Kai ji pirmoji kirsdavo finišo liniją, visai Lietuvai užgniauždavo kvapą ir iš džiaugsmo pasipildavo ašaros. Treji metai – tiek praėjo nuo užversto vieno įspūdingiausių Lietuvos dviračių sporto istorijos puslapio: iš didžiojo sporto nusprendė pasitraukti legendinė dviračių karalienė 37 metų Edita Pučinskaitė.
Susižėrusi kone visus prestižiškiausius apdovanojimus dviračių sporte, ji nusprendė atsiduoti šeimai – jau beveik pusę metų kartu su vyru Roberto Rossi sūpuoja sūnelį Tomą.
– Atrodo, kad dabar gyvenate sūnaus ritmu. Kaip prabėga Jūsų diena? – balsas.lt paklausė E. Pučinskaitės.
– Diena veja kitą. Net nepastebėjau, kaip pralėkė beveik šeši mėnesiai nuo sūnelio gimimo. Mano dienos mažai kuo skiriasi nuo kitų mamų, auginančių naujagimį: savo mažylį maitinu, migdau, su juo bendrauju ir žaidžiu, stebėdama, kaip jis auga ir keičiasi. Ir kaip kasdien atranda jį supantį ir vis platėjantį pasaulį.
– Praėjo beveik treji metai nuo karjeros pabaigos. Priešingai nei kiti sportininkai, atrodo, visiškai nesigailite savo sprendimo. Kokios aplinkybės paskatino jus apsispręsti baigti aktyviai sportuoti? Kaip į tai reagavo jūsų artimieji?
– Didysis sportas anksčiau ar vėliau baigiasi visiems. Dviračiams atidaviau 22 savo gyvenimo metus, investuodama visą save į šį sportą. Iš patirties žinodama, kokio nusiteikimo reikia norint ko nors pasiekti pasaulinėje arenoje, atsisveikinti su sportine karjera nutariau tuomet, kai pajutau, kad mintys vis labiau krypsta ne į sportines ambicijas, bet į asmenines, šeimynines.
Manau, sportininkai gailisi savo sprendimo tuomet, kai iš esmės bijo keisti savo gyvenimą, kai jį priima reaguodami į sportines nesėkmes ir būdami dar nesubrendę gyvenimo perversmams. Mano atveju viskas priešingai – esu dėkinga šiam sportui, nes jis padėjo išreikšti save. Atsisveikinau be jokių nuoskaudų ir su šypsena. Artimieji nenuliūdo, visi kaip vienas man kartojo, kad viską padariau, ką galėjau, dėl savęs ir savo šalies, ir baigiu karjerą pačiu laiku – nei per anksti, nei per vėlai.
– Ką mieliausiai prisimenate iš didžiojo sporto?
– Pergalių emocijos nenublanksta: užmerkiu akis ir matau save 19-metę apsiverkusią iš laimės po 1995 metais iškovoto pasaulio čempionato bronzos medalio Kolumbijoje. Šis medalis buvo vienas pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje, todėl grįžus į tėvynę išgyvenau dar vieną emocijų audrą. Niekada nepamiršiu ir 1999 metais iškovoto pasaulio čempionato aukso Italijoje ir džiaugsmo, kurį suteikiau tėvams ir draugams, atvykusiems iš Lietuvos manęs palaikyti. Tai tik dvi akimirkos, bet jų buvo tikrai labai daug ir apie jas galėčiau pasakoti dvi paras, jeigu ne daugiau.
– Grįžkime į jūsų vaikystę, kas paskatino pasirinkti būtent dviratį?
– Būdama dvylikos metų bandžiau įstoti į tuometinės Panevėžio internatinės sporto mokyklos lengvosios atletikos sektorių, bet neįstojau. Tuomet iš pykčio pabandžiau patekti į dviračių sektorių – ir pavyko. Neturėjau jokio potraukio šiam sportui, nes nuo pat mažens lankiau lengvąją atletiką ir svajojau tapti maratono bėgike, bet pakerėjo lengvutis (palyginti su mano vaikystės dviratuku, kuriuo mindavau į sodą savo gimtojoje Naujojoje Akmenėje) sportinis dviratis, kol pamažu pamilau šią sporto šaką.
– Vis dar prisimenate savo pirmąsias varžybas ir iškovotą medalį? Koks jausmas užklupdavo, kai pirmoji kirsdavote finišo liniją?
– Į atmintį įsirėžė viena iš pirmųjų treniruočių Panevėžyje. Jai vadovavo mano dviračių treneris Zigmas Sniurevičius. Pamenu, kaip visa mūsų dvylikamečių trylikamečių mergaičių grupė suko ratus motokroso trasoje ir nė vienai nepavykdavo užkopti į vieną statų kalniuką. Visos keletai metrų likus iki viršūnės būdavome priverstos užsistumti dviratį. Treneris mus sustabdė ir paaiškino, kaip įsibėgėti, kur „atsistoti ant pedalų“, kada pakentėti. Bet vis tiek viskas buvo veltui – nesugebėjome įveikti kalniuko.
Treniruotei pasibaigus treneris pasiūlė: „Gal kas norėtų dar vieną ratuką nuvažiuoti ir dar kartą pabandyti?“ Nieko kito ir nelaukiau: kojos linko iš nuovargio, bet nenorėjau ir negalėjau pasiduoti. Sukaupiau paskutines jėgas ir pati nežinau, kaip įveikiau tą kalną. Apėmė neapsakomas jausmas. Vėliau, kai laimėjau „Tour de France“, „Giro d‘Italia“ ir pasaulio čempionatą, jausdavau tą patį džiaugsmą, palengvėjimą, pasididžiavimą ir palaimą kartu.
– Taip ir neiškovojote medalio olimpinėse žaidynėse. Nejaučiate nuoskaudos?
