Nors nuo pat mažens merginą supo krepšinis, A. Raupelytė dabar karjeros laiptais lipa paplūdimio tinklinyje. Visgi šis sporto šaka jos gyvenime atsirado netikėtai, o į profesionalų sportą mergina pasuko tik po ilgų įkalbinėjimų.
Su krepšiniu nesusidraugavo
A. Raupelytė užaugo krepšininkų šeimoje. Jos senelis yra buvęs Vilniaus „Statybos“ krepšininkas, vis dar žaidžiantis veteranų lygoje, mama – taip pat krimtusi profesionalios krepšininkės duoną, o jaunesnis brolis su U16 krepšinio rinktine jau spėjo nukauti Europos čempionato auksą.
Natūralu, kad Ainės tėvai ir ją dar vaikystėje nuvedė į krepšinio salę, tačiau su šia sporto šaka mergina taip ir nesusidraugavo. 197 cm ūgio sportininkė sakė, kad krepšinis jai – per daug grubus sportas.
„Mane nuo pat vaikystės labai stūmė į krepšinį, bet man jis kažkaip „neprilipo“. Per daug fiziškumo, stumdymosi, daužymosi, todėl jau kurį laiką norėjau mesti krepšinį, bet tėvai vis tiek norėjo, kad kažką sportuočiau“, – prisiminė pašnekovė.
Nuo nemėgstamos sporto šakos Ainę išgelbėjo išbandytos tinklinio subtilybės, tačiau jos merginą surado visai atsitiktinai.
„Kadangi mano tėvai turi restoraną Palangoje, todėl aš vasaras nuo pat vaikystės leisdavau būtent pajūryje. Dažniausiai tiesiog gulėdavau paplūdimyje ir visada matydavau, kaip žmonės žaidžia tinklinį. Po kurio laiko užsimaniau pabandyti, todėl prisijungiau prie vyresnių vyrų komandos.
Jie pagyrė mane, sakė, kad man neblogai sekasi, bet trūksta pačių pagrindų, todėl rekomendavo nueiti į pora treniruočių. Nuėjau į kelias treniruotes, tačiau greit mečiau“, – sakė ji.
Net ir metusi tinklinio treniruotes, A. Raupelytė šio sporto į šalį nepadėjo. Ji ir toliau su draugais ir mama lankydavosi tinklinio aikštynuose Vilniuje, dalyvaudavo mėgėjiškuose turnyruose. Būtent ten ją ir pastebėjo treneris, kuris padėjo pamatus tolimesnei merginos karjerai.
„Išmokusi pagrindus salėje vėliau, kai nebelankiau treniruočių, eidavau su draugais, su mama tiesiog žaisti prie Baltojo tilto, kartais važiuodavome į mėgėjiškus turnyrus ir tada mane pastebėjo treneris Paulius Matulis.
Jis vis ateidavo ten, mane pakalbindavo, kviesdavo pas jį treniruotis, bet atsakydavau, kad „aš – krepšininkė“ ir neidavau. Jis ir toliau mane vis kalbino, o po maždaug metų mečiau krepšinį ir atėjau pas jį treniruotis.“
Požiūris pasikeitė po dalyvavimo čempionatuose
Mergina neslėpė, kad nors tinklinis jai nuo pat pradžių sekėsi neblogai, tačiau apie profesionalų sportą ji negalvojo:
„Aš visą laiką sakydavau, kad man mokslai yra svarbiau nei sportas ir nuo pat vaikystės artimieji sakė, kad nebūsiu profesionali sportininkė, nes neturėjau tokio didelio noro.
Galvodavau, kad sporte seka traumos, taip pat viskas laikina, nes karjera greitai gali baigtis, iš tinklinio neuždirbsi“, – kalbėjo Ainė.
Visgi tinklininkės nuomonė pradėjo keistis dar mokyklos pabaigoje. Nors ji buvo tvirtai užsibrėžusi įstojus į universitetą mesti sportą, tačiau atėjęs suvokimas privertė eiti toliau.
„Mokyklos pabaigoje mane pasikvietė į U20 rinktinę ir važiavome į Švedijoje vykusį čempionatą, kur užėmėme 9 vietą. Tada atrodė, kad žaidėme prieš kitas rinktines, tačiau nieko ten ypatingo nebuvo.
Nesupratau, ar tas lygis nėra toks aukštas, kaip atrodo, ar aš taip neblogai žaidžiau Visad galvodavau, kad Lietuvoj gal ir gerai žaidžiu, bet pasaulyje tai jau nėra šansų.
Po to sugalvojau lankyti tinklinį tol, kol studijavau universitete, bet tada mane pasirinko į U22 rinktinę, su kuria užėmėme 5 vietą, ir apskritai nebesupratau, kas vyksta“, – su šypsena pasakojo ji.
„Praeitais metais pradėjau važinėti į „Future“ ir kitus turnyrus, kur, taip, tos komandos tikrai labai stiprios ir labai geros, bet nėra nieko tokio ypatingo, ko tu negalėtum pasiekti su daug darbo ir daug pastangų.
Dabar jau mano nuomonė pasikeitė ir teikiu pirmenybę sportui, o tas darbas palauks, pabūsiu bedarbė“, – juokėsi A. Raupelytė.
Tikslai – tik aukščiausi
Visai neseniai A. Raupelytė kartu su M. Paulikiene sugrįžo iš Meksikos. Ten tinklininkės dalyvavo „Pro Beach Tour Challenge“ turnyre, kur metę rimtą iššūkį favoritėms amerikietėms, užėmė 9-ą vietą.
„Vykdama ten net nesitikėjau tiek daug praeiti. Buvo iš pradžių baisu, nes man – tai tik antras tokio lygio turnyras, taip pat ir nauja partnerė, didesni lūkesčiai iš jos, bet esu tikrai patenkinta.
Aišku, kai jau paragauji tų pergalių, tai norisi daugiau ir iškritus, likus 9-oje vietoje, liūdna, nes atrodo, kad galėjai daugiau. Visgi esame patenkinti rezultatais tiek aš, tiek mano partnerė, tiek treneris“, – įspūdžiais dalinosi ji.
Dar neišblėsus atsiminimams iš šio turnyro merginos jau vyksta į kitą to paties lygio turnyrą Brazilijoje. Nors tai yra pirmieji kartai rimtose kovose kartu su M. Paulikiene, A. Raupelytė džiaugiasi, kad duetas sutaria puikiai.
„Iš pradžių buvo tikrai baisu, nes Monika daugiau patyrusi ir daug metų žaidžia tinklinį su skirtingomis partnerėmis. Buvo baisu ją nuvilti, nes jos lūkesčiai didesni nei mano, bet aikštelėje tikrai puikiai sutariame, ji palaiko mane“, – tikino ji.
Pasiryžusi statyti savo karjerą profesionaliame sporte A. Raupelytė į mažus tikslus nesidairo. Puikiai kovojanti „Challenge“ turnyruose mergina sakė, kad noras dabar yra tik vienas.
„Didžiausias tikslas dabar yra patekti į olimpines. Nėra tai labai lengvai pasiekiamas dalykas, bet vilčių turiu, kad pavyks patekti. Jei ne šiemet, tai į kitas“, – ryžtingai sakė mergina.
