„Tikiuosi, tai ne paskutinis trofėjus“, - juokėsi 23 metų Edgaras Ulanovas. Pirmą oficialų titulą su „Žalgiriu“ iškovojęs 198 cm ūgio puolėjas prisipažino, kad jausmas nepakartojamas. „Mažas žiūrėdavau per televizorių, kaip žalgiriečiai kelia į viršų trofėjus, dabar tai darau pats“, - džiaugėsi LKF taurės laimėtojas ir naudingiausias finalo žaidėjas.
LKF taurės finale savaitgalį „Žalgiris“ 82:76 įveikė Vilniaus „Lietuvos rytą“, o 92 numeriu pažymėtus marškinėlius vilkintis E. Ulanovas per 30 minučių pelnė 16 taškų (2/2 dvitaškiai, 3/4 tritaškiai, 3/6 baudos), atkovojo 6 ir perėmė 2 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus, 6 sykius suklydo, 4 kartus prasižengė ir surinko 16 naudingumo balų.
Interviu Balsas.lt E. Ulanovas pasakojo apie pirmą savo krepšinio treniruotę su futbolo marškinėliais, sudėtingą „perėjimą“ į vyrų krepšinį, kodėl juodas karjeros periodas visai ne juodas, įsimintiniausias šio sezono rungtynes, kuriuos žaidėjus sunkiausia dengti ir troškimą praverti Lietuvos vyrų rinktinės duris.
– Kiek pačiam reikšmingas LKF taurės titulas ir naudingiausio žaidėjo vardas?
– Tai mano pirmas oficialus iškovotas titulas su Kauno „Žalgiriu“. Mano pirmi metai su šia komanda, mano miesto komanda. Labai smagu. Visada, kai buvau mažas, žiūrėdavau per televiziją, kaip „Žalgiris“ kelia į viršų trofėjus, o dabar viskas pačiam taip nutiko. Jausmas nepakartojamas. Tai mano svajonių komanda. Svarbiausia, kad šis trofėjus būtų nepaskutinis.
– Kiek esi patenkintas savo progresu Kauno „Žalgirio“ ekipoje?
– Viskas puiku. Ko gali žaidėjas daugiau norėti? Minutės yra, žaisti gaunu, stengiuosi nenuvilti nei trenerių, nei sirgalių. Darbas toks, kurį myliu. Visos emocijos geriausios, jokių nusiskundimų ar nepasitenkinimo nėra. Sąlygos geriausios.
– Ar dar studijuoji, ar esi sutelkęs dėmesį tik krepšiniui?
– Vytauto Didžiojo universitete studijuoju verslo administravimą. Tenka skirti laiko ir mokslams. Viskas kol kas suderinama. Aišku, nėra lengva. Pernai žaidžiau Klaipėdos „Neptūne“, tai buvau paėmęs akademinių atostogų, nes daug kelionių, daug rungtynių, teko padaryti pertrauką. Šįmet žaidžiu Kaune, tai pratęsiau savo mokslus ir žygiuoju toliau.
– Koks paties krepšinio kelias, kada paėmei kamuolį į rankas?
– Nuo pat vaikystės labai mėgau krepšinį. Mano mama iš pradžių gal netikėjo, kad galėčiau žaisti. Trečioje klasėje lankiau muzikos mokyklą, grojau akordionu, baigiau vieną klasę. Ir prisimenu, kad labai geri pažymiai buvo, bet pats nenorėjau ir džiaugiuosi, kad tėvai leido rinktis. Neturėjau interneto, vaikščiojau į biblioteką, skaitydavau naujienas apie krepšinį, buvo toks žurnalas „Krepšinis“. Kažkurią dieną radau skelbimą, kad kviečiami berniukai į Kauno sporto mokyklą. Užsirašiau telefono numerį, mama paskambino ir nuėjau. Gatvėje visai neblogai žaisdavau, tai iš karto patekau į pirmą komandą. Treneris buvo nustebęs. Aišku, į pirmą treniruotę atėjau su futbolo „maike“, dar tų madų tuomet nežinojau, bet viskas gerai. Gavosi lyg ir neblogai.
– Kokius toliau žingsnius savo krepšininko karjeroje planuoji, apie ką svajoji?
– Visada svajojau žaisti „Žalgiryje“. Jaunas pasirašiau sutartį penkeriems metams ir galbūt tas dalykas, kad nenustojau tikėti ir svajoti, paskutiniais sutarties metais patekau į pagrindinę komandą. Galėjo būti taip, kad viskas pasibaigs ir to šanso neturėsiu. Toliau, aišku, labai norėčiau žaisti už Lietuvos vyrų rinktinę. Noriu būti naudingas komandai, nenoriu šildyti suolelio. Jei tik komandai manęs reikės, būsiu naudingas. Čia gal abipusis toks ryšys turi būti. Tuomet sekasi.
