Antroje pasakojimo dalyje mintimis į Paryžių sugrįžta dziudo imtynininkas Osvalas Bareikis, plaukikas Edgaras Matakas, lengvaatlečiai Oksana Dobrovolskaja, Andrius Skuja ir Donatas Dundzys.
Osvaldas Bareikis: „Treniruočių partneris Paryžiuje buvo šalia“
Amžius: 30 metų.
Treneris: Algis Mečkovskis.
Rungtis: dziudo imtynės (svorio kategorija iki 73 kg). J2 negalios klasė.
Rezultatas Paryžiaus žaidynėse: 3-ioji vieta.
Dar dalyvavo 2020 m. Tokijo žaidynėse (svorio kategorija iki 73 kg) – 3-ioji vieta; 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse (svorio kategorija iki 66 kg) – 5-oji vieta.
Dovanos. „Nors Paryžiuje iškovotas bronzos medalis – jau antrasis paralimpinis mano kolekcijoje, nė vienas nėra kuo nors išskirtinis, nes abu iškovoti vienodai sunkiai. Tokijo žaidynių, kurios dėl pandemijos metams nukeltos, bronzos medalį skyriau tais 2021-aisiais gimusiam sūnui Eivinui, o laimėtą Paryžiuje – pernai gimusiam jaunėliui Aironui.
Į kovą dėl bronzos Paryžiuje ėjau užtikrintai – tikėjau, kad galiu laimėti, nors prancūzui Nathanui Petitui visas kovas iki tol ir buvau pralaimėjęs.
Su treneriu rengėmės panašaus stiliaus varžovams, tad tai, kad į lemiamą kovą dėl medalio turėjau stoti su N.Petitu, man nebuvo staigmena. Šiek tiek psichologiškai veikė tik tai, kad „Champ de Mars“ arenoje susirinkę sirgaliai itin griausmingai palaikė Prancūzijos sportininką. Vis dėlto manęs tai nesugniuždė ir šįkart buvau pajėgesnis.“
Partneris. „Šie metai man buvo išskirtiniai tuo, kad pagaliau į varžybas galėjau vežtis ir treniruočių partnerį Andrejų Klokovą, ir trenerį – anksčiau turėdavau rinktis, kuris man labiau reikalingas. Jei Andrejaus vežtis negalėdavau, padaryti pramankštą man padėdavo treneris, bet jis vyresnio amžiaus žmogus, tad vis baiminausi jį sužeisti.
Tai, kad ir Paryžiuje A. Klokovas nuolat buvo šalia, pridėjo man pasitikėjimo – per pramankštą jaučiausi laisvas ir nevaržiau savo judesių.
Su Andrejumi jau ir anksčiau karts nuo karto drauge treniruodavomės, o prieš paralimpines žaidynes paprašiau, kad jis padėtų man joms pasirengti, tad mėnesį iki jų drauge dirbome kasdien.“
Svoris. „Kai perėjau į svorio kategoriją iki 73 kilogramų, prieš varžybas man beveik nereikia mesti svorio. Jei ir reikia, daugiausia 2 kilogramus – tiek nukrenta iš karto: ryte pasitreniruoju, nevalgau pietų ir sveriu jau tiek, kiek reikia.
Nežinau, ar tai, kad nesikankinu mesdamas svorį, yra mano privalumas. Viena vertus, nereikia tam eikvoti energijos, be to, atsikratęs daug kilogramų, gali netekti šiek tiek jėgos. Kita vertus, daugiau sveriantys varžovai įpranta kovoti ir su daugiau sveriančiais priešininkais, o, atsikratę daugiau kilogramų, tampa ne tik lengvesni, bet ir judresni.
Svorio metimas iki tam tikros ribos yra gerai, bet gali būti ir alinantis, nes reikia mokėti ne tik atsikratyti svorio, bet ir atstatyti jėgas.“
Paryžius. „Paryžiuje ir apskritai Prancūzijoje lankiausi pirmą kartą. Mūsų kovos „Champ de Mars“ arenoje vyko netoli Eiffelio bokšto, tad su treneriu jį aplankėme per pertraukas tarp varžybų.
