Dažnai apie vieną ar kitą veiksmą aikštelėje lietuviai supranta kaip apie komandinių veiksmų visumą. Tenisas yra kitoks. Čia dominuoja individas – ką pasėsi, tą ir pjausi.
Prieš daugiau nei dešimt metų spinter.lt vykdytoje apklausoje „Kokia sporto šaka, kaip žiūrovas, domitės labiausiai?“ tenisas užėmė vos 8-ąją vietą su 1,2 proc. respondentų balsų. Taip, situacija keičiasi – globalumas nulėmė didelę kaitą ir mažiau populiariuose Lietuvos sportuose.
„Džiugu yra tai, kad mes, kaip tenisas, esame tikrai viena populiariausių sporto šakų šiandien Lietuvoje. Infrastruktūra plečiasi ir vis daugiau žmonių atranda mus.
Didėja ir sportuojančių kiekis. Turime vilties, kad profesionalų bus tik daugiau ir daugiau. Žvelgiant iš pasaulinės praktikos, turime gerą rezultatą ir tikimės dar geriau. Geras palyginimas – sako dažnai žmonės „kur antras Berankis ar Grigelis?“ Jei lygintume su Prancūzija, kuri tenise yra numeris vienas, jų sportininkai Didžiojo kirčio turnyrų irgi nelaimi“, – portalui tv3.lt sakė Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas.
Gaila, kad apklausos reikia laukti ilgiau nei dešimt metų, nes rodikliai, bent jau prezidento žodžiais, atspindėtų proveržį – Lietuva demonstruoja geriausius teniso rezultatus tarp visų Baltijos tenisininkų.
Vyrų vienetų ATP reitinge 77-ąją poziciją laiko Ričardas Berankis, 434-as – Laurynas Grigelis, 843-ias – Julius Tverijonas. Už tūkstančio rikiuojasi Robertas Vrzezinskis, Henrikas Traškinas ir Lukas Mugevičius.
Palyginimui, aukščiausia Estijos raketė Jurgenas Zoppas yra 534-as, o latvis Ernests Gulbis – 189-as.
Visgi apie reitingą galima šnekėti daug ir nuobodžiai, tačiau kitas klausimas – kokia yra tikroji padėtis Lietuvos tenise? Kokią turime infrastruktūrą? Kas kitas žengs į didžiąją sceną? Kokių turime problemų?
Apie tai portalas tv3.lt pasikalbėjo su jau minėtu R. Grušu ir antrąja Lietuvos rakete Laurynu Grigeliu.
Strategija ir infrastruktūra
Kaip ir kiekviena sporto federacija, sąjunga, taip ir tenisas turi tam tikrą planą, kurio kryptingai yra laikomasi.
Raketę į rankas stveria vis daugiau mėgėjų ir verta pastebėti – bene didžioji dalis mažesniųjų Lietuvos miestų turi vietą, kur žaisti tenisą.
Tarp teniso sąjungos organizacijų įvardijami tokie miestai kaip Anykščiai, Druskininkai, Birštonas, Molėtai, Radviliškis, Utena.
„Kalbant apie strategiją – tai labai plati sąvoka. Galima būtų dokumentuoti viską, bet yra koncentracija ir aiški kryptis – infrastruktūra, masiškumas, projektai, profesionalus sportas.
Apimdami šitas sritis yra formuojami projektai, bendradarbiavimas su tarptautinėmis ir šalies organizacijomis. Tokiu būdu stengiamės daryti tenisą populiaresniu“, – kalbėjo R. Grušas.
Įniršio iš plaukikų dažnai sulaukia baseino klausimas. Ką jau kalbėti apie pelėsiais ir kerpėm apaugusį nacionalinį stadioną. Tenisas irgi turėjo savo blogą laikotarpį, pasak L. Grigelio.
„Kai pradėjau sportuoti man buvo šešeri ir tos sąlygos buvo sunkios. Tada nebuvo minčių apie profesionalų sportą, daugiau galvojau apie tai kaip apie būrelį, linksmybes. Mano tėveliai nežaidė teniso, tai ten atsiduriau atsitiktinai, perskaitęs skelbimą.
Vasarą gruntinių kortų lauke būdavo, bet ne tiek daug, kiek dabar yra. Klaipėdoje pamenu tik dvi vietas, kur galėdavome žaisti. Dabar vistiek jau yra daugiau pristatyta tiek Vilniuje, tiek kitur. Didžiausios problemos kildavo nebent žiemą.
Treniruodavomės ant lentų, kur žaidžiamas krepšinis mokyklos salėse. Nebuvo teniso centro, nuomodavomės aikštelę iš mokyklos ir taikydavaisi į laisvas valandas. Dabar tikrai daug kas patobulėjo, nes atsidarė sporto centrai.
