Kitą savaitgalį Brazilijoje paaiškės naujasis automobilių sporto karaliene vadinamų „Formulės-1“ lenktynių čempionas. Varžybų lyderis L. Hamiltonas, išleidęs pergalę iš savo rankų praėjusiais metais, šį kartą yra pasiruošęs nebekartoti praeities klaidų ir sėkmingai užbaigti pradėtą darbą, bet ar jam pavyks? Jūsų teismui – išskirtinis ir itin atviras L. Hamiltono interviu, beveik išpažintis.
Maždaug tokiu pat metu 2007 metais L. Hamiltonas buvo per žingsnį nuo istorijos perrašymo – jis galėjo tapti pirmuoju „Formulės-1“ lenktynininku, tapusiu čempionu jau pirmąjį – debiutinį – savo sezoną. Vis tik lemiamu metu sėkmė nuo brito nusisuko ir jis buvo priverstas tenkintis antrąja vieta ir mažai paguodžiančiu vicečempiono titulu.
Istorija kartojasi ir šiemet – 23-ejų metų amžiaus „McLaren“ pilotas likus vos vienam etapui turi 7 taškų pranašumą prieš „Ferrarį“ atstovą Felipę Massą, bet dar dėl nieko negali būti tikras. Taigi visi tik ir nekantrauja sužinoti, ar Didžiosios Britanijos pasididžiavimas šį kartą pagaliau pasidabins „Formulės-1“ karūna ir ar jam kitą savaitgalį nebepritrūks patirties, šaltų nervų, teisingų sprendimų ir, be abejo, jos didenybės Fortūnos šypsnio?
O ką apie tai mano pats L. Hamiltonas? Pateikiame šviežut šviežutėlį tik šiandien išspausdintą britų savaitraščio „The Observer“ interviu su garsiuoju lenktynininku, kas žino, gal net nauju „Formulės-1“ čempionu, L. Hamiltonu.
- Kaip praėję metai pakeitė tavo požiūrį į paskutines šio sezono lenktynes?
- Prisimenu, kai praėjusiais metais ruošiausi paskutiniam etapui, mane slėge didžiulis spaudimas ir atsakomybė, kurią jaučiau visai šaliai, visam pasauliui. Ant mano pečių buvo užkrauta tikrai didžiulė našta ir aš jos nepakėliau – padariau keletą grubių klaidų ir pralaimėjau. Šiemet esu kur kas labiau patyręs ir geriau pasiruošęs.
- Ko išmokai per šiuos metus? Ką labiausiai įsiminei?
- Sudėjus praėjusių ir šių metų patirtį išeis tikrai nemažai. Manau, kad šiemet supratau, jog reikia elgtis daug labiau apgalvotai, o ne pasikliauti avantiūra ir rizikuoti. Be to, nereikia persistengti – lenktynėse turi atiduoti 100 procentų, o ne 110.
- Tu tikriausiai jauti didžiulį žmonių palaikymą – tiek iš „McLaren“ komandos pusės, tiek iš artimųjų. Kiek tau tai padeda lenktyniauti?
- Be savo šeimos, aš apskritai negalėčiau nieko daryti. Esu jiems skolingas už viską: tėvui - už nuolatinį skatinimą ir pagalbą priimant svarbius sprendimus, mamai - už tai, kad taip karštai mane palaiko, o broliui – už tai, kad niekada manimi neabejojo.
- Kai kurie skeptikai teigia, kad „Formulė-1“ išvis nėra sportas. Ką jiems galėtum pasakyti?
- Žmonės, kurie žiūri „Formulės-1“ varžybas per televizorių, mato tik ratu važinėjančius automobilius. Jie nemato, kaip sunkiai dirba vairuotojai ir kiek jėgų jie atiduoda. Kai lenktyniauji, tu užuodi varžybų kvapą, jauti, kad bolidas lekia tikrai greitai, girdi neįtikėtiną triukšmą. Nors ir užsikemši ausis, garsas jas pasiekia. Be to, tu visą laiką gauni aibes informacijos, kuri vis atsinaujina, pasipildo.
- Kurio lenktynininko prisibijai labiausiai?
- Aš nebijau nieko, bet turiu pripažinti, kad jau artimiausiu metu lenkas Robertas Kubica bus vienas pagrindinių mano konkurentų. Manau, kad būtent jis ir gal dar Fernando Alonso bus didžiausi mano varžovai.
- Jei nebūtum tapęs lenktynininku, kuo dabar būtum?
- Man labai patinka muzika. Tai sritis, kurioje tikrai norėčiau kada nors išbandyti savo jėgas. Nemanau, kad turiu išskirtinį talentą, bet kartais klausydamas muzikos jaučiu šiurpuliukus, kaip tikriausiai dar keli milijonai žmonių. Jei nebūčiau vairuotojas, stengčiausi daryti ką nors gera. Jei tėvai manimi būti patenkinti, praleisčiau su jais daugiau laiko, išsivesčiau juos kur nors.
