Dešimti metai Lietuvos rinktinėje atstovu spaudai dirbantis Linas Kunigėlis tvirtina, kad šių metų nacionalinė komanda išsiskiria itin dideliu potencialu. „Daug naujų jaunų žaidėjų, iš gal kartais ir per daug tikimąsi, bet artėja brandos periodas. Jei apibūdinčiau vienu žodžiu ši rinktinė – pavojinga“, - Balsas.lt sakė garsus krepšinio komentatorius.
Europos krepšinio čempionato finalas Prancūzija – Lietuva vyks šįvakar 22 val. Lietuvos laiku. Rungtynes gyvai sekite ir komentuokite portale Balsas.lt. Iš karto po dvikovos aktualūs žaidėjų ir trenerių komentarai. 18.30 val. rungtynėse dėl bronzos susigrums Ispanijos ir Kroatijos krepšininkai.
– Daug buvo kalbama apie asmenines krepšininkų ambicijas. Ar jos pasireiškia tik aikštėje, ar ir už jos ribų, bendraujant?
– Pradėkime nuo to, kad jei kažkas ir gali kalbėti apie ambicijas, tai tik treneriai, kurie dirba čia, nes jie puikiai žino tai, ko nežino vadinami ekspertai, sėdintys Lietuvoje ir pasakojantys, kas jiems pasirodė arba ką nugirdo. Visi treneriai mieliau sutiks dirbti su žaidėjais, turinčiais ego, negu su tais, kurie atvažiavo minkšti, nieko nesiekiantys, nenorintys pasiekti. Susirenka į Lietuvos rinktinę 12 žmonių, kurių žaidimo klasė šią dieną yra aukščiausia, kokią galime surinkti. Nori nenori, bet pasiekęs tokį lygį turi būti ambicingas gerąja ta žodžio prasme, o kad reikia kiekvienam padaryti tam tikrus kompromisus, be abejo taip – visi tai supranta. Galbūt vieniems dėl tam tikrų charakterio savybių tai padaryti pavyksta lengviau, kitiems prireikia laiko. Viso čempionato metu tas procesas juda į teigiamą pusę. Būna rungtynių, kai kažkas imasi iniciatyvos, juo labiau jei nesiseka. Būna juodų dienų visiems. Sveikintinas tas sveikas įžūlumas. Kuo daugiau žmonių rinktinėje jį turės, tuo bus geriau. O susitvarkyti su žaidėjų ego – palikime tą darbą treneriui.
– Visų akys aikštėje krypsta į Liną Kleizą. Kas komandos lyderis už aikštės ribų?
– Tas pats Linas yra autoritetas savo patirtimi, krepšinio išmanymu, situacijos žinojimu, buvęs ne viename čempionate, praėjęs ne vieną mėsmalę. Daug žaidėjų. Galbūt tie, kurie labiau patyrę ir buvę sunkiose situacijose – Robertas Javtokas, Mantas Kalnietis, broliai Lavrinovičiai. Visi žaidę ne viename čempionate ir laimėjo ne vieną medalį. Tie žmonės – lyderiai ir už aikštės ribų.
– Ar dar yra nacionalinėje komandoje likę žmonių, neskiriančių brolių Lavrinovičių?
– Yra. Ir aš pats (juokiasi). Jei jie nestovi profiliu – iš jo galima skirti – tuomet reikia, kad nusirengtų treningą, arba paklausti. Jie paprastai nemeluoja. Nors gal ir meluoja, kas ten juos žino (juokiasi).
– Kas yra linksmiausias rinktinės žaidėjas?
– Reikėtų tarp brolių surengti dvikovą, kad išsiaiškintų tarpusavyje. Žiauriai būtų ilgas finalinis mačas, tik nežinau ar paaiškėtų nugalėtojas.
– O kuris krepšininkas rimčiausias?
– Tokio neišskirčiau. Yra charakterio skirtingos savybės. Jei žmogus nėra toks atviras, labiau intravertas, tai ar jis rimtas, nežinau. Jis tiesiog nedalyvauja taip dažnai diskusijose, neišreiškia savo nuomonės, ar nejuokauja taip. Rinktinėje visi atviri.
– Koks linksmas nutikimas gal užstrigęs atmintyje?
– Būna tų pokštų kiekvieną dieną, jie praeina, pasijuoki. Neužsirašinėju, gal ir blogai. Vis baudžiuosi, kad reikia pradėti tuos aprašus, tuomet nepasimirš.
