Tiesa, olimpinį medalį savo kišenėje slovėnas turi – 1988 metais Seule, kartu su Jugoslavijos rinktine iškovojo sidabrą.
Prieš savo karjeros saulėlydį 2001 – 2002 metų sezone J. Zdovcas rungtyniavo Liublianos „Union Olimpija“ komandoje kartu su vienu geriausiu Europos įžaidėju Šarūnu Jasikevičiumi. Dabartinis Slovėnijos rinktinės treneris su Balsas.lt pasidalino mintimis apie buvusį ekipos draugą, auksinius Jugoslavijos laikus bei, žinoma, apie artėjantį pasaulio krepšinio čempionatą Ispanijoje.
– Treneri, galima sakyti, kad Slovėnijos rinktinė atrodys visiškai kitaip nei 2013 metais Europos krepšinio čempionate, kuomet rungtyniavo Jaka Lakovičius ir Boštjanas Nachbaras?, – Balsas.lt paklausė J. Zdovco.
– Žinoma, komanda kažkiek pasikeitė nuo praėjusių metų. Veteranai baigė karjerą, prisijungė jauni vaikinai. Skirtingai nei 2013 metų Europos čempionate nežaisime namuose, kur mus palaikė minia aistruolių. Bet žinome, kad turėsime kautis visas 40 minučių, jeigu norime nugalėti tokias komandas Graikiją ar Lietuvą.
– Koks pirmas įspūdis pamačius šių metų Lietuvos komandą?
– Daugiausiai žaidimas vyksta per aukštaūgius – Donatą Motiejūną ir Joną Valančiūną bei kitus žaidėjus, kurių darbas yra baudos aikštelėje. Lietuviai visada turėjo labai daug krepšininkų, kurie gali žaisti už rinktinę. Ypatingai daro mažai klaidų per rungtynes, o tai būdavo didžiausia jų problema. Bet Jonas Kazlauskas dabar turi kitą problemą, kaip užvesti komandą, jeigu jai nesiseka.
– Kalbant apie Jūsų kaimynines valstybes: Kroatija turi Oliverį Lafayette’ą, Juodkalnija – Omarą Cooką, o Makedonija – Bo McCalebbą. Esate prieš ar už krepšininkų natūralizaciją?
– Už, nes kai trūksta toje pozicijoje krepšininko pradedi apie tai galvoti. Kai matai komandos perspektyvą, jaunus žaidėjus, kurie gali tobulėti ir žaisti rinktinėje, bet galbūt komandai trūksta gero įžaidėjo, kuris galėtų vadovauti. Slovėnijoje būtų labai sunku natūralizuoti sportininką dėl įstatymų skirtingai nei tai galima padaryti Kroatijoje ar Juodkalnijoje. Žinoma, labai didelę įtaką priimant tokius sprendimus daro politika.
– Dirbant Europos krepšinio čempionate Slovėnijoje teko pastebėti, kad itin didelė priešprieša yra tarp kroatų ir slovėnų. Neakivaizdus karas vyksta dėl politinių niuansų?
– Taip, tai yra politika. Mes turime sieną su Kroatija, tačiau jie patys nenusprendę, kur ji turi pradėtis, o kur baigtis. Kovos vyksta tarp politikų, ne tarp žmonių. Ne tokios, kokios galbūt buvo prieš penkerius metus, bet jos vis tiek yra. Žinoma, jeigu Kroatijos rinktinė pralaimi – mums labai saldu, kai jie laimi – liūdime.
– Seniau buvo kalbama apie didelius skirtumus tarp Jugoslavijos ir Lietuvos krepšinio mokyklų. Kaip manote, ar jie yra išlikę iki šiol?
– Skirtumų dabar tarp šių dviejų mokyklų jau nėra likę, nors tikrai buvo ir itin ryškūs. Galbūt lietuviai moka greičiau išugdyti krepšininką nei jugoslavų šalys. Žinoma, Jugoslavijos jau nebėra, tačiau turi dideles ištakas ir įtaką. Lietuviai yra daug atletiškesni nei Balkanų krepšininkai, tačiau pastarieji yra labiau mąstantys aikštelėje. Bet kiekvienas treneris komandai ieško kuo atletiškesnių žaidėjų. Krepšinis – Lietuvoje numeris vienas, daug vaikų eina žaisti. Slovėnijoje tai yra itin didelė problema sudominti berniuką eiti treniruotis.
– Kalbant apie Jūsų kaip krepšininko karjerą: kokius prisiminimus kelia 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių finalas, kuomet teko kovoti su Sovietų Sąjungos rinktine?
