Daugiau nei dešimtmetį Majamyje gyvenantį buvusį NHL žvaigždūną kaimynai gali dažnai išvysti bėgiojantį ar važinėjantį riedučiais, tačiau lietuvis nesiskiria ir su ledo ritulio lazda, kurią į rankas vis dar paima bent du-tris kartus per savaitę.
Dėl agresyvios gynybos ir kietumo išgarsėjęs ir dėl to ne vieną pravardę gavęs D. Kasparaitis dabar kolegų ant ledo taip nebeskriaudžia, bet žaisti vien malonumui taip pat nepavyksta.
„Nelabai jau baisusis, bet ir ne ramusis. Dabar nervuotas senis“, – juokdamasis save ant ledo apibūdina jis.
Dabar išvydę D. Kasparaitį buvę varžovai turbūt stipriai nustebtų – lietuvis per pastaruosius metus numetė beveik 30 kilogramų. Prie to stipriai prisidėjo ne tik aktyvus gyvenimo būdas, bet ir pasikeitusi mityba – jau penkerius metus vyras nevalgo mėsos ir maitinasi veganiškai.
Tokius pokyčius įvesti į gyvenimą jį paskatino storosios žarnos vėžiu susirgęs tėtis.
„Tada nusprendžiau nevalgyti mėsos. Po truputį pradėjau valgyti tik augalinį maistą, pradėjau jaustis labai gerai ir pamąsčiau – kodėl gi ne?“, – pradžią prisiminė jis.
D. Kasparaičio karjera ant ledo truko ne vieną dešimtmetį – elektrėniškis yra tituluočiausias visų laikų šalies žaidėjas, iki šiol prisimenamas kaip vienas kiečiausių gynybos asų.
Tiesa, ryškiausias pergales D. Kasparaitis pasiekė vilkėdamas Rusijos rinktinės marškinėlius, su kuria dalyvavo net ketveriose žiemos olimpinėse žaidynėse ir turi visų prabų medalius.
Būdamas vos keturiolikos jis išvyko gyventi ir žaisti į Rusiją, o jau po penkerių metų, 1992 metais, su rusais iškovojo aukso medalį. Vėlesnėse žaidynėse pridėjo ir sidabrą su bronza. Nors kurį laiką D. Kasparaitis jautė apmaudą dėl to, kad ne visi lietuviai pripažino šiuos laimėjimus, dabar jis į viską žvelgia paprasčiau.
„Ai, aš jau nekreipiu dėmesio į tai, kas pripažįsta, o kas ne. Esu olimpinis čempionas, iš manęs to niekas neatims. Gal kažkas pavydi, ar dar kas – tai nesąmonės. Yra žmonių, kurie visą laiką mane pripažįsta, o svarbiausia, kad aš pats žinau, kas esu. Jeigu pakabins mano nuotrauką šalia „Vichy“ parko, manau, kad mano gyvenimas nepasikeis“, – sako jis.
Visi šie medaliai dabar kabo D. Kasparaičio namo virtuvėje – juos mato kasdien.
„Kokiam Michaelui Phelpsui, kuris turi 18 ar kiek olimpinių medalių – gal jam nėra vietos, kur juos padėti. Bet manau kiekvienas, kuris turi olimpinį medalį, visą laiką nori jį parodyti. Mano kaimynystėje dabar gyvena Usainas Boltas, tad jeigu kada jį pamatysiu, paklausiu, kur jis medalius padėjęs“, – juokiasi lietuvis.
Tarp medalių – ir emociškai vienas svarbiausių, nors ir ne toks vertingas savojo „svorio“ atžvilgiu – 2018 metais su Lietuvos rinktine iškovotas pasaulio čempionato I diviziono B grupės turnyro auksas.
Nors didžiąją karjerą D. Kasparaitis baigė dar 2009 metais, bet vėliau nusprendė įgyvendinti vieną didžiausių svajonių – apsivilkti Lietuvos rinktinės markšinėlius. Misija nebuvo lengva – kadangi D. Kasparaitis anksčiau žaidė Rusijos rinktinėje, pagal taisykles jis turėjo sužaisti penkis sezonus mūsų šalies klube, norėdamas gauti teisę debiutuoti ir nacionalinėje rinktinėje.