Pats tenisas žengė į priekį. Anksčiau visi treniruodavosi su tais pačiais kamuoliukais, o dabar jie yra pritaikomi vaikams pagal amžių“, – pasikeitimus per dešimties metų laikotarpį įvardino L. Grigelis.
„Kiekvienai sporto šakai, be išimties, yra labai svarbu infrastruktūra. Nėra baseinų – nelabai ir plauksi, nėra kortų – negalėsi žaisti. Šiandien vos ne kiekviename kieme turime krepšinio stovus, o su tenisu ir kitomis ne tiek populiariomis sporto šakomis yra kitaip.
Kalbant apie tenisą konkrečiai – infrastruktūra, be jokios abejonės, mums yra ypač svarbu. Mes džiaugiamės už mažesnius miestus, nekalbant apie Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius, Vilnių ir t. t.
Mažesniuose miestuose, ypač kurortinio tipo, šiai dienai beveik kiekvienas turi teniso kortus. Iš to ir išplaukia tas populiarėjimas, masiškumas. Žmonės atranda tenisą per laisvalaikį, iš to laisvalaikio atsiranda tikslų siekimai, pereina į šeimą, į vaikus, kurie siekia rezultatų.
Galiu patvirtinti, kad masiškumas per maždaug 10 metų yra pakitęs teigiama linkme. Drįsčiau pasakyti, kad tenisas šiandien yra viena masiškiausių sporto šakų Lietuvoje. Kaip ir minėjau, susideda ir laisvalaikis, ir sportas, ir kultūra“, – pasidžiaugė R. Grušas.
Ministerijoje – supratimo trūkumas
Rožėmis kloto kelio į didelius pinigus mažiau populiariems sportams mūsų šalyje nėra. Tokia realybė ir, panašu, reikės palaukti, kol požiūris keisis.
Ledo ritulyje, krepšinyje ir futbole gero darbo kriterijumi yra laikomi pasirodymai tarptautiniuose turnyruose. Pavyzdžiui, negalime įvertinti gerai Lietuvos vyrų futbolo rinktinės, kuri turėjo keturis metus be pergalių tarptautinėse varžybose.
Vienintelis toks teniso turnyras yra Daviso taurė, tačiau joje irgi viskas priklauso nuo vienetų ir dvejetų pasirodymų – kitaip sakant individualaus pajėgumo.
R. Grušas išskyrė verslo pagalbą šiuo klausimu tenisui, tačiau pažymėjo labai prastą valdžios požiūrį į pinigų skirstymą.
„Per 10 metų laikotarpį su valdžia buvo visko. Pačiame sporte buvo labai daug pokyčių, ne išimtis tai palietė ir tenisą.
Visgi analizuodami infrastruktūros objektus, kortų statybas per paskutinius 10 metų matome, kad visi atsiradę nauji dariniai buvo privataus verslo dėka.
Deja, statant tokius objektus, nematome valstybinio masto investicijų. Tai parodo tam tikrą sporto šakos ekonominį našumą. Verslas neinvestuoja neturėdamas pakankamai gero verslo plano, vadinasi tai yra perspektyvu. Nes visus teniso centrus stato ir valdo verslas, išskyrus Šiaulių miesto.
Mūsų santykį su valstybės institucijomis vertinčiau pakankamai gerai, tačiau yra dalykų, kurie kartais nesuvokiami. Pavyzdžiui, iki šiol nesuprantu kai kurių šalies sporto politikos formuotojų, kurie skiria teniso vystimuisi 19 tūkst. 500 eurų. Vadinasi, kad kažkas yra negerai su kriterijais, kažkur nesuprantama kaip tas tenisas vystosi, kuo jis unikalus ir kad nebus kitaip.
Iki šiol yra gajus mąstymas, kad reitingas nėra kriterijus spręsti apie sportininkų pasiekimus, lygį. Konkretus pavyzdys – jei Ričardas Berankis būtų pirma pasaulio raketė, tai Lietuvos tenisas nei praktiškai, nei teoriškai neturėtų šansų pretenduoti į didesnį finansavimą.
Suvokimas yra toks: „Yra pasaulio, Europos čempionatas“. Tačiau teniso varžybinė struktūra gyvuoja jau šimtmetį ir nei jaunių, nei suaugusių pasaulio ar Europos čempionatų čia nėra. Yra ATP, ITF rango varžybos pagal kurias reitinguojami žaidėjai.
Manau, kad šitame taške mūsų santykis su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, jos nuomonės formuotojais ir specialistais nėra geras, nes trūksta elementaraus suvokimo, – teigė R. Grušas. – Sunku būtų lyginti Lietuvą su Prancūzija ar Vokietija, bet Estijos pavyzdys – jų teniso sąjunga kiekvienais metais yra dotuojama valstybės 200-250 tūkst. eurų.