- Tavo gyvenimas per paskutinius dvejus metus pasikeitė dramatiškai – prie ko buvo sunkiausia priprasti?
- Taip, dabar aš turiu nemažai pareigų – duoklė žurnalistams, reklaminis darbas, treniruotės, kelionės, bolido bandymai, lenktynės... Bet visa tai susiję su pačiu geriausiu darbu pasaulyje. Tapti „Formulės-1“ lenktynininku ruošiausi daugiau nei dešimt metų. Nors daugeliui gali atrodyti, kad tai lyg žaibas iš giedro dangaus, bet aš to tikėjausi ir laukiau. Be abejo, ne viskas man čia patinka, bet tai menkniekis ir aš tikrai neplanuoju atsisakyti dabartinio savo darbo. Man labai pasisekė, kad aš esu ten, kur esu, todėl neleidžiu sau sukti galvos dėl kai kurių negatyvių dalykų.
- O jei turėtum tokią progą, ar nieko, ką padarei per paskutinius dvejus metus, nekeistum?
Žinote, gali praleisti visą gyvenimą žvalgydamasis atgal ir grauždamasis dėl to, ką galbūt padarei ne taip, bet tai juk nieko nepakeis. Kam švaistyti brangų laiką, geriau eiti į priekį. Žinau, kad visada stengiuosi padaryti viską, kas mano jėgoms.
- Šiemet „Formulės-1“ varžybose prieš tave buvo priimta nemažai kontraversiškų sprendimų – Kanadoje buvai nubaustas 10 pozicijų bauda, o Belgijoje po lenktynių netekai 25 sekundžių. Ar tai kaip nors atsiliepia tavo kaip lenktynininko motyvacijai?
- Atsakymas labai paprastas – ne. Aš labai tvirtas ir ryžtingas, todėl manęs iš pusiausvyros tokie teisėjų sprendimai neišveda. Kiek atsimenu, man šeima visada sakė, kad toks ir buvau nuo pat vaikystės. Aš labai mėgstu varžytis ir tai darau šimtu procentų. Net kai žaidžiu su broliu kompiuterinius žaidimus, privalau visada laimėti.
- Tu gali tapti pirmuoju juodaodžiu „Formulės-1“ čempionu. Koks jausmas?
- Jei būsiu pirmas juodaodis „Formulės-1“ čempionas, labai didžiuosiuosi savimi. Aš neabejingas šiam sportui ir būtų labai smagu atversti naują puslapį „Formulės-1“ lenktynių istorijoje.
- Kuris sportininkas yra tavo idealas?
Šiuo klausimu aš esu labai nepastovus ir mano nuomonė priklauso nuo naujausių įvykių. Man patinka tie, kurie džiaugiasi tuo, ką jie daro, ir kovoja iš visų jėgų. Ypatingą sportinę dvasią gali pajusti stebėdamas olimpines žaidynes, kurioms sportininkai ruošiasi net ketverius metus.
Šiuo metu negaliu atsistebėti Rafaeliu Nadaliu, kuris pagaliau laimėjo Vimbldono turnyrą. Apskritai jam šie metai buvo įspūdingi ir žiūrėti į jį teniso aikštėse buvo nepaprasta.
Per paskutinius dvejus metus man nusišypsojo laimė susitikti su pačiomis ryškiausiomis sporto legendomis - Michaelu Johnsonu, Paula Radcliffe, Nicku Faldo. Visada be galo įdomu išsiaiškinti, kaip jie žiūri į sportą, koks yra jų santykis su juo.
- Ar kaip lenktynininkas dar gali tobulėti ir kiek?
- Visada galima tobulėti ir toks ir yra mano pagrindinis tikslas. Negaliu sėdėdamas čia jums atsakyti, kiek tiksliai procentų patobulėsiu, bet žinau, kad tai dar tikrai padarysiu.
- Ir paskutinis klausimas: įsivaizduok, kad prie starto linijos Monako trasoje esi tu, Michaelis Schumacheris ir Ayrtonas Senna. Jūs sėdite vienoduose boliduose, taigi koks būtų rezultatas?
- Kai aš augau, Ayrtonas Senna buvo mano dievaitis ir iš jo aš sėmiausi įkvėpimo. Jis buvo išskirtinis žmogus ir, nors niekada neturėjau progos su juo susitikti, iš jo išmokau tikrai labai daug. Visgi negaliu net įsivaizduoti, kaip susiklostytų šios lenktynės... Greičiausiai aš būčiau taip susijaudinęs, kad vis dar stovėčiau nepajudėjęs prie starto linijos, kai Ayrtonas jau važiuotų antrą ratą!
"News Bridgepix" nuotr.