Tad kiekvienais metais jis sugrįždavo į Lietuvą ir sužaisdavo bent vienerias rungtynes nacionaliniame čempionate, o galiausiai įgyvendino svajonę, kurios siekti pradėjo 2013 m.
„Buvo malonu žaisti su visais Lietuvoje, užsidėti rinktinės marškinėlius. Man tada jau buvo 46-eri ir užimti pirmą vietą buvo labai malonu. Tai irgi labai įsirėžė į atmintį“, – prisiminimais dalinosi „Vaiduokliu“ pramintas D. Kasparaitis.
Tv3.lt kviečia skaityti interviu su D. Kasparaičiu apie gyvenimą Majamyje, pasikeitusį gyvenimo būdą, didelę šeimą ir karjeros laimėjimus.
Dariau, nepaisant to, kad gyvenate saulėtoje Floridoje, ledo ritulį vis dar žaidžiate?, – tv3.lt paklausė D. Kasparaičio.
Kodėl gi ne – čia juk geriausias sportas, kurį žaidžiau beveik visą gyvenimą. Kol galiu, tol žaidžiu. Žaidžiame mėgėjiškai, kaip Akropolyje vakarais – tas pats lygis. Tris kartus per savaitę pažaidžiame – yra, kurie žaidę neaukštame lygyje, yra žaidusių žemesnėse lygose. Yra neblogų žaidėjų, bet visi jau ne profesionalai.
Vis dar esate tas baisusis Darius, kuris garsėjo jėga ir versdavo varžovus nuo kelio?
Nelabai jau baisusis, bet ir ne ramusis. Dabar nervuotas senis (juokiasi, – aut. past.). Nervuotas Darius dabar, labai sunku žaisti, su metais vis labiau mane nervuoja. Vis galvoju, kad dar jaunas, noriu, kad visi suprastų, kaip žaidžiu, net ne visada pavyksta jau ir nervuojuosi (juokiasi).
Dabar jus pamatę buvę varžovai ar sirgaliai turbūt sunkiai atpažintų – numetėte nemažai svorio, tapote veganu. Kas lėmė tokius pokyčius?
Visų pirma mano tėvas susirgo vėžiu ir tada nusprendžiau nevalgyti mėsos. Po truputį pradėjau valgyti tik augalinį maistą, pradėjau jaustis labai gerai ir pamąsčiau – kodėl gi ne? Sportuoju daug – daug bėgioju, beveik kasdien po 12 kilometrų nubėgu. Čia kažkaip lengviau, kai visą laiką gyveni vasaroje. Lengviau praleisti laiką lauke, vis kažką daryti. Svorį numečiau daugiausiai dėl valgymo.
Kokius pokyčius pastebėjote, tapęs veganu?
Atsirado labai daug energijos, kurios turiu iki šiol. Mažiau pavargstu. Raumenys sumažėjo, nes numečiau svorio, bet man jau beveik 50-imt – tokio amžiaus tie raumenys nelabai jau ir auga. Veganizmas man davė daug – labai gerai jaučiuosi. Jeigu būčiau žinojęs anksčiau, būčiau anksčiau taip valgęs. Visą laiką buvo bėdų – reikėjo žiūrėti, ką valgyti, buvo sunku palaikyti svorį, kai galėjai valgyti viską.
Visa šeima pakeitė mitybos įpročius?
Aš tik vienas. Žmona visada nevalgė mėsos, o vaikai kaip visi vaikai – valgo viską. Aš visada sakau, kada ateis laikas ir vaikams reiks padėti su mityba, visą laiką padėsiu. Mes juos maitiname sveikai, žinoma, kai susitinkame su draugais būna ir picų, makdonaldų. Sunku uždrausti. Sunku ir paruošti maistą penkiems vaikams kasdien – kartais nežinai jau ką daryti (juokiasi).