O kitas miesto įžymybes su treniruočių partneriu spėjome apžiūrėti laisvą dieną po to, kai baigėsi mano varžybos: pasivaikščiojome ne tik po paralimpinį kaimelį, bet ir aplankėme vieną kitą Paryžiaus bažnyčią, nuėjome iki Luvro, o nuo Triumfo arkos stogo matėme vakarinį miestą.“
Darbas. „Esu su vakuumo sistemomis dirbančios bendrovės konstruktorius inžinierius. Atostogas panaudojau žaidynėms, tad vos grįžęs iš Paryžiaus kitą dieną jau ėjau į darbą – bendradarbiai sutiko su tortu. Džiaugiuosi, kad turiu nuostabų vadovą, kuris sudaro sąlygas pasirengti visoms varžyboms.“
Edgaras Matakas: „Paralimpinis auksas – vis dar mano tikslas ir svajonė“
Amžius: 25 metai.
Treneris: Ramūnas Leonas.
Rungtis: plaukimas. S11 ir SB11 negalios klasės.
Rezultatas Paryžiaus žaidynėse: 50 m laisvuoju stiliumi – 6-oji vieta (finale – 26,68 sek.), 100 m krūtine – 4-oji vieta (finale – 1 min. 14,93 sek.).
Dar dalyvavo 2020 m. Tokijo žaidynėse – 50 m laisvuoju stiliumi – 3-ioji vieta (finale – 26,38 sek.), 100 m krūtine – 5-oji vieta (finale – 1 min. 16,27 sek.); 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse – 50 m laisvuoju stiliumi – 11-oji vieta (27,86 sek.), 100 m laisvuoju stiliumi – 10-oji vieta (1 min. 06,09 sek.), 400 m laisvuoju stiliumi – 8-oji vieta (finale – 5 min. 30,66 sek.).
Gumulas. „Kone iškart po Paryžiaus paralimpinių žaidynių mano gyvenime nutiko dar vienas itin svarbus dalykas – vestuvės. Kauno sinagogoje žengdamas prie altoriaus jaudinausi net labiau nei per žaidynes, nes vestuvės man buvo neištyrinėti vandenys, tad gumulas gniaužė gerklę ir atrodė, kad tuoj apsiverksiu.
Su kineziterapeute Gerda, kuri po santuokos pasirinko Gudliauskaitės-Matakės pavardę, draugavome daugiau kaip dvejus metus. Pasipiršau jai pernai rugpjūtį ant vandenyno kranto Portugalijai priklausančioje Madeiros saloje.
Vis svarstėme, kada susituokti, kol nusprendėme tai padaryti iškart po žaidynių. Prieš man išvykstant į Paryžių, vestuvėms jau buvome beveik viską parengę, o paskutines detales sudėliojo Gerda.“
Alkis. „Paryžiuje ne viskas pavyko, bet 100 metrų krūtine finale pasiekiau asmeninį rekordą, o per svarbiausias varžybas tai – visada svarbiausias tikslas. Medalio iškovoti nepavyko, bet toks jau sportas: apdovanojimus gauna tik trys geriausiai pasirodę sportininkai.
Sporte ne antraeilį vaidmenį vaidina sėkmė – kai į vieną sekundę sutelpa visi aštuoni finalo dalyviai, tik nuo sėkmės priklauso, kuris jų užims aukštesnę vietą. Jei ir nepasiseka iškovoti medalio, svarbu nenuleisti rankų. Jei laimėtum visada, nebūtum toks alkanas pergalių, o aš vis dar jų trokštu.“
Svajonė. „Sunkiausia per pastaruosius trejus metus po Tokijo žaidynių buvo tai, kad taip atkakliai rengiausi Paryžiaus žaidynėms, jog beveik neturėjau atostogų, tad išties pavargau. Dabar kurį laiką pailsėsiu, o paskui vėl kibsiu į darbus ir pradėsiu naują paralimpinį ketverių metų ciklą.
Patekti į 2028 m. Los Andželo paralimpines žaidynes ne svajoju, o žinau, kad mano vieta jose. Žinau savo rezultatus, žinau, kokio lygmens plaukikas esu, tad būtų keista, jei Los Andžele neplaukčiau.
O ten svajoju apie paralimpinį auksą. Esu laimėjęs pasaulio ir Europos čempionatus, tad kodėl negalėčiau laimėti ir paralimpinių žaidynių?“
Aistra. „Man patinka daugybė sporto šakų – nuo vaikystės esu Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos sirgalius, mėgstu futbolą. Tačiau per paralimpines žaidynes Paryžiuje stengiausi nesigilinti į kitas paralimpines šakas, kad neapkraučiau galvos. Tad susitelkiau į savo tikslus ir kitomis varžybomis nesidomėjau.
