Šįkart siūlome susipažinti su Šarūno Sakalausko mintimis apie artėjančius Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento rinkimus.
Š. Sakalauskas – nusipelnęs Lietuvos krepšinio treneris, kuris vadovaudamas Vilniaus „Lietuvos rytui“ tapo Lietuvos čempionu, vėliau dirbo Vokietijoje, kur treniruodamas kuklaus biudžeto Brėmenhaveno „Eisbaren“ klubą buvo pripažintas geriausiu „Bundesliga“ sezono treneriu.
Š. Sakalauskas taip pat dirbo Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje, Vilniaus krepšinio mokykloje, Sostinės krepšinio mokykloje, Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) sporto direktoriumi.
Pasak pašnekovo, abu kandidatai į LKF prezidentus turi rimtų trūkumų – Robertas Javtokas stokoja sėkmingo vadybininko patirties, o Mindaugo Balčiūno asmenyje pasigenda gilesnio sporto sektoriaus išmanymo.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad LKF prezidento rinkimai vyks rugsėjo 17 d. Naująjį prezidentą ketverių metų kadencijai slapto balsavimo metu rinks 150 LKF narių.
LKF prezidento postas tapo laisvas po to, kai trejus pastaruosius metus Lietuvos krepšiniui vadovavęs Vydas Gedvilas nusprendė nebesiekti antrosios kadencijos.
Pateikiame Š. Sakalausko mintis.
Abu kandidatai liūdina
Mane liūdina LKF prezidento rinkimų kampanija. Tikėjausi, kad bus daugiau kandidatų, nes tai būtų naudinga Lietuvos krepšiniui. Manęs neįtikina abu kandidatai. Robertas Javtokas buvo labai geras krepšininkas, bet kaip organizatorius, lyderis, telkiantis asmuo nėra įrodęs savo vertės, kad mes galėtume sakyti, jog jis jau subrendo šioms atsakingoms pareigoms.
Mano supratimu, į LKF prezidento pareigas turėtų pretenduoti žmogus, kuris yra perėjęs viską Lietuvos krepšinio sistemą. Pavyzdžiui, sėkmingai vadovavęs krepšinio mokyklai, kuri pasiekė neeilinių rezultatų ir dominavo Lietuvoje. Mes tokio žmogaus darbais turėtume žavėtis ir leisti jam eiti toliau. Dabar aš to nematau.
Mindaugas Balčiūnas, mano supratimu, taip pat nėra nieko įrodęs kaip krepšininkas, treneris ar sporto vadovas. M. Balčiūnas koncentruojasi ties finansų pritraukimu ir komercija. Reikia pripažinti, jis svariai prisidėjo prie to, kad Lietuva gautų teisę organizuoti 2011 m. Europos čempionatą, o būtent dėl to mes dabar galime džiaugtis moderniomis arenomis.
Jeigu M. Balčiūnas prie savęs būtų prisileidęs žmones, kurie kitaip supranta patį krepšinį negu jis, aš būčiau kitokios nuomonės apie jį. Bet krepšinis yra įvairus ir reikia įvairių nuomonių.
Sprendimai pasimato tik po 16 metų
Subręsti krepšininkų kartai reikia vidutiniškai 16 metų. 12 metų moksleiviai lanko krepšinio mokyklas, o jas baigę dar maždaug 4 metus bando įsitvirtinti vyrų krepšinyje. Sprendimai, kurie Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF) buvo priimti 2008 m., yra matomi dabar. Priminsiu, kad 2003–2011 m. LKF prezidentu buvo Vladas Garastas, o generalinio sekretoriaus pareigas ėjo Saulius Samulevičius (1995–2007 m.) ir Mindaugas Balčiūnas (2007–2013).
2011 m. Į LKF prezidento postą atėjęs Arvydas Sabonis, kuris demonstravo toleranciją ir demokratiją, pasuko krepšinio laivą gera linkme – buvo daromi žingsniai link modernaus krepšinio. 2021 m. į valdžią atėję Vydas Gedvilas ir Mindaugas Balčiūnas vėl viską pakeitė.
Mes per mažai kalbame, kad ne rinktinė ruošia krepšininkų produkciją, o krepšinio mokyklos, vėliau – Regioninė krepšinio lyga ir Nacionalinė krepšinio lyga. Reikia orientuotis į sporto mokyklų stiprinimą, trenerių kvalifikacijos kėlimą. Taip pat turi būti išspręstas ir trenerių atlyginimų klausimas. Atlyginimai turėtų būti orūs, kurie leistų gyventi pilnavertį gyvenimą ir dirbti tik krepšinio trenerio darbą.
Turime dvi sporto gimnazijas, kurios yra šalia viena kitos – Šiauliuose ir Panevėžyje. Tai nėra gerai. O ar kažką turi Pietų Lietuva – Alytus, Marijampolė, kiti regionai? Sporto gimnazijų tikslas yra tas, kad iš mažesnių miestelių perspektyvūs vaikai atvyktų pas labai gerus trenerius. Toks, koks Panevėžyje buvo Raimundas Sargūnas.
Drastiškas pasirinkimas nėra gerai
Manyčiau, kad krepšinio bendruomenė šiuo metu dvejoja ir jos neįtikina nė vienas kandidatas, nors visi supranta, kad permainų reikia. Demokratija nieko dar geriau neišrado – kandidatams reikia važiuoti po rajonus ir pasakoti, ką jie padarys. Taip juk daro ir kandidatai į JAV prezidentus – keliauja po valstijas, valgo dešrainius su paprastais žmonėmis ir pristato savo programas.
Pauliaus Motiejūno ir Roberto Javtoko darbai Kauno „Žalgiryje“ taip pat neprisidėjo prie jaunimo tobulėjimo ir išaugusių jaunimo žaidimo minučių, todėl nereiktų sakyti, kad vienas variantas yra labai geras, o kitas – labai blogas.
Man apkritai tas skaldymas į dvi komandas – aš palaikau tą, o aš aną, neatrodo labai gražiai. Šiuo atveju neturėtume taip drastiškai pasirinkti pusių – čia vien gėris, o čia – vien blogis.
Kadenciją baigiantį LKF prezidentą Vydą Gedvilą man teko pažinti jo jaunystėje ir jau brandžiame amžiuje. Tuomet jis man paliko ambicingo, savo nuomonės nebijančio išsakyti žmogaus įspūdį. Tačiau metams bėgant, sakyčiau, jis tas savybes prarado ir matėme gana blankų prezidentavimą.
Aš tikiu, kad kandidatai tikrai susitiks bent su dauguma balso teisę turinčių LKF narių. Mano patarimas jiems – užduokite kandidatams rūpimus klausimus ir vertinkite, kaip jums atsako. Bando nukreipinėti temą ar pateikia tikslų atsakymą.
Prezidentą išsirinkime rugsėjo 17 d., bet rezultatai ateis ne po vienerių, o po 16 metų.
Dabar yra geras laikas ir tinkama galimybė Lietuvos krepšinio laivą vėl pasukti tinkama linkme.
Šarūnas Sakalauskas, specialiai naujienų portalui tv3.lt.