– Žinoma, olimpinis medalis būtų vainikavęs visą mano karjerą, bet to neatsitiko. Iš charakterio nesu linkus graužtis dėl to, kas neįvyko. Pasirenku džiaugtis dėl to, ką pavyko pasiekti ir tai liečia ne tik sportą.
– Daugelis sportininkų prisipažįsta, kad bet kuriose varžybose visada jaučia jaudulį. O kaip jums būdavo?
– Su jauduliu ilgai kovojau, kol po labai daug metų ir varžybų pagaliau jį „parklupdžiau“. Kažkokia jaudulio dalelė turi likti bet kokiu atveju, nes ji padeda susikoncentruoti startui, ypač jeigu tai būtų ne grupinės, bet individualios lenktynės.
– O dabar dažnai sėdate ant dviračio?
– Dabar, kai gimė Tomukas, kartkartėmis užsėdu ant dviračio, bet tai atsitinka retai. Sportas, kad ir kaip ten būtų, yra ir bus mano gyvenimo dalis. Šiuo metu daug vaikštome su sūnumi, kai paaugs, abu važiuosime dviračiu (vaikiškoje kėdutėje) ar eisime plaukioti.
– Daugelis sportininkų baigę profesionalo karjerą, pasuka trenerių darbo link. Ar norėtumėte dirbti trenere? Ar jūsų ateities planuose yra projektų, susijusių su Lietuva?
– Šiuo metu mano pasaulis sukasi apie vaiką, bet ateityje visko gali būti.
– Edita, kodėl savo karjeros finišui pasirinkote pasaulio čempionatą Australijoje? Ar nesvarstėte galimybės su didžiuoju sportu atsisveikinti Europoje, kur esate iškovojusi didžiausias pergales, arba Lietuvoje, Italijoje – šalyse, kurios jums artimiausios?
– Taip sutapo, kad su Australijos pasaulio čempionatu baigėsi 2010-ųjų metų dviračių sezonas, o aš ne tiek Australiją pasirinkau, kiek būtent šiuos metus savo karjerai baigti.
– Kai pasitraukėte iš didžiojo sporto, atrodo, kad Lietuvoje sumenko susidomėjimas dviračių sportu, o jo vietą užėmė trekas. Kaip manote kodėl? Ar iš tikrųjų lietuviai domisi sporto šakomis, kuriose yra daugiau pasiekimų?
– Šiuo klausimu palietėte skaudžią temą – naujosios kartos moterų dviračių plento rinktinės menkus rezultatus. Deja, faktai lieka faktai, šiųmetinė plento karta nesugeba lygiuotis su pasaulinėmis meistrėmis, tačiau, tikėkimės, situacija po truputį pasikeis. Kodėl lietuviai domisi tomis šakomis, kuriose yra pasiekimų? Manau, kad didžioji dalis Lietuvos visa širdimi prisirišę prie krepšinio ir visada juo domėsis. Tiek blizgesio, tiek nusivylimo momentais. Visų kitų sporto šakų populiarumas visada bus banguotas ir priklausys nuo rezultatų ar jų stokos.
– Daug metų atidavėte dviračių sportui ir matėte kaip progresuoja. Kaip jis keitėsi?
– Daug kas pasikeitė per porą dešimtmečių, pradedant nuo inventoriaus. Dviračiai, kaip ir visa pasaulinė technika, tobulėjo ir lengvėjo daug kartų. Pasikeitė situacija ir klubuose. Anksčiau komandą aptarnaujantis personalas buvo sudarytas tik iš trenerio ir mechaniko, kartais dar masažuotojo, o dabar sportininkes supa dar ir spaudos atstovai, vadybininkai, prezidentai bei rėmėjai.
Bet yra ir kita medalio pusė – ekonominė krizė labai smarkiai palietė moterų dviračių sportą: daug svarbių vienadienių ir daugiadienių lenktynių, tarp kurių „Tour de France“ visiškai išnyko, o „Giro d‘Italia“ iš penkiolikos dienų sutrumpėjo iki aštuonių.
– Dviračių sportą vis krečia dopingo skandalai, Lietuva nelieka nuošaly. Prieš Londono olimpiadą "įkliuvo" Rasa Leleivytė. Ką pati apie tai manote? Kas, jūsų nuomone, skatina sportininką naudoti draudžiamuosius preparatus?
– Dopingo problema daugiau ar mažiau aktuali visoms ištvermės ir sprogstamosios jėgos reikalaujančioms sporto šakoms. Tik dviračių sporte dopingo kontrolė – daug griežtesnė, dažnesnė ir efektyvesnė. Būtent dėl to susidaro įspūdis, kad įvairūs skandalai liečia tik dviračių sportą.
To vadinamojo „išvalymo“ panoro patys dviratininkai, sutikdami būti kontroliuojami bet kokiu paros metu, 356 dienas per metus. Ką apie tai manau? Manau, kad sportininkai yra subrendę patys nuspręsti, kokį kelią pasirinkti. Tą temą reikėtų gvildenti nuo mokyklos laikų, kai formuojasi paauglių – būsimų atletų – pasaulėžiūra ir požiūris.
TIK FAKTAI
E. Pučinskaitė 1995 metais tapo pasaulio plento čempionato grupinių lenktynių bronzos medalio laimėtoja. 1999 metais pasaulio plento čempionato grupinių lenktynių čempionė ir asmeninių lenktynių laikui bronzos medalio laimėtoja, o 2001 metais pasaulio plento čempionato grupinių lenktynių vicečempionė.
Sportininkė 1998 metais triumfavo prestižinėse pasaulio lenktynėse „Tour de France“, 2006 ir 2007 metais tapo „Giro d'Italia“ varžybų nugalėtoja.
