Buvęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris Ramūnas Butautas su Rygos VEF trejus metus iš eilės laimi Latvijos čempionatą. Sportbox.ru korespondentas Viktoras Šestopalovas su mūsų šalies krepšinio specialistu kalbėjosi apie komandos kūrimą nuo nulio, išskirtinį lietuviško krepšinio bruožą, krepšinio, kaip žaidimo, pokyčius per 20 metų, žaidimą „du prieš du“ ir garbės sąvoką aikštėje.
– Krepšininkai dažnai keičia komandas kartą per dvejus metus, ekipos sudėtis prieš sezoną gali pasikeisti 60–70 proc. Kokia darbo su tokiu kolektyvų specifika?
– Treneriui sunku, žinoma, rinkti komandą ir pradėti nuo nulio. Reikia pritaikyti savo žaidimo filosofiją arba remtis tais žaidėjais, kuriais gali disponuoti. Kiekvienas treneris svajoja surinkti komandą ir jai vadovauti 2–3 metus, kad pasiektų viršūnę. Tačiau krepšinio gyvenimas trumpas. Praėjusiais metais rodėme neblogus rezultatus, žaidėjams pasiūlė kontraktus Turkijos vicečempionai, kiti du išėjo į „Bilbao“. Mūsų žaidėjų lygis pakilo. Galima sakyti, kad tai komplimentas komandai – vyksta darbas, krepšininkai tobulėja. Kita vertus, renkame ekipą iš naujo, praktiškai nuo nulio. Nauji žaidėjai žaidimu skiriasi nuo buvusių lyderių, todėl keičiame ir taktiką.
– Dabar kiekviena krepšinio komanda – tarptautinis kolektyvas. Kokia kalba jums paprasčiausia su jais bendrauti – rusų, anglų ar kita?
– Būtų patogiausia lietuvių kalba (juokiasi). Treniruotės vyksta anglų kalba. Su latviais šiaip kalbamės rusiškai, tačiau jei šalia amerikiečiai – pereiname prie anglų kalbos. Norime, kad suprastų, apie ką kalbame, juokaujame ar ne.
Svarbiausia, kad komandoje nebūtų atsitiktinių asmenybių. Mėgstu, kad būtų disciplina aikštėje ir už jos ribų. Jei žaidėjas daug ką sugeba, tai ne svarbiausia. Jei jis atgrasus žmogus, jam mūsų komandoje vietos nėra. Noriu komandoje gero mikroklimato, galinčio kompensuoti meistriškumo trūkumą ar kuklias finansines galimybes. Neturime žvaigždžių, kuriame komandą – žvaigždę. Tai savo žaidėjams pasakiau jau per pirmąją treniruotę.
– Koks išskirtinis lietuviško ar, jei apibendrinant, baltų krepšinio bruožas?
– Gal iš šono atrodo, kad visos Baltijos šalys žaidžia tuo pačiu stiliumi, tačiau taip nėra. Kaip lietuvis galiu pasakyti, kad Lietuvos krepšinis skiriasi nuo latvių ir estų. Kiekviena šalis turi savo braižą. Pavyzdžiui, lietuvių išskirtinis bruožas – komandinis krepšinis. Neturime tokių ryškių žvaigždžių kaip buvusios Jugoslavijos šalyse, tačiau visuomet esame stiprūs kaip komanda.
Lietuvoje kone kiekvieną vaiką tėvas veda į krepšinį, o jei ten jam nelabai sekasi, tuomet renkasi iš kitų sporto šakų – futbolo, rankinio, plaukimo, irklavimo. Tačiau beveik kiekvienas vaikas Lietuvoje nuo 7 iki 10 metų mėgino žaisti krepšinį. Tai pagrindinė sporto šaka šalyje. Iš tų vaikų gali atrinkti pačius talentingiausius. Latvijoje populiariausias ledo ritulys, o antrąją vietą dalijasi futbolas ir krepšinis.
– Kaip pasikeitė krepšinis per pastaruosius 20–25 metus, nuo SSRS suirimo laikų?
– Žaidimas labai pasikeitė. Kai tenka žiūrėti tų laikų krepšinį, kai dar pats žaidžiau – aštuntojo dešimtmečio, dažnai juokiuosi. SSRS rinktinė buvo pasaulio, Europos ir olimpinių žaidynių čempionė, tačiau kai ji vykdavo į JAV žaisti su universitetų komandomis, tai visi džiaugėsi, kai pavykdavo laimėti 5 rungtynes iš 15.
Jei tuos universitetų krepšininkus atvežtume čia, jie pralaimėtų. Noriu pasakyti, kad europietiškas krepšinis sparčiais žingsniais vejasi amerikiečių – atletiškumu, žaidimo greičiu. Europiečių pranašumas – jie universalesni, labiau komandinio stiliaus žaidėjai. Žinoma, kad pralenktume amerikiečius, reikia laiko. Tačiau koks skirtumas tarp JAV ir Europos buvo prieš 20 metų ir dabar – sunku lyginti.
– Kodėl dabar pozicinis puolimas taip priklauso nuo žaidimo „du prieš du“. Sportininkai tapo tokie atletiški gynyboje?
– Jei kalbėtume apie amerikiečių krepšinį, ten daug kas priklauso nuo taisyklių, kur negali padėti gindamasis aikšte. Tai duoda puolantiesiems daugiau pranašumo, gali žaisti vienas prieš vieną. Jei komandos vieno pajėgumo, žaidžiant vienas prieš vieną apsiginti praktiškai neįmanoma. Europoje gali eiti ir padėti, dvigubinti gynybą, pritaikyti aikštės gynybą. Kai amerikiečiai susiduria su mūsų gynyba, jiems tai nepatinka.
Manau, kad JAV tokios taisyklės dėl geresnio efekto, puolantieji turi pranašumų. Europoje rezultatai būna 65:61, o JAV – 110:120. Viskas dėl to, kad pelnytų daugiau taškų, o žiūrovams būtų įdomiau. Futbole taip pat kalba, kad mačas buvo geras, daug įvarčių, kai rezultatas 4:2.
– Dažnai žaidėjui lengviau ne grįžti į gynybą, o imituoti pražangą tikintis, kad teisėjai patikės tokiu spektakliu. Su kuo susijusi ši tendencija?
– Komandai reikia laimėti bet kuriuo būdu, tai – vienas iš ginklų. Kai žaidžiau pats, tai buvo laikoma negarbingu elgesiu ir niekas negerbė krepšininkų, kurie taip žaidė. Tuo išsiskyrė jugoslavai, ir mes jų negerbėme už tai. Kai krepšinis tapo labiau komercinis, pergalei skiriamos didelės lėšos ir rungtynes reikia laimėti bet kokia kaina, tuomet viskas yra tinkama. Galima pažiūrėti į tai ir kitaip. Jei mano pražanga pavyko, vadinasi, aš jį pergudravau, esu protingesnis, geresnis krepšininkas. Gerai tai ar blogai? Nežinau. Man tikriausiai taip pat labiau rūpėti pergalė. Šiuolaikiniame krepšinyje tai jau nelaikoma negarbingu žaidimu.
