Apie skaudžiausią pralaimėjimą italams 2004 metais, savo vietą šių metų Lietuvos rinktinėje, visus 12 žaidėjų galintį talpinanti starto penketą, trenerio Jono Kazlausko braižą, atkirtį Šarūnui Jasikevičiui, turnyro krūvį, nesustabdomą Joną Valančiūną ir Kristaus amžių. Apie visa tai specialiai Balsas.lt pasakojo Lietuvos rinktinės kapitonas Robertas Javtokas.
Su R. Javtoku laisvą dieną susitikome prabangiame Liublianos viešbutyje „Plaza“, kur gyvena visų šalių krepšinio rinktinės. „Į kiekvieną čempionatą važiuoji su geru jausmu. Aišku, daug kas priklauso nuo pradžios, o ji nebuvo tokia sėkminga. Rezervas tikrai yra, žinome, kad galime ir geriau sužaisti. Tai parodė ir kelios rungtynės“, - kalbėjo 33 metų 211 cm ūgio vidurio puolėjas.
Šeštame Europos čempionate dalyvaujantis ir milžinišką patirtį sukaupęs R. Javtokas neabejoja, kad rinktinė stringa tuomet, kai žaidžiamas ne komandinis krepšinis. „Tuomet gaunasi ne kas. Žvaigždžių, kur po vieną gali ištraukti ir skandinti varžovus nėra. Labiausiai dabar reikia sveiko proto, atsidavimo. Tikiu, kad galime eiti toli.“
– Ketvirtfinalis su Italijos rinktine. Kokią ją matote?
– Nežinau, su kuo ją palyginti. Atrodytų, nieko įspūdingo, bet žaidžia tikrai gerai. Susižaidę tarpusavyje, pagrindiniai 4 žaidėjai, pelnantys vidutiniškai po 14 taškų per rungtynes. Žaidžia lengvai, be įtampos, gerą krepšinį. Turi individualiai stiprių žaidėjų, metikų, galbūt tik centrai taškų nerenka. Jie visų rungtynių pradžias išsiverždavo į priekį. Jeigu su tuo susitvarkysime, neduosime pajusti žaidimo, iš karto parodysime, kad norime kitokio rungtynių scenarijaus, bus gerai.
– Su italais turime skaudžios patirties. 2004 metų olimpinėse žaidynėse pusfinalyje Lietuvos rinktinė apmaudžiai nusileido Italijos nacionalinei ekipai. Pats žaidėte tuomet, ar tie prisiminimai dar gyvi?
– Mano karjeroje tai skaudžiausias pralaimėjimas, kokį teko patirti. Aišku, galima sakyti, kad ir prieš dvejus metus ketvirtfinalio pralaimėjimas makedonams buvo skaudus. Tačiau 2004 metais net nebuvo galvoje, kad galime pralaimėti. Kirtis buvo žemiau juostos. Visam gyvenimui įstrigo. Žinoma, kiekvieną kartą sutikęs italus nori įrodyti, kad ir tada, ir dabar galime juos įveikti ir esame stipresni.
– Po paskutinių „Eurobasket 2013“ antrojo etapo rungtynių italai kalbėjo, kad jiems jokio skirtumo – žaisti ketvirtfinalyje su lietuviais ar serbais. O ar Lietuvos rinktinei būtų skirtumas kitame etape žaisti su italais ar ispanais?
– Gali pasakyti tik sužaidęs ir su tais, ir su tais. Abi komandos geros. Nežinau. Nenoriu spręsti. Jei italai aukščiau žengia, tai jie geresni. Matematiškai taip. Kuri parankesnė – neįsivaizduoju. Su kiekviena komanda esi nusiteikęs kovoti. Nemanau, kad čia yra nors viena mums neįveikiama komanda, nemanau, kad yra nors viena, kuri ir mus negalėtų įveikti. Kai pradedi rinktis, dažniausiai baigiasi blogai (juokiasi).
– Lietuvos rinktinės marškinėlius vilkite jau nuo 2001 metų Europos čempionato. Kokią vietą Robertas Javtokas turi šių metų nacionalinėje ekipoje?
– Rinktinėje esu tikriausiai seniausiai. Kiekvienam krepšininkui norisi žaisti daugiau ir kažką daugiau parodyti. Mano rezultatai nėra geriausi, ką aš norėčiau parodyti. Yra kaip yra. Turime daug stiprių žaidėjų, aukštaūgių – net šeši, sunku įsižaisti. Gerai, jei gerai, o jei nepasisekė, gali daugiau ir neišeiti. Tačiau džiaugiuosi, kad laimime, o asmeniniai rezultatai... Bus sezonas, galėsiu klube daugiau įrodinėti. Vieta mano – palaikyti krepšininkus, motyvuoti, užvesti. Tai ir stengiuosi daryti.
– Ir kaip sekasi?
– Žaidėjai supratingi, nėra palaidų, kurie nesiklausytų ar nesilaikytų drausmės. Būna prasčiau sekasi, geriau, bet su visais susitariu.
– Ar šių metų Lietuvos rinktinė turi kažkokį išskirtinį bruožą?