– Per šį Europos čempionatą rinktinėje buvo net du gimtadieniai – Manto Kalniečio (rugsėjo 6 dieną) ir Donato Motiejūno (rugsėjo 20 dieną). Kaip komanda sveikina, gal yra kokia tradicija?
– Aišku. Atsinešame alaus, degtinės ir iki ryto geriame. Kartais merginų pasikviečiame (juokiasi). Ką ten švęsti, gimtadieniai – kaip ir ne gimtadieniai. Tas pats, kaip gimtadienį turėti per Kalėdas – dovanų gauni už Kalėdas, o ne už gimtadienį. Čia irgi – Manto gimtadienis prieš arba po rungtynių. Tortas, sveikinimai, paplekšnojimai per petį, kaltininko atsakomoji kalba ir viskas. Manau, kad tai net gimtadieniais negali vadinti. Labiausiai dėl to nukenčia solenizantai.
– Du naujokai oficialiai debiutavo Lietuvos rinktinėje. Ar buvo kažkokia jų įšventinimo ceremonija?
– Ne. To nėra. Net ir pareigų nėra. Nežinau, gal Donatas iš NBA išmoko, bet jis vis paima ir paneša iš Juozuko (Juozo Petkevičiaus, - red.p.) kokį krepšį iš autobuso išlipęs ar į viešbutį. Mindaugas irgi „gerietis“. Tokių ritualų ir pareigų nėra jiems.
– Kaip ir kiekvienoje rinktinėje žaidėjai ir personalas vieni kitus vardais nešaukia. Visi turi pravardes. Galite jas įvardyti?
– Mantas Kalnietis – Kalnas, Tomas Delininkaitis – Delnas, Renaldas Seibutis – Renis, Martynas Pocius - Marčius, anksčiau, kai žaidė Martynas Gecevičius, buvo MP, Jonas Mačiulis – Joncė, Mindaugas Kuzminskas – Kuzia, Linas Kleiza – Lincė, Kšištofas ir Darjušas Lavrinovičiai – Brolis, Donatas Motiejūnas – Doncė arba D-Mo, Jonas Valančiūnas – Jonas, Reptorius arba Vilkas, Robertas Javtokas – Robinis.
– Kurio iš nacionalinės komandos delegacijos vaidmens nepavydėtumėte arba kuris atlieka juodą darbą, kurio nematome?
– Nepavydėčiau to, ko tikriausiai visi, jei suvoktų tai iki galo, tai – Jono Kazlausko darbo. Kiekvienas turi savo pareigas, kurios dažniausiai ir būna nematomos. Gydytojai, kuriems reikia dirbti iki išnaktų, skautas Benas Matkevičius, einantis miegoti tik prašvitus, jei rungtynės vyksta kasdien. Tie patys masažuotojai – jų darbas tik prasideda pasibaigus rungtynėms. Čia maža dalis rinktinės gyvenimo. Pagrindinis personalas – grupė žmonių, kurie teikia pagalbą.
– Apie didžiulį potencialą ir galingą rinktinę kalba ir patys krepšininkai. Ar tikite, kad ji gali eiti iki pergalingos pabaigos?
– Manau, kad taip. Kai iš pat pradžių buvo daug kalbų apie tą galingą rinktinę, susidarė įspūdis, kad eisime ir visus šluosime nuo kelio. Taip neatsitiko. Ta galinga rinktinė, sakyčiau, su nedideliu avansu. Didžioji jos galia, tos atsinaujinusios ir atsijaunusios, kokią matome, yra ateityje. Bet ir šiame čempionate turime pakankamai potencialo. Nėra komandų, kurių negalėtume įveikti. Klausimas, kaip tą dieną sužaisi, kaip varžovai leis.
– Šiame čempionate dirbate ne tik kaip rinktinės atstovas spaudai, bet ir komentuojate rungtynes LRT radijui. Vargina šis darbas?
– Kaip tik ne. Padeda pralaukti tą 1 val. 40 minučių, kai vyksta rungtynės, esi eteryje, turi valdytis ir nervų išeikvoji mažiau. Radijuje negali įsileisti į išvedžiojimus, turi pasakoti kas vyksta, nes žmonės vaizdo nemato. Turi pasakojimą kaip įmanoma priartinti prie to, kas vyksta aikštėje.
