Po aštuonerių metų Tantalo kančių Lietuvos dailiajame čiuožime vargais negalais į olimpiadą lyg ant rankų nunešėme D. Stagniūną ir I. Tobias. Ką jau kalbėti apie tai, kad prieštaringai vertinamos Sočio olimpiados metu lietuvių pasąmonėje iškilo legendinės poros Povilo Vanago ir Margaritos Drobiazko figūrėlės. Ir, su viltimi žvelgę į amerikietės bei lietuvio porą, patyliukais laukėme 2018 metų Pjongčango olimpinių žaidynių.
Tačiau neilgai trukus po ištaigingojo Sočio Rusijos žiniasklaida pradėjo garsiai šūkauti, kad lietuvišką pasą turinti I. Tobias stumia per bortą lietuvį ir kūliais bėga pas jų tautietį. Nors kaip įmanydami bandėme paneigti „propagandinius“ gandus, bet lyg tyčia jie pasitvirtino. D. Stagniūnas nutarė pasitraukti iš didžiojo sporto dėl kamuojamų traumų, o 22-ejų amerikietė nusprendė šokti su rusu Ilja Tkačenka. Tiesa, ne už pasaulio elite įsitvirtinusias Rusiją ar Jungtines Amerikos Valstijas, o už Izraelį.
Patekti tarp geriausių Rusijos ar JAV porų, – būkim biedni, bet teisingi, – neįmanoma misija, todėl nuspręsta atstovauti valstybei, kuri neturi atstovų dailiajame čiuožime, – Izraeliui. Žydai porą turi tik poriniame čiuožime – Andreą Davidovich ir Jevhenijų Krasnopolskį. Mergina gimusi JAV, o vaikinas – Ukrainoje. Ir tai – Izraelio pora.
Pasų kolekcija
I. Tobias savo kolekcijoje turės jau trečią pasą. Amerikietė turi gimtosios JAV ir Lietuvos pilietybes. Gauti dar vieną – Izraelio – tikrai nebus problema. Nors garsiai buvo diskutuojama, kad vis dėlto buvusi D. Stagniūno partnerė gali atstovauti mūsų valstybei, tačiau, veikiausiai puikiai suprasdama Lietuvos Konstituciją, rizikuoti nepanoro ir pasirinko lengviausią kelią.
Tačiau ne vienintelė amerikietė turi tokią pasų kolekciją dailiajame čiuožime. Susidaro įspūdis, kad šis sportas gyvuoja dėl Rusijos ir JAV injekcijų į Europą.
Iš 24 porų, pasirodžiusių Sočyje, net 10 porų buvo mišrios. Taip pat po tris poras atstovauja JAV ir Rusijai, o už abi šias šalis šoka tautiečiai.
Dailiojo čiuožimo tarptautinės kategorijos teisėja Laimutė Krauzienė bene geriausiai pažįsta šio sporto gyvenimą iš vidaus. Pasak arbitrės, kuri yra teisėjavusi ne tik Europos bei pasaulio čempionatuose, tačiau ir jau dviejuose gražiausiuose žiemos renginiuose – olimpinėse žaidynėse, viską lemia sudarytos sąlygos sportininkams.
„Nėra tiek Europoje, kiek yra Rusijoje ar JAV. Tik tos dvi valstybės turi daugybę sportininkų, sporto bazių. Kadangi yra sudarytos sąlygos, ten ir treneriai koncentruojasi. Peržiūrėkime Europos šalis: Suomija ir Švedija turi daugiau bazių, bet jos – labiau ledo ritulio valstybės. Kodėl nėra sporto bazių kitose Senojo žemyno šalyse ir žiemos sportas tam tikra prasme apleistas – negaliu pasakyti“, – apie didžiausias žiemos sporto karaliaus problemas balsas.lt kalbėjo L. Krauzienė.
Per visą Lietuvą įrengta tik viena čiuožimo arena Kaune, o išugdyti daliojo čiuožimo talentus – beveik neįmanoma. „Estai lyg ir bando populiarinti šį sportą. Rengti pasaulio jaunimo čempionatus, Europos čempionatas jau vyko. Paprasčiausiai Europos sportininkų nėra kur ruošti, todėl ir susidarė tokia situacija“, – pasakojo teisėja.
