Geltonojoje jūroje vykusioje buriavimo regatoje Olimpinių žaidynių debiutantė 25-erių kaunietė Gintarė Volungevičiūtė iškovojo sidabro medalį. Sportinininkės mama pasakojo, kad labiausiai Gintarė nemėgsta, kai iš jos reikalaujama pergalės, tačiau vis dėlto laimėti sidabrą mergina tikėjosi dar dieną iki lemiamų varžybų.
Pergalė buvo tikėtina
- Ar po pergalės jau kalbėjotės su dukra?
- Ne, dabar turbūt bus neįmanoma kalbėti su dukra. Ryšys būna apie trečią valandą, bet dabar kai ją užpuls visi... Daugiausia su Gintare ryšį palaiko keturiolikos metų broliukas. Irgi buriuotojas, dabar į treniruotę išlėkė.
- Kai šįryt sekėte varžybas, koks apėmė jausmas pamačius, kad ji iškovojo sidabro medalį?
- Šiandien pergalė jau buvo tikėtina. Vakar ją numatėme, kai kalbėjomės pusę valandos. Gintarė buvo labai pavargusi, nenorėjo su niekuo bendrauti. Visas jėgas sudėjo į šiandieną. Šalia yra ir tėtis, tad jai buvo stipriau. Kad laimės sidabrą, buvo realu, o šiaip ji pati sakė, kad amerikietė stipresnė ir labai gerai plaukia. Na, turiu galvoje, kad aukso ji nelabai tikėjosi.
- Bet juk nenusiminė dėl to, kaip manote?
- Ne ne, nenusiminė. Ji labai laiminga.
- O kada turėtų grįžti į Lietuvą?
- Neaišku, gali ir pirmadienį.
„Jos niekada nereikėjo guosti“
- Jūs pati buvote Gintarės trenerė?
- Ne, tik prieš penkerius metus buriuoti pradėjau. Dėl vaikų. Labai norėjau šalia ant vandens būti. O pati Gintarė sportuoti pradėjo prieš daugybę metų, dar visai mažutė buvo, aštuonerių.
- Nebuvo gaila, kad vaikas visą vaikystę, paauglystę, jaunystę paaukos sportui?
- Mes visi labai vandenį mėgstame. Be to, visi esame šiek tiek aštrių pojūčių mėgėjai. Todėl tai buvo visai natūralu.
- Kaip manote, kokios dukros savybės buvo pagrindinės, kad ji nemetė sporto ir taip ryžtingai siekė pergalės?
- Pagrindinė tokia savybė - ištvermė. Ji viską išgyvena savyje, viską pakelia, yra labai rami. Be to, iš sporto ji pasisėmė stiprumo, tapo dvasiškai tvirta. Pati ji sako, kad dvasios stiprybę paėmė iš manęs. (Juokiasi.) Nežinau...
- Kaip palaikote dukrą sunkiausiais momentais? Ką sakote, darote?
- Niekada neverkšlename. Žinome, kad ji padarys viską, ką gali. Per daug guosti jos niekada nereikėjo.
- O kokia ji buvo mokyklos metais?
- Visuomet buvo rami. Brolis daugiau pašėlęs, kupinas visokių išdaigų, o Gintarė - atvirkščiai. Turbūt tą ramybę perėmė iš tėčio. Abu mūsų vaikai gimė labai stiprūs, nes ir patys su Gintarės tėčiu visą gyvenimą sportavome.
- Kokiu sportu labiausiai domėjotės?
- Aš nuo pirmos klasės mėčiau ietį ir diską, paskui - daugiakovė, alpinizmas, o dabar - buriavimas. Ir visuomet taip. O tėtis domėjosi bėgimu, alpinizmu, ten nemažai pasiekė, o dabar - lauko tenisas.
Daugiausia laiko skyrė poilsiui
- Ar seniai Gintarės nėra namie?
- Taip. Nuvykome kartu į Vilnių, į Andrea Bocelli koncertą, ir po kelių dienų ji išskrido.
- Kaip jautėtės išlydėdama dukrą?
- Žinoma, jaudinausi. Tačiau Gintarė kuo ramiausiai susikrovė lagaminus ir likus valandai iki skrydžio su mumis atsisveikino. Paskui paskambino iš Pekino ir pasakė, kad gyvena kaip karalaitė - sąlygos ten puikios. Be to, ten yra ir jos draugas, taip pat tėtis, todėl viską pakelti lengviau. Vis dėlto kai prieš kelias dienas buvo kilusi ta didžiulė audra, plaukimas buvo itin nelengvas. Daugiausia laiko Pekine Gintarė skiria poilsiui.
- O kokia tėčio funkcija, kodėl būtent jis skrido su dukra?
- Na, vos nuvykęs į Pekiną Gintautas pasiprašė į trenerio kambarį, kuriame galima iš arti stebėti visą plaukimą. Prie vandens arti ten nieko neprileidžia, taigi tai buvo vienintelė galimybė. Ir pati Gintarė jaučiasi daug geriau palaikoma tėčio.
- Ar pamenate, ką pasakėte išlydėdama dukrą?
- Pasakiau: „Tai tavo šansas“. Pakartojau kelis kartus. Gintarė labai pyksta girdėdama tokius dalykus. Ji nemėgsta, kai iš jos reikalauja medalio. Sako, kad sportas - kaip loterija.
- O ar turi Gintarė kokį nors ritualą ar talismaną, kuris lydėtų ją per varžybas?
- Taip. Visuomet ant jos kaklo kabo mažutis gintarėlis.
