežaisi tame lygyje. Dar vienas dalykas, ko treneris taip pat reikalauja iš mūsų, yra lyderystė ir kamuolio branginimas.
– Kuo skiriasi šio ir praėjusio sezono „Saint Mary's Gaels“ komanda?
– Ši komanda yra jaunesnė, tad mes patys nežinojome, kur yra mūsų lubos ir kaip gerai galime žaisti. Sakyčiau, kad iš tikrųjų komandos yra gana panašios, galbūt praėjusiais metais komanda turėjo daugiau patirties ir vyresnių žaidėjų, tačiau šiemet irgi turėjome gerą branduolį, buvome geresnė komanda puolime, bet tos patirties pritrūko „Kovo beprotybėje“.
– Antrus metus iš eilės iškritote antrajame „Kovo beprotybės“ raunde, tačiau šiemet pralaimėjote čempionais tapusiai Konektikuto „Huskies“ komandai. Kaip tau pati šio turnyro specifika ir kiek tai didžiulis renginys visoje Amerikoje?
– Lietuvoje mes nelabai suprantame šio įvykio masto. Žmonės dėl šio turnyro čia yra išprotėję, visi pildo lenteles, bando atspėti rezultatus, jei neklystu, yra didžiulis prizas, jeigu atspėji visas rungtynes, bet niekas dar nėra to padaręs per visą istoriją, kadangi tai toks nenuspėjamas turnyras. Kovo mėnesis yra labai smagus, nes visos ekipos kovoja iki paskutinės sekundės, silpnesnės komandos nugali stipresnes. Kas yra įdomu, kad tik viena komanda baigia sezoną su pergale, visos kitos pralaimi ir joms sezonas baigiasi. Šio turnyro specifika yra labai įdomi ir žmonės apie NBA krepšinį bent jau tas kelias savaites nekalba, nes visi žiūri „Kovo beprotybę“. Kaip žaidėjui – tai labai gera patirtis ir kaip žiūrovui irgi yra tikrai įdomu.
– Pačiam yra priimtinas šis „gyvenk arba mirk“ rungtynių principas?
– Manau, kad taip. Tai yra įdomu, nenuspėjama, tu priverti save žaisti geriausiai kaip tik gali ir turi vertinti kiekvieną varžovą. Šiemet 16-oje vietoje buvusi komanda nugali 1-ąją vietą, 15 vieta laimi prieš 2-oje vietoje buvusį koledžą ir taip tiesiog nutinka. Todėl turi nusiteikti kiekvienoms rungtynėms, nes tai yra smagu, kadangi daug komandų turi šansų laimėti, o tie, kurie būna geriausioje formoje tuo metu ir laimi viską.
– Kiek daug šiuo metu bendraujate su tėčiu ir ką jis mano apie tavo antrąjį sezoną už Atlanto?
– Iš tikrųjų palaikome gerą ryšį, nemažai kalbamės su juo. Dabar dar sunku kažką sakyti, bet jis visą laiką palaikė šią idėją išvykti, tėtis bando man padėti tobulėti ir patarti. Svarbiausia, jog bendraujame, nes jis žino, ką ir kada reikia pasakyti, o aš juo pilnai pasitikiu.
– Birželio 7 d. gyvai matei „Ryto“ čempionišką triumfą ir po pergalės šaukei iš džiaugsmo ant „Jeep“ arenos parketo. Ar šį sezoną stebi savo gimtojo miesto komandos rungtynes ir kaip įvertintum jos žaidimą?
– Visą laiką seku rezultatus. Labai džiaugiausi, kai „Rytas“ abu kartus laimėjo prieš „Žalgirį“, atsikėlus ryte pakėlė nuotaiką. Lietuvos krepšinio lygos rungtynių nežiūrėjau, nes Amerikoje negaliu to padaryti, bet mačiau nemažai Čempionų lygos dvikovų. Taip pat pasižiūriu gražiausius epizodus, seku socialinius tinklus – man įdomu viskas.
Kalbant apie komandą, kas yra akivaizdu, kad tai daug talento turinti ir labai gerai puolime žaidžianti ekipa. Žinoma, joje labiausiai išsiskiria Marcusas Fosteris, bet smagu stebėti ir Martyną, kuris sugrįžo iš Italijos, ir su kuriuo pats žaidžiau. Smagu matyti ir Gytį su Luku, kuriuos irgi gerai pažįstu. Labai palaikau „Rytą“ ir tikiuosi, jog ir šį sezoną jiems pavyks užbaigti stipriai.
– „Ryto“ aštuoniolikmečiai rytoj išvyksta į pirmą kartą organizuojamą Čempionų lygos jaunimo turnyrą. Pats ne kartą atstovavai ir šalies jaunimo rinktinėms, ir su „Ryto“ komanda esi laimėjęs ANGT turnyrą. Kas yra svarbiausia keliaujant būtent į tokius turnyrus, kuriuose per trumpą laiką turi demonstruoti optimaliausią formą?
– Aišku, svarbiausia yra tinkamai išnaudoti laiką pasiruošimui, nes jo tikrai nėra daug ir bent jau dažniausiai, kiek man tekę žaisti su „Ryto“ jaunimu, komandoje žaidėjai būna surinkti iš skirtingų ekipų. Tokie turnyrai prabėga labai greitai ir nėra lengva žaisti tiek daug rungtynių iš eilės, tad manau, reikia teisingai nusiteikti, nenuvertinti varžovų, bet tuo pačiu jų ir nebijoti, nes žaisi prieš komandas, su kuriomis dar nėra tekę varžytis. Nors ir nežinai jų lygio, nežinai, ką jie moka, tad privaloma nusiteikti, negalvoti apie varžovą ir parodyti savo geriausią žaidimą.
