22-ejų Londono olimpinių žaidynių čempionė trečiadienį paskelbė, kad baigia karjerą ir atsidės asmeniniam gyvenimui. Toks vienos ryškiausių pasaulio atlečių sprendimas nenustebino G.Martinonio, kuris pirmasis šlifavo R.Meilutytės gebėjimus Šilainių baseine.
Jis su R.Meilutyte dirbo nuo tada, kai septynmetė pirmą kartą atėjo į plaukimo treniruotes iki pat tada, kai būdama dvylikos išvyko į Plimutą.
„Anksčiau ar vėliau taip turėjo įvykti, – tv3.lt sakė G.Martinionis. – Atrodo, kad ji keičia kryptį, bando susitvarkyti asmeninį gyvenimą, mokslus. Atėjo laikas į kitų pusę gyvenimą susitvarkyti“.
Treneris skaičiuoja, kad Rūtos iškilimas ir nusileidimas truko dešimt metų, o tai yra itin didelis laiko tarpas individualios sporto šakos atstovei.
„Tai turbūt buvo vienas produktyviausių ne tik tai, kad vienos sporto šakos, bet apskritai sporto istorijos laikotarpių. Visi įmanomi laimėjimai – pasaulio, Europos, jaunimo turnyrų ir t.t. buvo iškovoti ir iškovoti aukso spalvos. Turėjome gerą galimybę stebėti ir džiaugtis jos pergalėmis, o dabar atėjo laikas užsiimti kita veikla, pakeisti profilį, rasti naujus iššūkius“, – svarstė plaukimo specialistas.
Kad pavyktų dar geriau suprasti tų dešimties metų laikotarpio svarbą, belieka pažvelgti į tai, kad R.Meilutytė plaukimui atidavė visą savo vaikystę ir paauglystę.
„Vaikystės, jaunystės realiai neturėjo – tai be galo sunku. Kaip dėl sportininkės labai džiaugiuosi, bet žiūrint iš asmeninio gyvenimo pusės yra liūdna. Žmogus visą laiką buvo aukštumoje, visų akyse pavyzdys, o dėl savęs net neturėjo laiko. Viskas buvo dėl sporto, dėl šalies. Šioje vietoje liūdnokas reikalas“, – kalbėjo pirmasis plaukikės treneris, pabrėžęs, kad norint kažką keisti, dabar yra pats laikas tą daryti.
G.Martinionis įsitikinęs, kad R.Meilutytė yra šalia kitų šalies sporto legendų, prilygstančių Arvydui Saboniui ar Virgilijui Aleknai.
„Vienarekšmiškai. Jeigu suskaičiuotume titulus, vargu ar rastume antrą tokį. Nežinau, kiek šimtų tų medalių. Ji savo duoklę tikrai atidavė ir atidavė dešimt kartų daugiau nei buvo tikimasi“, – įsitikinęs treneris.
Po savo sprendimo R.Meilutytė galės pasidžiaugti ir tuo, ko nuo pat auksinio medalo Londone neturėjo – ramybe.
Juk kiekvienas kaunietės žingsnis buvo akylai sekamas ir aptarinėjamas. Daug bendrauti su žiniasklaida neitin mėgusi ir kukli čempionė prieš keletą savaičių net išsitrynė savo „Instagram“ paskyrą
„Dėmesys stipriai vargina. Visi, kurie susidūrę su žiniasklaidos dėmesiu, puikiai žino, ką galima sakyti, ko negalima, kur galima būti. Būna žmonės vaikšto su gobtuvais, važinėja automobiliais su tamsintais stiklais, nes to dėmesio per daug ir žmonės stengiasi atsiriboti.
Jos pergalės ją įpareigojo ir užkrovė naštą. Tai normalus žmogus, norintis normalių dalykų“, – paprastą tiesą išryškino G.Martinionis.
Ar Lietuva gali tikėtis antros Meilutytės?
„Turbūt visi supranta, kad tokių kaip Sabonis, na, nėra kas taip žaidžia. Šlovės muziejai yra išskirtiniems žmonėms. Moterų plaukime reikėtų palaukti dešimtmetį, vieną, du, nes tokio lygio sportininkai negimsta kasmet. Gal kitoje sporto šakoje sulauksime tokios žvaigždės. Plaukime turime talentingų vaikų šalies, Europos mąstu, bet kaip pasaulyje? Kaip mes sakome, laimėti olimpines žaidynes yra kosmosas. Daryti pasaulio rekordus ir laimėti olimpinį auksą yra aukštasis pilotažas“, – pabrėžia plaukimo treneris.
Jis neatmeta ir R.Meilutytės sugrįžimo galimybės: „Kas čia žino, kaip gyvenimas pasikeis, gal ir grįš. Vis tiek plaukimas yra jos gyvenimo aistra ir meilė iki šios dienos.
Tokiems superatletams grįžti nėra problema. Tiesiog turi atsirasti didelis pozityvas, motyvacija. Kūną paruošti reikia labai daug valios, o valios ji tikrai turi. Reikia norėti. Dabar, matyt, nori kitų dalykų. 22-ejų kiti dar tik būna pradeda rodyti rezultatą profesionaliai“.
