Jei užsuktumėte į Europos moterų krepšinio čempionato atrankos interneto svetainę ir spustelėtumėte ties Lietuvos komanda, pirmiausiai pamatytumėte G. Petronytės nuotrauką – ji statistiškai yra naudingiausia krepšininkė komandoje.
Prieš ketvirtadienio varžoves lenkes 2023-ųjų lapkričio išvykos rungtynėse aukštaūgė supurtė 25 taškus, atkovojo 5 kamuolius, išdalino 7 rezultatyvius perdavimus ir surinko net 34 naudingumo balus.
35-erių G. Petronytė jau baigė karjerą, tačiau nuo rinktinės nenutolo – ji paskirta programos vadovo asistente žaidėjų vystymui, tad buvo šalia ir per ankstesnį langą, buvo šalia ir lemtingą vasario 6-ąją, kai ties paskutiniu metu buvo pastatytas Europos čempionato likimas.
Lietuvės prieš pat susitikimą sužinojo, kad dėl ligos prie šoninės linijos neturės vyriausiojo trenerio Rimanto Grigo, tačiau dramatiškoje kovoje 72:69 patiesė Lenkiją ir dabar jau tik neįtikėtinai susiklostę rezultatai paskutiniajame ture galėtų palikti mūsų šalies komandą be Senojo žemyno pirmenybių.
Tv3.lt kalbinta G. Petronytė neslėpė, jog dar ir penktadienį ryte suvokti, kas įvyko, buvo sudėtinga.
„Vakar buvo tiek emocijų, nepakartojamas jausmas! Šiandien, neslėpsiu, atsikėliau su baime. „Ar tikrai išėjome? O čia gal sapnas buvo? O ką reikia su tom belgėm dar padaryti?“ Dar nėra to garanto, tai apėmė baimė. Suprantame, kad greičiausiai tikslas jau pasiektas, bet norisi viską užbaigti sekmadienį. Į euforiją lįsti nesinori, tačiau vakar istorija buvo parašyta labai graži. Tiek žmonių, jie net neturėjo jau kur atsisėsti, tiesiog stovėjo tribūnose. Kažkas vau“, – kalbėjo buvusi krepšininkė.
Koks jausmas yra iš šalies žiūrėti tokios svarbos rungtynes?
Jausmas visiškai kitoks. Manęs daug kas klausė, ar labiau jaudinuosi aikštėje būdama, ar žiūrėdama iš šalies, tai jaudulys visiškai kitoks. Noras ir motyvacija – tokie patys, bet apima bejėgiškumo jausmas. Kai esi žaidėja, esi pripratusi prie rutinos, žinai, ką turi padaryti, kas nuo tavęs priklauso. O čia tiesiog surištomis rankomis žiūri iš šono. Man gera, aš atidaviau viską, ką galėjau. Man vakar buvo vienas malonumas, aišku, kainavo jis daug nervų ir streso, bet didžiulis pasididžiavimas šia komanda, žmonėmis joje. Gera būti to dalimi net ir baigus karjerą.
Ar stebint paskutinę ataką mintyse sukosi mintis, kad reikia prasižengti ir neleisti Lenkijai mesti tritaškio?
Pradžioje tos minties nebuvo. Paskui ir su treneriu Viliumi kalbėjome, jis sako, kad laikosi taktikos neprasižengti. Bet kai pamačiau, kad lenkės ištampė gynybą ir pradėjo kvepėti laisvu metimu... Visa gerkle rėkiau „bauduokit, bauduokit, bauduokit!“ Aišku, žinojau, kad niekas negirdės tokiame triukšme. Kvėpavimas sustojo tuo metu.
Dar prisiminkim, kad Lenkijoje teko žaisti pratęsimą, buvo tikras nervų karas. Buvo baisu, užtikrintumo nebuvo didelio, nes viskas taip traupu...
Ir plius, dešimtmetį velkasi tas kelių taškų prakeiksmas. Visos atrankos buvo ranka pasiekiamos, bet visad vienu ar dviem taškeliai pralaimėdavome. Tad kol nenuaidėjo sirena, negalėjau patikėti. Galiausiai atėjo atoslūgis.
Ar nebuvo lengvo šoko komandoje, kai prieš pat rungtynes paaiškėjo, kad jose nebus trenerio Rimanto Grigo?
Taip, situacija visiškai neeilinė. Likus dviem valandoms paaiškėjo, kad trenerio nebus. Ir komandoje pasimetimas, ir žaidėjos nežino, kas ir kaip. Gaila vyriausiojo trenerio, kuriam taip atsitiko, bet gaila ir Viliaus Stanišausko, kuris tiesiog buvo įmestas į ugnį tokios svarbos rungtynėse. Pasimetimas buvo, bet tokiais momentais komanda labiausiai ir mobilizuojasi, susitelkia, žino, kad turi padaryti daugiau. Merginos nuostabiai kovojo. Žinant visą šią istoriją, kas įvyko, kokie buvo trikdžiai, ši pergalė – dar saldesnė.
Ar yra tekę matyti panašią atmosferą arenoje per moterų rinktinės rungtynes?
Kai žaidėme su Prancūzija prieš kelerius metus, irgi buvo pilna „Jeep“ arena, neįleido net visų norinčių, bet gaila, nes pralaimėjome. Visos atsimename tas rungtynes, bet pralaimėjus negali pašvęsti, neturi tos geros emocijos. O kas buvo vakar... Gal net ir vienintelis toks kartas, kai tokia pergalė ir su tiek žiūrovų galima ją švęsti. Vienas iš momentų, kuris niekad nepasimirš.
Sekmadienį laukia rungtynės dėl pirmos vietos grupėje su Belgija. Pirmos rungtynės nebuvo blogos, o ir darbas teoriškai dar nėra padarytas, nes egzistuoja labai maža tikimybė į Europos čempionatą nepatekti. Kaip po tokios pergalės, tokios emocijų iškrovos komandai susiimti ir išeiti į aikštę maksimalios koncentracijos? Ar tai išvis yra įmanoma?
Dabar atsakyti sunku, pamatysime sekmadienį. Visiems mums įdomu, į ką tai išvirs ir koks bus rezultatas. Aš noriu tikėti, kad tokia pergalė dar labiau motyvuos komandą. Trūko tokių pergalių, kurios pridėtų pasitikėjimo. Belgijoje atsilaikėme neblogai, tad ši komanda jau nėra tokia gąsdinanti, kokia buvo prieš pirmąsias rungtynes.
Žaisime arenoje, kokioje dauguma nėra žaidusios, jau atidaromas ir viršutinis aukštas, gal net jį pavyks užpildyti. Tai būtų fantastika. Užsiliūliavimo negali būti, suprantame, kaip viskas gali kartais būti trapu. 99 procentais esame ten, bet reikia ateiti ir tą kelialapį pasiimti, nenuvilti žiūrovų. Apie atsipalaidavimą kalbos būti negali, bet belgėms irgi pergalė bus svarbi, jos turi naują trenerį. Tai „Top 4“ komanda pasaulyje šiai dienai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
