Londone jau senokai gyvenantis 33-ejų lietuvis Arūnas Adriuškevičius – ne tik diplomuotas ir sėkmingas teisininkas, bet ir pergales aštuonkampyje mišrių kovos menų (MMA) narve skinantis atletas.
Šių metų vasario mėnesį jis debiutavo antroje pagal galingumą pasaulio MMA organizacijoje – amerikiečių „Bellator“. Ir tą padarė itin efektingai.
Galingais rankų, kojų ir kelių smūgiais trečiame raunde jis parklupdė buvusį UFC kovotoją Jamesą Mulheroną.
Tai buvo jau penkiolikta A.Andriuškevičiaus pergalė profesionalų MMA kovose. 11 iš jų lietuvis pasiekė nokautais arba technininiais nokautais.
Kovotojo sąskaitoje – ir keturi pralaimėjimai, tačiau dauguma jų patirti karjeros pradžioje. Dabar A.Andriuškevičius skaičiuoja aštuonių pergalių seriją.
„Visą laiką norėjau kovoti MMA, tai buvo kovinio sporto viršūnė. Visada norėjau būti universalus. Pamenu, dar senais laikais žiūrėjau pirmus UFC renginius iš vaizdo kasetės, tada ir užsikabinau. Būnant vaiku tai atrodo taip toli ir nepasiekiama, bet mintyse visada buvo“, – su šypsena tv3.lt pasakojo A.Andriuškevičius, visada turėjęs ir kitą aistrą.
Arunas Andriuskevicus closes out our prelims for #BellatorNewcastle in spectacular style.
— Bellator MMA (@BellatorMMA) February 9, 2019
The man has knees and spinning back fists for days! 😳🔥 pic.twitter.com/hZwNO424ge
Prisijungė prie geriausių
Profesionaliose MMA kovose lietuvis debiutavo 2006 metais, būdamas vos dvidešimties.
„Gavau malkų“, – dabar juokiasi jis.
Tačiau A.Andriuškevičius nebuvo linkęs susikoncentruoti ties pralaimėjimu.
„Tam momentui buvo.. Pažiūrėjau į veidrodį po kovos ir galvojau, kam aš tuo užsiimu. Bet ilgainiui tai praeina ir galvoji, kad reikia grįžti į pradinį tašką, žiūrėti, kur dariau klaidas ir kur reikia tobulėti. Sekančią kovą vėl pralaimėjau“, – dar kartą nusijuokė jis.
Galiausiai lietuvis įsivažiavo ir persikraustęs arčiau Londono centro pradėjo lankyti vieną garsiausių pasaulio MMA klubų „London Shootfighters“.
Čia anksčiau savo karjeros piko metu beveik dešimtmetį plušo bene garsiausias Lietuvos kovotojas Marius Žaromskis, o dabar klubo veidu tapęs „Bellator“ žvaigždūnas Michaelas Page’as.
„Anglijoje tai pats pirmas ir labiausiai žinomas MMA klubas“, – pažymi A.Andriuškevičius.
Vos atvykęs į Londoną jis paskambino klubo treneriui ir pasiprašė treniruotis. Jo negąsdino ir tai, kad čia sportavo aukščiausio lygio kovotojai.
„Kam eiti į žemesnį lygį, kad vėliau prisijungtum prie geresnių? Tu švaistai laiką, geriau prisijunk iš karto prie geriausių ir tobulėk. Po pirmos treniruotės pasakė, kad stovėsena labai gera, bet imtynės beveik neegzistuojančios. Pakvietė prisijungti, gerinti imtynes ir sportuoti su malonumu“, – pirmus žingsnius „London Shootfighters“ klube prisiminė A.Andriuškevičius.
Dabar imtynės jau nėra silpnoji pusė, į kurią taikytų varžovai.
„Tobulėji visą laiką. Nėra tokio lygio, kad sustoji ir sakai, kad užtenka. Sportuojant su tokiais monstrais tobulėji ir stovėsenoje, ir imtynėse“, – progresu patenkintas jis.
Tapo advokatu
Šalia profesionalaus kovotojo kelio A.Andriuškevičius dėjo žingsnius ir kitur. Į Angliją jis atvyko vos baigęs mokyklą, ieškodamas naujų iššūkių ir galimybių.
Iš pradžių jis baigė fotografijos studijas ir dirbo šioje sferoje, bet greitai neteko motyvacijos ir susidomėjimo.
„Dabar visa mano fotografija apsiriboja „Instagramu“, – nusikvatoja kovotojas.
Po kūrybiško etapo sekė sugrįžimas prie to, kas traukė vos baigus mokyklą – teisės studijų.
Sėkmingai baigęs mokslus lietuvis dirba advokatu, o Anglijoje ši profesija yra kiek kitokia nei esame įpratę mes – teismo salėse A.Andriuškevičius lankosi retai.
Jis atsakingas už visos ikiteisminės bylos paruošimą. Vėliau, bylos nagrinėjime dalyvauja kitas advokatas, nebent ji sprendžiama žemesnės instancijos teisme.
Jeigu byla nepasiekia teismo ir pavyksta susitarti už uždarų durų, čia A.Andriuškevičius taip pat atstovauja savo klientus.
„Dokumentų byloje būna daug, kartais visą ofisą turi užėmęs vien jais“, – teigia jis.
Rinktis neketina
Šių profesijų suderinamumas atrodo sunkiai tikėtinas, bet kovotojui-advokatui tai pavyksta.
Biure jis jau būna 6-7 ryto, o darbą baigia panašiu metu vakare. Iš teisininko kostiumo jis šoka į sportinę aprangą ir pluša klube. Jeigu ruošiasi varžyboms, į „London Shootfighters“ skuba ir ryte, trumpam pabėgdamas iš darbo.