Mes su savo pinigais negalime net lygintis. Jei žiūrėti į didesnes šalis – irgi yra diskusijų dėl tų pačių priežasčių su reitingu, čempionatais. Tačiau diskusijoje žmonės supranta, kad tenisas yra tokia sporto šaka, kurioje yra reitingas, struktūra ir ji nesikeis“.
Italijoje jau ilgą laiką gyvenantis ir besitreniruojantis L. Grigelis pritarė kolegai – valdžia atitinkamo dėmesio nerodo.
Tiesa, antroji Lietuvos raketė išskyrė ir dar keletą faktorių, galinčių pakelti lietuviškąjį tenisą į aukštesnį lygį.
„Aišku, galėtų dėmesio būti ir daugiau. Norėtųsi ne tik iš žmonių ar iš sąjungos dėmesio, bet norime, kad valdžia ar olimpinis komitetas padėtų mūsų sportui.
Reikia lėšų. Reikia sportuoti, daug varžybų, važinėti į skirtingas šalis. Neturime klubų, kuriems atstovautume. Futbole ar krepšinyje, tu atstovauji kažkokiai komandai ir gauni algą. Tenisas ar golfas yra individualūs sportai, nėra jokių atlyginimų ir iš to susideda labai daug išlaidų.
Mums padėtų didesnis turnyrų kiekis – pavyzdžiui Turkija turi 50 ar 40 jų į metus. Per tokią atranką vistiek turėtų išlįsti keli geri jauni žaidėjai.
Taip pat, Lietuvoje matau labai daug mėgėjų turnyrų, bet labai mažai turnyrų vaikams. Šitą rodiklį irgi reikėtų pakeisti“, – kalbėjo L. Grigelis.
Jaunimas – teisingame kelyje
Vienas iš svarbiausių kiekvienos sporto šakos faktorių – darbas su jaunimu. Ypač komandiniame sporte tai parodo kokia kryptimi eina šalis ir koks rezultatas bus demonstruojamas po dešimties, penkiolikos metų.
R. Grušas dar kartą išskyrė, kad tai yra individualus sportas. Jaunimui dažniau reikia koncentruotis į save nei į komandą.
„Pirmiausia, jei turime sporto šakoje masiškumą, tai iš to užauga ir sportininkai.
Jei turime trenerių siekiančių rezultatų, tai galime tikėtis ir talentų išūgdymo. Trenerių personalas ir jų darbo kokybė yra labai svarbu. Tada tik pereiname prie sportininkų.
Kadangi tai yra labai individualu, nėra vienos taisyklės kaip paruošti tenisininką. Jie yra unikalūs, turi skirtingas finansines galimybes ir renkasi skirtingus kelius. Vienas sportininkas išvyksta į užsienį, o kitas gali siekti rezultatų ir Lietuvoje.
Tokio išskirto plano nėra ir tai būtų tik dėl formalumo profesionaliame tenise. Nėra taip, kad atidaviau į sporto mokyklą ir iš ten išeis žvaigždė. Visi deda labai dideles pastangas, bet ne visiems lemta – konkurencija yra nežmoniška.
Sakyti taip, kad darykit, kaip Ričardas (aut. past. Berankis) ar Laurynas (aut. past. Grigelis) darė nebūtų visiškai teisinga“, – paklaustas apie jaunimo ruošimo strategiją atsakė R. Grušas.
Būtent L. Grigelio patirtis atspindi, kokį žingsnį į priekį dėjo Lietuva tenise. Sportininkas pripažino, kad karjeros pradžioje išvykimas buvo neišvengiamas, bet būdamas kylančiu tenisininku dabar – svarstytų ar verta vykti į Italiją.
„Atvažiavus į Italiją buvo šokas, nors tai nebuvo mano pirmas kartas ten. Pirmais kartais įspūdį tikrai palikdavo, kad niekas nežaidžia ant lentų, vadinamieji „hardo“ (aut. past kietieji) kortai, o pas mus mokyklinė struktūra.
Tada atvykau į teniso centrą, kuris turėjo šešis uždarus „hardo“ ir keturis grunto kortus. Lietuva tuo metu galėjo pasiūlyti tris gruntinius kortus vienoje vietoje, o žiemą reikėjo važinėti į mokyklas ant lentų žaisti.