Vis dėlto laisvalaikiu Paryžiuje paklausydavau tinklalaidžių apie krepšinį. Tik to laisvalaikio per paralimpines žaidynes buvo itin mažai, nes arba plaukdavau, arba miegodavau.“
Oksana Dobrovolskaja: „Artimųjų šūksniai man buvo svarbiau už medalį“
Amžius: 28 metai.
Trenerė: Teresė Nekrošaitė.
Rungtis: disko metimas. F12 negalios klasė.
Rezultatas Paryžiaus žaidynėse: 5-oji vieta (34 m 49 cm).
Dar dalyvavo 2020 m. Tokijo žaidynėse: 8-oji vieta (29 m 50 cm).
Palaikymas. „Paryžiuje, priešingai nei per Tokijo paralimpines žaidynes, ir į sektorių, ir iš jo ėjau su šypsena.
Nuo pat įėjimo į stadioną, kai išgirdau triukšmą, mėgavausi procesu, susidorojau su emocijomis ir atlikau pakankamai techniškus metimus, kurie nedavė to rezultato apie kurį svajojau, bet garantavo vietą, kuri atitinka vidurkį: visą sezoną per varžybas diską mėčiau apie 35 metrus.
Per treniruotes stabiliai mėčiau 36-40 metrų, tad svajojau apie kiek geresnį rezultatą Paryžiuje, bet esu patenkinta ir tokiu, kokiu pasiekiau.
Nuo sezono pradžios dirbu su sporto psichologu Šarūnu Klizu, kuris man ir padėjo išmokti esminę pamoką, kad einant į paralimpinį sektorių svarbiausia yra atsikratyti žalos pridaryti galinčių minčių – apie šlovę ar, tarkime, medalį.
Tad pagrindinis mano noras Paryžiuje buvo mesti techniškai, o ne vadovautis emocijomis ir man tai pakankamai gerai pavyko: metant diską buvo klaidų, bet jos – ne itin didelės.
Susitvarkyti su jauduliu, kuris, jau žinojau po Tokijo, bus milžiniškas man padėjo ir pokalbiai ne tik su Š. Klizu, bet ir su kitais žmonėmis, mokslai Elitinėje paralimpiečių akademijoje ir, žinoma, patirtis.
O itin įspūdinga Paryžiuje buvo tai, kad šimtatūkstantinėje minioje, stadione, kur skamba muzika ir vyksta kitų lengvosios atletikos rungčių sportininkų varžybos, aiškiai girdėjau skanduojant savo vardą. Mane palaikyti atvykusiems draugams ir šeimos nariams sakiau, kad tos emocijos, kurių jie suteikė, kai stadione išgirdau mane palaikančių sirgalių skanduotes, man buvo svarbesnės net už medalį, kurį galbūt galėjau iškovoti.“
Kvapas. “Per paralimpines žaidynes mane lydėjo apelsinų eterinio aliejaus kvapas. Psichologas per vieną užsiėmimų davė užduotį rasti kvapą, kuris padėtų nusiraminti. Domiuosi aromaterapija, tad jau seniai pastebėjau, kad man patinka apelsinų kvapas, kuris padeda atsipalaiduoti, bet jį uostydama neprarandu budrumo ir sportinio charakterio.
Rankoje nuolat laikiau ir akmenuką, kurį, linkėdama sėkmės, padovanojo trenerės draugė.“
Kontrolė. „Po disko metimo rungties finalo vienintelė iš jame dalyvavusių sportininkių buvau pakviesta dopingo kontrolei. Nors šlapimo mėginio pridavimo procedūra man įprasta, vis dėlto su trenere užtrukome dvi valandas, nes man kažkodėl sunku atsipalaiduoti ir duoti tyrimą.
Gėriau daug vandens ir „Coca-Cola“, bet tai mažai padėjo. Kava labiau skatina šlapintis, bet jos gerti kažkodėl negalima. Nors to nežinojau, buvo kilusi ir grėsmė išgerti per daug vandens. Kai dopingo kontrolės pareigūnas sužinojo, kad jau išgėriau apie 2 litrus vandens, įspėjo liautis, nes, dėl didelio vandens kiekio, gali pasikeisti šlapimo PH rodiklis ir toks šlapimas tyrimui bus netinkamas.
Tad su trenere pradėjome bėgioti aplink laukiamąjį ir jame šokinėti, kad tik greičiau norėčiau į tualetą ir galiausiai mėginį pavyko priduoti.“
Andrius Skuja: „Sektoriuje kovojau pirmiausia su savimi“
Amžius: 32 metai.