Kuo dabar apskritai gyvenate – „Instagram“ išduoda, kad daug sportuojate, dirbate nekilnojamojo turto įmonėje?
Taip ir gyvenu – daugiausiai šeima, užsiimu sportu, vis dar dirbu kompanijoje, su kuria statotome NT. Dabar projektuojame didelį SPA centrą. Užsiėmęs, bet šeima užima daugiausia laiko, vis tik šeši vaikai. Nėra taip lengva – vienam ten nueiti, kitam ten. Vienam ryte, kitam vakare – nėra kada pagulėti ir pažiūrėti televizoriaus (juokiasi).
Esate šešių vaikų tėvas – kaip sekasi susitvarkyti?
Reikia ruoštis. Vyriausia dukra gyvena ne su manimi, bet keliuosi 6 ryte, nes reikia suruošti penkis vaikus į mokyklą. Suruošiu drabužius, paruošiu pusryčius, nuvežu į mokyklą. Tada turiu laisvo laiko – palakstau, nueinu į darbą. Auklė paima vaikus iš mokyklos, o vakare einu žiūrėti – vienas vaikas žaidžia futbolą, kitas krepšinį, mergaitė tinklinį. Taip ir vaikštai iš stadiono į sporto salę, iš sporto salės į stadioną.
Ar nors vienas rodo susidomėjimą ledo rituliu – turbūt Majamio miestas nėra tam palanki vieta?
Nelabai. Dviems berniukams labiau patinka futbolas, vienam krepšinis. Ne taip ir stūmiau į ledo ritulį. Gal sūnų, kuriam greitai bus penkeri metai, pastatysiu ant pačiūžų. Bet vaikai nelabai nori žaisti ledo ritulį. Jiems labiau patinka futbolas, krepšinis – matau, kad yra talentas, sportiški vaikai.
Tad nesate vienas tų tėvų, kuris būtinai stumia vaikus į tą sporto šaką, kurią labiausiai mėgsta pats?
Gyvenčiau Švedijoje ar Elektrėnuose tai aišku, kad visus vaikus varyčiau į ledo ritulį, bet čia sunku. Artimiausia čiuožykla, kuri nėra didelė, panaši į Akropolio, yra nutolusi per 30 minučių nuo namų. Į normalią čiuožyklą reikia važiuoti valandą. Sunku užsiimti vienu vaiku ir jį vežti į ledo ritulį, tada kiti vaikai bus užmiršti, todėl stengiuosi juos laikyti vienoje vietoje.
Gyvenate Majamyje – kaip šis miestas išgyveno pandemiją?
Mums pasisekė, kad gyvename čia – griežtesnis suvaržymas buvo tik pirmus kelis mėnesius, vėliau viskas buvo atidaryta. Daug žmonių atvyko iš Niujorko, Bostono, Kanados – ten daug taisyklių, įstatymų, o pas mus viskas laisviau.
Paskutiniais metais ganėtinai dažnai grįždavote į Lietuvą sužaisti rungtynių – ar vis dar grįžtate, kai išpildėte svajonę ir apsivilkote Lietuvos?
Dabar mažiau, bet vasarą visada atvažiuoju. Praėjusią buvau, šią taip pat atvyksiu dviems savaitėms. Šį kartą žiemą nepavyko atvykti, norėjau ir už „Energiją“ sužaisti, bet nesigavo.
Elektrėnuose įkūrėte ir savo vardo mokyklą – kaip jai sekasi?
Gerai. Mažai būnu, todėl pareigas perleidau Valdui Škadauskui. Jis daro ką gali, kad populiarintų sportą. Elektrėnuose jis ir taip yra populiaurias, bet vis tiek nėra lengva surinkti vaikus. Bet jų yra, vaikai vaikšto, žaidžia neblogai, Elektrėnai vis dar yra Lietuvos ledo ritulio sostinė ir bandome tą išlaikyti.
Kaip manote, kodėl iš vaikų nebeužauginome antro Dariaus Kasparaičio ar Dainiaus Zubraus?