„Ofise būnu tiek, kiek reikia, o ne tiek, kiek noriu. Aukoju asmeninį gyvenimą, kurio beveik neturiu, aukoju visus serialus, susitikimus su draugais, socialinį gyvenimą. Aš – nelabai organizuotas žmogus, bet tas bėgimas ir vertimasis per galvą įstatė į rėmus, kaip planuoti laiką. Aišku, tai labai vargina psichologiškai ir fiziškai. Kiekvieną dieną žinai, kad turi atsikelti ryte ir bėgti, bet tai įmanoma. Darbo kolegos, vadovai mane labai palaiko ir didžiuojasi.
Sportuoji ir savaitgaliais. Išnaudoji visą laiką. Jeigu darbo daug yra, važiuoji ir į ofisą savaitgalį padirbėti“, – įtemptą gyvenimo tempą apibūdina jis.
Dažnas A.Andriuškevičiaus klausia, ar jis nesvarstęs pasirinkti vieną profesiją.
„Dar nepavargau tiek, kad prieičiau prie šio klausimo. Man abu dalykai labai patinka. Mano tokia filosofija – teisininko darbas ir kovos menai yra labai panašūs. Ir vienas, ir kitas yra ginčo sprendimas. Tik skirtingais metodais tuos ginčus sprendi, – nusijuokia vyras ir tęsia. – Ir ten, ir ten norisi laimėti, pergudrauti priešininką, rasti skylių gynyboje ar argumentuose.
Pasirinkti vieną ar kitą dar tikrai nenoriu. Kol kas galiu tai pavežti. Kitas aspektas – finansinis saugumas. Kovos menuose aš tiek dar neuždirbu, kad galėčiau sakyti, jog nebereikia dirbti“, – pripažįsta lietuvis.
Klientai džiaugiasi
Kartais nutinka taip, kad į susitikimą su klientais Arūnas ateina pamušta akimi, bet tai nedaro visiškai jokios įtakos profesinei veiklai. Dauguma pradžioje spėja, kad lietuvis žaidžia Anglijoje labai populiarų ir gerbiamą regbį.
„Pasakai klientams, kad užsiimi kovos menais, dalyvauji varžybose. Kai kurie jau žino, ir atėjus į susitikimą pirmas klausimas būna ne apie bylos eigą, o kaip varžybos, kaip sekasi, kada dalyvausi.
Klientams, kaip suprantu, tai yra priimtina. Tu esi kovotojas savo laisvu laiku gyvenime, o kartu kovoji ir už jo interesus. Bylose teisiesi su didelėmis investicijų kompanijomis, bankais, finansiniais gigantais. Klientams patinka, kad juos atstovauja kovotojas. Negatyvaus komentaro nesu girdėjęs“, – džiaugiasi jis.
Nors šios profesijos ir atrodo labai skirtingos ir sunkiai suderinamos, A.Andriuškevičius savo pavyzdžiu tai neigia.
„Streso advokato darbe yra daugiau. Čia yra terminai, o adrenalino mažiau, nes veiksmas yra ištemptas, bylą dažnai tvarkai ilgai. Varžybose pats didžiausias stresas yra tas penkiolika minučių, kai dalyvauji.
Kovoje viskas vyksta greitai ir tai galima palyginti su šachmatais. Tu stebi priešininką, jo judesius, kaip juda kojos, kaip rankos. Stebi, kaip pasuka galvą.
Iš darbo biure atsineši suvokimą, kad reikia blaiviai ir šaltakraujiškai stebėti priešininką, skaityti, skenuoti informaciją, kuri yra prieš tave“, – analizuoja A.Andriuškevičius.
Naudojasi šansu
Lietuvio karjerą buvo pristabdęs achilo sausgyslės trūkimas, o paskutinius kelerius metus ir sunkios varžovų paieškos. A.Andriuškevičius kaunasi pusiau sunkaus svorio kategorijoje, kurioje nėra tiek daug atletų.
Galiausiai „Bellator“ žengė į Europos rinką ir pasikvietė mūsiškį, įteikdami multifight (ne vienos, o keletos kovų, – aut. past.) sutartį.
Vėliau, sėkmingai pasirodžius, galima tikėtis sutarties pratęsimo, o galbūt ir UFC kvietimo. Bet lietuvis apie tai dar negalvoja.
„Bellator“ yra antra didžiausia organizacija pasaulyje. Nemanau, kad finansiniu atžvilgiu yra didelis skirtumas nuo UFC. Konkurencijos atžvilgiu – ir ten, ir ten ji didelė.
Per daug apie tai negalvojau, tiesiog naudojuosi šansu. Kitas tikslas bus sekanti kova, žingsnis po žingsnio. Penkmečio plano ar strategijos kol kas neturiu. Kol kas noras yra augti su „Bellator“ organizacija“, – tv3.lt sakė A.Andriuškevičius.
Lietuvis neslepia noro tapti kovinio sporto pažiba, bet supranta, kad tai gali priklausyti ne tik nuo pasiekimų narve.
„Norėčiau būti žvaigžde, bet tai nėra lengva, tai ilgas kelias ir didelė loterija. Kol kas nenorėčiau susikoncentruoti vien ties kovos menais. Tai (darbas ir advokatu, – aut. past.) mane daro kažkiek unikaliu – tokie žmonės gal yra labiau pastebimi. Gal būčiau tik dar vienas kovotojas, o dabar esu teisininkas ir kovotojas. Kartais tai žino ir priešininkai“, – linksmai kalba A.Andriuškevičius.
Šiuo metu vyras vis dar laukia naujienų dėl kitos kovos: „Kol kas laukiu. Ginklus galandi, tobulėji ir lauki“.