– Ne vienerius metus vilkėjau Lietuvos jaunimo rinktinių marškinėlius, esi iš toks auksinės kartos komandos, kuri su Jonu Valančiūnu triumfavo ir Europoje, ir pasaulyje. Kiek tolesnei karjerai tai davė motyvacijos, ar jauti dar tą „aukso karštinę“?
– Kai buvome jauni, komanda buvo gera, gana nesunkiai laimėjome beveik viską. Iš tikrųjų tie žmonės buvo teisūs, kurie sakė, kad bus labai sunku pereiti į vyrų krepšinį ir nebus daug gerų žaidėjų, žaisiančių aukštame lygyje. Jie teisūs. Pats pajaučiau, kaip sunku pereiti į kitą lygį, tikėjausi, kad bus lengviau. Lygis skirtingas ir visi jaunimo titulai užmiršti. Praeina laikas ir niekam neįdomu. Visi žiūri, kas esi šią minutę. Lietuvoje visi išalkę pergalių ir kartais atrodo net per daug jie reikalauja, galbūt reikėtų kartais realistiškiau žiūrėti į situaciją, bet tokia ta Lietuva, visi pamišę dėl krepšinio ir reikia su tuo susitaikyti.
– Kas padėjo „persilaužti“ prisitaikant prie vyrų krepšinio?
– Man teko žaisti daugelyje komandų Lietuvos krepšinio lygoje – ir Panevėžyje, ir Pasvalyje. Kartais prisipažinsiu, nebuvau labai patenkintas. Galvojau, kodėl mano metų žaidėjai rungtyniauja gerose Europos komandose, kodėl aš negaliu žaisti aukštesniame lygyje. Dabar, kai pergalvoju, žaidimas tose komandose davė man labai daug patirties. Pamačiau tai, ko nepamatytų žaidėjai geriausiose komandose. Kai žaidi mažame miestelyje, kur tik 7 tūkst. gyventojų, pamatai sunkesnes sąlygas, galbūt tai mane užgrūdino. Imu tai kaip gerą patirtį savo karjeroje. Galvojau, kad tai prastas puslapis mano karjeroje, bet iš tikrųjų davė daug gero.
– Kokias savybes turėtų turėti geras žaidėjas?
– Visada palaikys komandos draugus, ypač tuos, kuriems nesiseka. Užtars, paragins, net jei negerai. Nebijos imtis lyderio vaidmens, bus komandos dalimi. Dabar krepšinyje viskas priklauso ne nuo vieno žaidėjo. Kai komanda žaidžia gerai, visiems rankos atsiriša. Tuomet galima tikėtis gerų rezultatų.
– Kokie žaidimo veiksmai pačiam patinka?
– Patinka prisidėti prie pergalių. Norisi atlikti tą matomą darbą. Smagu, kai pelnai taškus, bet norisi būti aktyviam, kovoti dėl kamuolių, atlikti perdavimus. Negalėčiau išskirti. Norisi būti aikštėje matomam.
– Ar turi kokį pavyzdį, kuriuo seki?
– Man labiausiai patikdavo mano pozicijos žaidėjai, tačiau šį sezoną Eurolygoje man labai imponuoja Keithas Langfordas, jo žaidimas puolant. Savo pozicijoje vertinu Stratosą Perperoglou ir Joną Mačiulį. Prieš juos buvo sunkiausia žaisti, tai turbūt į juos reikėtų lygiuotis.
– Kokios šio sezono rungtynės labiausiai įsiminė?
– Įsiminė debiutas Eurolygoje, kai žaidėme su Madrido „Real“. Pačiam nenusisekė rungtynės, jaudulys buvo – varžovų ekipa perpildyta žvaigždžių. Tikrai neblogai sužaidėme ir net turėjome šansą laimėti. Tos rungtynės man buvo įsimintiniausios.
– Kiek seki Jono Valančiūno žaidimą NBA, ar tenka su juo pabendrauti?
– Pabendrauti netenka, bet asmeniškai seku kiekvieną dieną, kaip sužaidė Jonas ir Donatas Motiejūnas. Džiugu, kad jiems neblogai sekasi, komandos jų gan aukštai turnyrinėse lentelėse.
– Šį sezoną „Žalgiris“ atrodo bent pusę galvos aukštesnis už kitas Lietuvos komandas. Atrodo, kad apginti LKL titulą nebus sudėtinga?
– Jei dirbsime ir toliau taip, reikėtų tai padaryti. Nenorime nurašyti, LKL kiekvienais metais stiprėja, būna ir netikėtų rezultatų. Klaipėdos „Neptūnas“, Utenos „Juventus“, Vilniaus „Lietuvos rytas“. Visos komandos geros, jų nuvertinti negali. Tačiau su tokiu darbu, kokį atliekame, galime ir turime iškovoti titulą.