Ar gaus rusas Lietuvos pasą?
1992 metais po ilgų diskusijų šiaip ne taip suteikta Lietuvos pilietybė P. Vanago partnerei rusei M. Drobiazko. Vykstant nepriklausomybės judėjimui nenoras duoti pilietybę Rusijos pilietei sukėlė tikrą štormą. Tačiau jau tais pačiais metais lietuviai savo porą pamatė Albervilio žiemos žaidynėse.
Prieš keletą savaičių savo 15-ąjį gimtadienį atšventusi Lietuvos čiuožimo perlu vadinama Goda Butkutė veikiausiai taip pat turės kovoti ašaromis prieš savo šalies Konstituciją. Sankt Peterburge šokėja treniruojasi su rusu Nikita Jermolajevu. Tai – pirmieji mūsų šalies porinio čiuožimo atstovai.
Tiesa, rusas iš tėvynės yra gavęs sutikimą atstovauti Lietuvai, tačiau iki lietuviško paso dar reikės nueiti visą šviesmetį. Kalbėdama apie buvusią auklėtinę Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentė Lilija Vanagienė teigia, kad didžiausios viltys poros atžvilgiu siejamos su 2018 metų Pjongčango žiemos olimpinėmis žaidynėmis. Nors medaliai nekabinami, tačiau po aštuonerių metų išvysti savo porą ant čempionų pjedestalo galime.
„Po visų problemų, kurios buvo su I. Tobias, svaičioti, kad vėl eisime kryžiaus kelius, – sunku sakyti. Svarbiausia, ką iki olimpinių žaidynių jie parodys. Ir be pilietybės mes turime progą šiame sporte matyti porą Europos bei pasaulio čempionatuose ir taurės varžybų etapuose. Bet olimpiadoje – ne, nes tokios yra taisyklės. Nenorėčiau būti prognozuotoja, bet norėtųsi iki olimpiados pamatyti poros meistriškumą. Šiandien to daryti negalime. Kaip bus po ketverių metų – nežinia. Planas – pamatyti juos Senojo žemyno bei planetos pirmenybėse ir įvertinti jų meistriškumą“, – ar vėl teks lieti karčias ašaras dėl Lietuvos pilietybės rusui, balsas.lt kalbėjo L. Krauzienė.
Mintis nekirbėjo
Gyvenant komunistinėje priespaudoje sportininkui net mintis negalėjo sukirbėti atstovauti ne tėvynei. Medalius Sovietų Sąjungai 8–9 dešimtmetyje iš vienetų varžybų vežė viena ryškiausių čiuožėjų Elena Vodorezova. 12-metės mergaitės debiutas pasaulinėje arenoje įvyko žiemos olimpinėse žaidynėse Insbruke, Austrijoje. Merginos kolekcijoje tetrūko olimpinio aukso, tačiau svajonė jį užsikabinti taip ir neišsipildė – būdama vos 21-ų E. Vodorezova pasitraukė iš didžiojo sporto. Tiesa, sugriuvus Tarybų Sąjungai čiuožėja viename iš interviu prisiminė, kad jai buvo siūlytas ir JAV pasas.
To priežastimi tapo 1961 metų tragedija, kai žuvo visa amerikiečių rinktinė, skridusi į pasaulio čempionatą Belgijoje. Nelaimė nulėmė JAV, kaip dailiajame čiuožime lyderiaujančios šalies, pozicijų praradimą mažiausiai 10 metų. Nuo 1964-ųjų SSRS čiuožėjai ėmė dominuoti porų bei ledo šokių varžybose ir bene kiekvienose žiemos olimpinėse žaidynėse dabindavosi aukso medaliais.
Praėjus lygiai 20 metų nuo karjeros pabaigos, Sočyje buvusi šokėja E. Vodorezova, o dabar – trenerė, įgyvendino seną svajonę. Tauriausiu medaliu, visų nuostabai, pasidabino būtent jos auklėtinė, Adelina Sotnikova.