Treneriai: Deimantas Jusys ir Tolvydas Skalikas.
Rungtis: rutulio stūmimas. F46 negalios klasė.
Rezultatas Paryžiaus žaidynėse: 6-oji vieta, asmeninis sezono rezultatas (14 m 95 cm).
Dar dalyvavo 2020 m. Tokijo žaidynėse: rutulio stūmimas – 7oji vieta (14 m 76 cm), ieties metimas – 9-oji vieta (45 m 9 cm).
Susitaikymas. „Paryžiaus žaidynės man buvo tarsi gaivaus vėjo gūsis po itin prasto praėjusio ir ne itin sėkmingo šio sezono, nes per svarbiausią ciklo startą pasirodžiau pakankamai gerai.
Į Paryžių vykau grumtis pirmiausia tik su savimi, o ne su varžovais, nes pastarieji du pasaulio čempionatai man buvo skaudūs ir sukėlę daug apmąstymų (po Tokijo žaidynių tik į rutulio stūmimą susitelkęs A. Skuja šiemet Kobėje užėmė 11-ąją vietą (13 m 47 cm), pernai Paryžiuje – 7-ąją vietą (13 m 9 cm) – Red.).
Itin džiaugiuosi, kad per paralimpines žaidynes pavyko su savimi susitaikyti, susitarti, pamiršti per ankstesnes varžybas gautas psichologines traumas, atsikratyti jaudulio, kuris anksčiau kišo koją.“
Pagalba. „Pusmetį iki žaidynių dirbau su sporto psichologu Andriumi Liachovičiumi. Ilgai dvejojau, ar verta kreiptis pagalbos, iš pradžių tai vertinau skeptiškai, bet niekaip nesupratau, kas su manimi vyksta – per treniruotes viskas sekėsi, nebuvo traumų, jaučiausi laisvai, o per pasaulio čempionatą Kobėje pajutau panikos priepuolio simptomus, tad nedelsiant susiradau Andrių.
Liachovičius pakeitė mano požiūrį į varžybas, išmokė nesureikšminti rezultato, o kreipti dėmesį į detales, kurios ir lemia tą rezultatą. Aiškinomės, kaip stebėti ir analizuoti savo stūmimo technikos klaidas ir su treneriais jas taisyti, o ne jaudintis ir paskui nuleidus nosį eiti iš sektoriaus.“
Namai. „Pasiteisino mintis į Paryžių atvykti kone prieš pat varžybas, nes ir skrydis neilgas, ir nereikėjo skirti laiko aklimatizacijai. Tai padėjo išvengti psichologinio spaudimo, kai paralimpiniame kaimelyje nuolat matai priešininkus ir viskas siejasi tik su artėjančiomis varžybomis.
Savo kambaryje Paryžiuje stengiausi susikurti ramybės zoną ir atsivežiau daiktų, kurie primintų namus: puodelį ir sužadėtinės nuotraukų.
Be to, laikiausi aiškaus plano, ką valgyti, ką veikti laisvalaikiu – su psichologu ilgai sukome galvą, kas man labiausiai padėtų susikaupti varžyboms.
Turėjau ir pratimų, kaip atsikratyti jaudulio, kuris prieš varžybas užgula širdį ir atrodo, kad nutiks kas nors bloga. Andrius patarė išmėginti kvėpavimo pratimus, kai įkvepi, dar kartą įkvepi ir tada išpūti orą. Man šie pratimai labai padėjo. Ypač – prieš miegą, kai jau, rodos, miegotum, bet jaudulys neleidžia užmigti: pakvėpuodavau ir nurimdavau, tad Paryžiuje miegojau tikrai gerai.
Anksčiau per pramankštą prieš varžybas save saugodavau, nes buvau sumąstęs, kad reikia taupyti jėgas, o šįkart stadione dirbau kaip per gerą treniruotę. Nors per rutulio stūmikų pristatymą stadionas ūžė ir net pritūpiau bei susigraudinau nuo tokio garso, per varžybas jaučiausi laisvas, šaltakraujiškas, nesidraskiau ir nesiekiau kosminio rezultato, o stebėjau savo techniką, kuri ir lemia gerą rezultatą.“
Palaikymas. „Kai man nesisekė, girdėjau kalbų, kad gal jau esu per senas dalyvauti varžybose, kad gal jau per mažai sportuoju, bet visuomet jaučiau savo trenerių palaikymą. Jie visada buvo šalia: ir kai būdavau aukščiausiame kalne, ir kai nukrisdavau į giliausią prarają. Jie nuolat mane motyvuoja ir kala į galvą, kad galiu būti geriausias. Kol turiu tokią komandą, tol apie poilsį tikrai negalvoju.“
Donatas Dundzys: „Vos grįžęs iš žaidynių, jau kitą dieną ėjau į darbą“
Amžius: 32 metai.