– Jeigu neklystu, tai buvo paskutinis kartas, kuomet Lietuvos krepšininkai turėjo atstovauti TSRS rinktinę. Mes žaidėme du kartus prieš sovietus – grupės rungtynėse juos nugalėjome, o finale lengvai jiems pasidavėme. TSRS rinktinė buvo puiki komanda, bet juos vedė lietuviai, rusų ten beveik nebuvo. Bet išlikę tikrai puikūs prisiminimai iš tos kovos. Deja, bet mes pralaimėjome.
– Jūs žaidėte „auksinėje Jugoslavijos rinktinėje“ su tokiomis žvaigždėmis kaip Vlade Divacas, Draženas Petrovičius, Toni Kukočas, Željko Obradovičius. Kokie ryškiausi prisiminimai iš šių laikų komandos?
– Seniai man kas nors ir tebuvo uždavęs tokį klausimą. Žinote, kuomet egzistavo Jugoslavija buvo visai kitoks gyvenimas. Buvo labai sunku patekti į rinktinę, bet buvo malonu už ją žaisti ir su tokiais krepšininkais. Mes laimėjome viską, ką galėjome. Nesame išlikę geri draugai, nes išsibarstę po pasaulį ir dirbame savo darbus. Puikūs prisiminimai (šypsosi). Bet tai liko tik istorija.
–1993 metais kartu su „Limoges CSP“ klubu į viršų kėlėte Eurolygos trofėjų. Pusfinalio rungtynėse nugalėjote Madrido „Real“ komandą su Arvydu Saboniu, o finale – Trevizo „Benneton“, kurioje tuo metu rungtyniavo Toni Kukočas. Sutinkate, kad tai buvo viena didžiausių staigmenų Eurolygos istorijoje?
– Taip, tai buvo staigmena, bet kai Eurolygą laimėjo „Žalgiris“ tai taip pat prilygo stebuklui. Viso turnyro metu buvome laikomi autsaideriais. Kai stojome žaisti prieš „Real“ visi kalbėjo, kad pralaimėsime triuškinančiu skirtumu. Bet viskas pasikeitė, kai nugalėjome ispanus pusfinalyje ir kalbos buvo visai kitokios. Viso sezono metu puikiai žaidėme, kaip tikra komanda. Tokį žaidimą tereikėjo parodyti ketverto finale. Man nebuvo staigmena, kad laimėjome, bet kitiems – tikrai taip. Kai stoji žaisti prieš tokias komandas niekas niekada nieko nesitiki iš tavęs.
– Buvęs Jūsų komandos draugas Šarūnas Jasikevičius, kuris visai neseniai paskelbė apie savo karjeros pabaigą, yra išsitaręs, kad niekada negalvojo apie trenerio karjerą. O ar pats galvojote prieš karjeros pabaigą žengti į kitą barikadų pusę?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad man labai patiko Šarūnas ir jo suvokimas, ką reikia daryti aikštelėje. Kai dar rungtyniavau, tikrai negalvojau tapti treneriu. Bet žmonės, kurie mane supo sakydavo, kad pagalvočiau apie trenerio karjerą, nes turėčiau tapti visai neblogu (juokiasi). Kai tu žaidi neįsivaizduoji, ką mąsto ir strateguoja treneris. Kai baigi žaisti, viskas pasikeičia, kai stoji prie komandos vairo. Jeigu esi tokio aukšto lygio žaidėjas kaip Šarūnas, žinoma, lengvai gausi trenerio darbą. Bet atsiranda dar didesnis psichologinis spaudimas. Šaras nusprendė tapti treneriu ir jis tikrai tokiu bus, nes turi ypatingai gerus duomenis tapti puikiu strategu. Dabar jis tapo „Žalgirio“ trenerio asistentu ir turi visas galimybes tobulėti, ir tapti pirmuoju treneriu. Bet tokie krepšininkai kaip Šarūnas jau nebijo rizikuoti ir pas juos turi būti drausmė, nes turi sukaupę labai daug žinių. Linkiu jam tikrai didelės sėkmės.
– Skaičiuojame paskutines dienas iki pasaulio krepšinio čempionato. Jūsų nuomone, kas yra laikomi šių pirmenybių favoritai?
– Mes visi favoritai ant popieriaus, o kai prasidės čempionato rungtynės tada pamatysime. Visi favoritais laiko Ispanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų rinktines. Žinoma, abi šios komandos turi aukšto lygio krepšininkus. Kadangi pirmenybių metu bus labai daug rungtynių, tikiu, kad bet kuri kita komanda gali mus nustebinti.
TIK FAKTAI
J. Zdovcas kartu su Jugoslavijos rinkine 1988 metais Seulo olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro medalius.
1990 metais – pasaulio čempionato auksą, o 1989 ir 1991 metais – Europos pirmenybių aukso medalius.
1993 metais tapo Eurolygos čempionu, o 2012 metais pripažintas geriausiu "EuroCup" treneriu.