– Manyčiau taip – visi 12 žaidėjų pajėgūs žaisti starto penkete. Anksčiau visuomet būdavo daugiau aiškus tas starto penketas. Turime ilgą atsarginių žaidėjų suolą, galingą priekinę liniją, daug gerų žaidėjų. Kitą kartą nesusižaidimas ir vyksta, kai visi galvoja, kad gali kažką padaryti. Man šių metų rinktinė atrodo labai galinga.
– Ar galima šioje rinktinės išskirti lyderį?
– Aišku, paskutinę sekundę 70 proc. komandos narių duotų kamuolį Linui Kleizai. Jis tai užsitarnavęs ne tik rinktinėje, bet ir klubuose. Yra ir kitų, kurie galėtų imtis to metimo lemiamą momentą. Tačiau jeigu reikėtų išskirti vieną, tai būtų L. Kleiza.
– Šarūnas Jasikevičius neseniai rėžė, kad šis Europos čempionatas yra silpniausias per pastaruosius 15 metų. Prieštarausite?
– Nesuprantama, kaip tokie aukšto lygio žaidėjai taip kalba. Juolab, kad jų čia nėra. Jie laimėjo 6 rungtynes per 2003 metų Europos čempionatą, čia rungtynių daugiau. Nežinau, kuri čia ta rinktinė tokia silpna – turkai ar rusai. Net užėjau pažiūrėti, prieš ką jie laimėjo 2003 metais. Tiesiog užgauna mūsų ambicijas. Kas čia mes? Tony Parkeriui buvo 21 metai, kai jie tuomet žaidė su prancūzais, ispanai buvo tik įsivažiuojantys. Sunku spręsti, mums stiprūs visi varžovai. Aš prieštaraučiau.
– Ar trijų savaičių krūvis ir 24 komandų maratonas nėra per daug krepšininkams?
– Visada norisi greičiau sužaisti ir važiuoti namo, bet žiūrovams ir visiems kitiems išsiaiškinti, kas stipriausias, įdomu. Mums geriau būtų 16 komandų, bet dėl visų kitų šalių, kurioms sudėtingiau patekti į Europos čempionatą – gerai. Žinoma, kad per ilgas turnyras. Mes tris dienas dabar gavome laisvas – tiek laiko mums tikrai nereikia. Tiems, kurie žaidžia po 35 minutes, gal reikia daugiau pailsėti, mes nesame pavargę. Gal tik čempionatas galėtų būti net kas dveji metai, o vieną kartą per ketverių metų ciklą. Būtų idealu.
– Rinktinėje turime du NBA žaidžiančius krepšininkus – Joną Valančiūną ir Donatą Motiejūną. Ar galime kalbėti apie juos kaip apie Lietuvos rinktinės ateitį?
– Nežinai, koks dar jaunas kada „iššaus“. Prie minėtų dviejų yra daug ir kitų stiprių žaidėjų – Jonas Mačiulis, Mantas Kalnietis, Paulius Jankūnas. Jeigu Jonui ir Donatui duotume žaisti po 35 minutes, jų rodikliai būtų įspūdingi turnyre. Nežinau, kokie tuomet būtų komandos rezultatai. Jie sugeba individualiai stipriai užpulti ir ginasi gerai. Turime komandoje daug „didelių“, jie rotuojami, nėra taip lengva prasimušti. Nesužaidei – ir sėdi. Ko jiems trūksta? Tobulėjimo puolime ir gynyboje. Tai ateis su metais. Manau, kad po dviejų metų jie bus tas ramstis, aplink kurį bus lipdoma komanda.
– Kaip pasikeitė Lietuvos rinktinės žaidimas atėjus treneriui Jonui Kazlauskui?
– Prie Kęstučio Kemzūros buvome greitesnė komanda. Dabar viskas vyksta lėčiau, labiau išpildome pozicinį žaidimą. Tokios priekinės linijos niekada neturėjome, todėl žaidimas dabar daugiau vyksta per aukštus krepšininkus. Jono puolime niekas negali sustabdyti. Treneriai žaidimo braižą renkasi pagal žaidėjus.
– Šįmet jums suėjo 33 metai. Kristaus amžius. Vyrui tai – brandos ženklas, o ką tie metai reiškia krepšinyje?
– Skausmą (juokiasi). Metai eina, bet viduje netikiu, kad negaliu to ar ano padaryti. Aišku, daugiau reiškia „apšilti“, fiziškai jauti, kad galia šiek tiek nusileidžia. Bet ateina jaunimas, ambicijos sukyla, degi noru, atsiranda motyvacija ir tuomet tikrai nesijauti 33 metų. Gal šiek tiek sunkiau įsibėgėji, bet kai įsibėgėji, jokio skirtumo, ar tau 33, ar 25 metai.
TIK FAKTAI
Per 7 rungtynes Europos čempionate Slovėnijoje R. Javtokas vidutiniškai aikštėje praleidžia 8,7 minutės, pelno 1,7 taško, atkovoja 2,1 kamuolio. Šeštame Europos čempionate dalyvaujantis vidurio puolėjas sėkmingiausiai žaidė 2005 metų Senojo žemyno pirmenybėse Serbijoje. Tuomet krepšininkas vidutiniškai pelnė po 11 taškų, atkovojo 5,8 kamuolio ir atliko 1,5 rezultatyvaus perdavimo.