Nežinau, atrodo, kad yra neblogų vaikų, bet jie kažkodėl dingsta vėliau. Labai sunku pasakyti kodėl – gal trūksta ir charakterio. Mes su Dainiumi Zubrumu užaugome sovietų laikais, mes nieko neturėjome tik ledo ritulį. Dėl to, gal taip ir kovojome stipriai, kad kažką gautume gyvenime. Dabar vaikai viską turi, jeigu kažkas nesigauna, jie labai nepergyvena. Bet tikiu, kad dar išvysime lietuvių aukščiausiame lygyje – NHL.
Jau trečiadienį Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse prasideda vyrų ledo ritulio turnyras. Ar ketinate stebėti kovas?
Aš kas rytą žiūriu olimpinį kanalą, tad jeigu kažką rodys – pažiūrėsiu. Bet laiko neturiu daug, negalu keltis anksti, kad stebėčiau rungtynes. Bet žinoma stebėsiu, nors ir bus sunku dėl didelio laiko skirtumo.
Ką matote žaidynių favoritais?
Rusija bus viena iš favoričių, vokiečiai turi žaisti neblogai, aišku Suomijos komanda. Sunku pasakyti, bet Rusijos lyga yra antra pagal galingumą po NHL, todėl jie turi didžiausius šansus surinkti geriausius talentus. Bet sunku prognozuoti, niekada nežinai, kas kaip žais. Juk ir praėjusią olimpiadą rusai laimejo vos vos, per stebuklą prieš Vokietiją.
Pats esate dalyvavęs net ketveriose olimpinėse žaidynėse. Koks tai jausmas?
Į pirmas žaidynes nuvažiavau 19-os metų. Buvo labai malonu papulti į olimpiadą. Būdamas vaikas visą laiką žiūrėjau olimpines žaidynes. Papuolęs į jas net negalvoji apie medalius. Buvau pirmas lietuvis, kuris žaidė tokiame lygyje. Kai laimėjome buvo stebuklas, iki šiol atsimenu tas akimirkas. Šie atsiminimai likę visam gyvenimui.
Ir turite visus olimpinius medalius, kas yra pavykę retam. Auksas turbūt išlieka ryškiausiu karjeros prisiminimu?
Aišku, olimpinis medalis yra ryškiausias. Bet kai laimėjome Kaune pasaulio čempionatą, nors ir tai ir kitas lygis, buvo malonu žaisti su visais Lietuvoje, užsidėti rinktinės marškinėlius. Man tada jau buvo 46-eri ir užimti pirmą vietą buvo labai malonu. Tai irgi labai įsirėžė į atmintį. Buvo dar daug turnyrų, kuriuos prisimenu iki šiol.
Paskutinį kartą, kai bendravome, minėjote, kad gaila, jog lietuviai nepripažįsta jūsų medalių. Gal šis jausmas ir požiūris pasikeitė, kai apsivilkote šalies aprangą?
Ai, aš jau nekreipiu dėmesio į tai, kas pripažįsta, o kas ne. Esu olimpinis čempionas, iš manęs to niekas neatims. Gal kažkas pavydi, ar dar kas – tai nesąmonės. Yra žmonių, kurie visą laiką mane pripažįsta, o svarbiausia, kad aš pats žinau, kas esu. Visą laiką būsiu gimęs Lietuvoje ir lietuvis, nors ir žaidžiau Rusijos rinktinėje, o gyvenu JAV. Vis tiek mano kraujas lietuviškas. Mano amerikietiškame pase parašyta, kad esu lietuvis. O kas pripažįsta ar ne – nieko negaliu pakeisti. Kai laimėjau medalį 1992 metais visi, kurie sirgo už mane ir ledo ritulį, buvo labai patenkinti ir visi gyrėsi, kad turime pirmą olimpinį ledo ritulio čempioną iš Lietuvos. Pas mane tie medaliai kabo virtuvėje ir aš į juos žiūriu kiekvieną dieną. Jeigu pakabins mano nuotrauką šalia „Vichy“ parko, manau, kad mano gyvenimas nepasikeis.