Treneris: Jonas Baltrušaitis.
Rungtys: rutulio stūmimas ir disko metimas. F37 negalios klasė.
Rezultatai Paryžiaus žaidynėse: rutulio stūmimas – 7-oji vieta (13 m 63 cm), disko metimas – 10-oji vieta (44 m 45 cm).
Dar dalyvavo 2020 m. Tokijo žaidynėse: rutulio stūmimas – 6-oji vieta (13 m 86 cm), disko metimas – 7-oji vieta (44 m 98 cm).
Žaidynės. „Paryžius jau kone šimtą kartų aplankytas, nes ten nuolat vyksta varžybos, tad tikrai neturėjau nei laiko, nei noro per žaidynes vaikščioti po miestą. Ko aš ten nematęs ir koks sportininkas būčiau, jei, užuot rengęsis varžyboms, po Paryžių šlaistyčiausi?
Bet šios žaidynės man buvo įsimintinos, nes buvo kitokios nei Tokijuje, kuriame dėl koronaviruso pandemijos teko varžytis kone tuščiame stadione.
O Paryžiuje mūsų varžybos vyko pilname „Stade de France“ stadione – net nustebau, kiek daug žmonių buvo!“
Psichologija. „Tie triukšmingi žiūrovai mane ne užvedė, o, matyt, išmušė iš vėžių, nes per žaidynes sudegiau – gal persistengiau, gal pernelyg daug galvojau apie gerą rezultatą, o gal paveikė ir ta išskirtinė atmosfera stadione, bet neparodžiau to, ko norėjau ir tikėjausi.
Jau net pats pamiršau, koks tiksliai tas rezultatas Paryžiuje buvo, nes bent jau rutulio stūmimo rungtyje ne apie tokį svajojau.
Pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate gegužės mėnesį Kobės mieste Japonijoje rutulio stūmime pasiekiau asmeninį sezono rekordą – 14 m 36 cm. Per paskutinę treniruotę Alytuje prieš išvykdamas į Paryžių rutulį stūmiau apie 14,5 metro, o žaidynėse – geru pusmetriu mažiau.
Eidamas į paralimpinį sektorių vis kaliau sau į galvą: reikia asmeninį sezono rekordą pagerinti, būtinai reikia pagerinti, privalau pagerinti ir visai pamiršau, kad labiausiai privalau atsipalaiduoti, tad nieko gera ir nesigavo. O dar tie sirgaliai tribūnose baubia rėkia, būgnus muša, tad išėjo taip, kaip išėjo.
Per žaidynių atidarymo ceremoniją nešiau Lietuvos trispalvę. Jausmas, žinoma, buvo geras, bet išvargau, nes 5 ar 6 valandas teko stovėti ant kojų, be to, prisidėjo ir jaudulys prieš varžybas — nors ir stengiausi išsimiegoti, miego vis tiek trūko.“
Permainos. „Negaliu ko nors kaltinti dėl to, kad Paryžiuje man nepasisekė taip, kaip norėjau, bet buvo ir kitokių detalių, kurios turėjo reikšmės rezultatui.
Tarkime, jaučiausi kietas ir susikaustęs, nes mano masažuotojas Alytuje, kai tik grįžau iš pasaulio čempionato Kobėje, susilaužė koją ir pasakė, kad, kol nepasveiks, neturi galimybių su manimi dirbti.
Japonijoje jaučiausi laisvas ir visiškai nesijaudinau, o tai, kad prieš Paryžių neturėjau nuolatinio masažo, matyt, mane paveikė, nes judesiams trūko laisvumo.
Ne tik sportuoju, bet ir esu Alytaus jaunimo centro prižiūrėtojas. Vos grįžau iš žaidynių, jau kitą dieną ėjau į darbą – visas atostogas panaudoju išvykoms į varžybas, tad negaliu ilsėtis tiek, kiek noriu.
Bendradarbiai sveikino, sakė, kad esu šaunuolis, bet aš taip nesijaučiu. Džiaugiuosi tik tuo, kad rutulio stūmimo rezultatas žaidynėse ir toliau padėjo užsitikrinti stipendiją.“