Daug kas pasikeitė. Išvažiavome tada į užsienį dėl sąlygų, o dabar teniso centrų, salių yra labai daug, tad galima gerai pasiruošti, – kalbėjo L. Grigelis. – Išvažiavau iš Lietuvos vien dėl to, nes likau be trenerės. Ji nusprendė pasitraukti metams ir tuo metu buvo labai sunku – nebuvo žaidėjų, nebuvo kur treniruotis. Tai ir paskatino mane žengti į užsienį.
Jei būčiau dabar 10-12 metų, tai tikrai didelė galimybė, kad būčiau likęs treniruotis Lietuvoje. Sąlygos nėra blogos. Aišku, galbūt tų žaidėjų nėra labai daug. Daugiau nei anksčiau, bet trūksta šiek tiek“.
Ilgai gyvuojanti diskusija tenise – kokioje aplinkoje šiai dienai naudingiau sportuoti. Ar tai Lietuva? Ar tai Prancūzija, Italija, Vokietija?
R. Grušas išskyrė, kad yra skirtingi faktoriai, o vienas iš jų – tėvai.
„Aš manau, kad priklauso nuo situacijos. Yra klausimas, ko sportininkas siekia. Dėl to ir akcentuoju, kad tėvų dalyvavimas ir sprendimai labai daug lemia tenise. Kartais ne pats tenisininkas nusprendžia, kur treniruotis.
Kadangi tai yra individualus sportas, tai pasiimti vieną savo vaiką į užsienį nėra sunku. Komandiniame sporte nėra to, kad galėtum nuspręsti ir važiuoti.
Šiai dienai manyčiau, kad yra absoliučiai lygios sąlygos siekti tenisininko karjeros tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Galbūt yra vienintelis skirtumas tai pietinių šalių ilgesnis teniso atviras sezonas. Tokiu būdu yra ilgesnis procesas ir daugiau organizuojama pačių turnyrų.
Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje yra labai daug varžybų. Tai logiška – daug klubų, gilios teniso tradicijos. Gyvenant ten tiesiog reikia iš savo klubo išvažiuoti šimtą kilometrų ir gali kiekvieną savaitę žaisti įvairaus lygio turnyruose gana pigiai.
Reikia pripažinti, kad esame kaip vienas Italijos ar Prancūzijos regionas. Automatiškai turime ir mažesnę konkurenciją ir turnyrų kiekį. Žaidėjai greičiau tobulėja ten, kur yra daugiau turnyrų. Žinoma ir finansai – paprasčiau tiesiog ten gyventi ir žaisti, o ne skraidyti iš Lietuvos“, – situaciją apibūdino R. Grušas.
LTS prezidentas turėjo pastabų ir lietuviškajam charakteriui.
„Tam tikra tendencija, kurią mes stebime tai mūsų lietuviškas charakteris – visur geriau tik ne namuose. Nebandoma pasitikėti, pasidomėti ar visas galimybes turi Lietuva ir renkamasi blaškytis. Žaidėjai važiuoja į užsienio klubus, bet galų gale praėjus 2-4 pagrindiniams sportininko metams prarandama galimybė turėti perspektyvų galimą profesionalą“, – kalbėjo R. Grušas.
Rezultatų apibendrinimas
Paskutinis segmentas – ką šiuo metu esame pasiekę ir kaip atrodome kitų šalių kontekste.
L. Grigeliui jau 29-eri. Tenise tai yra produktyviausių metų pradžia, neišvengiamai ir patirties perdavimo metas. Tenisininkas neslėpė, kad „pačiupinėti“ teko ir Lietuvos jaunimą.
Antroji Lietuvos raketė išskyrė du jaunus talentus – Edą Butvilą ir Vilių Gaubą.
„Įspūdis apie jaunimą tikrai neblogas. 18-mečių jaunių turnyre Edas Butvilas nugalėjo 15-ą raketę, Vilius Gaubas rodo gerą žaidimą. Pačiam teko žaisti prieš jį ir paliko labai gerą įspūdį. Svarbu, kad vaikinai nenustotų to daryti ir treniruotųsi kiekvieną dieną.
Patikėkite manimi, tenisas yra labai sunkus sportas. Esi labai dažnai vienas ir turi būti stiprus ne tik žaidime“, – pagyrimus žarstė L. Grigelis.
Kalbant apie ATP reitingą – būtina išskirti geriausią Lietuvos tenisininką Ričardą Berankį. Jo demonstruojami rezultatai atspindi mūsų situaciją Baltijos šalių kontekste.
„Ričardo rezultatas mums yra labai geras. Jam anksčiau koją kišdavo pastovumas. Sužaisdavo du, tris mėnesius puikiai, o poto kažkur dingdavo.
Manau, kad jis tai pagerino ir tai yra normalu dirbant metai iš metų. Aišku, yra vunderkindai Federeris, Džokovičius, kuriems viskas gaunasi 18-20 metų, o kitiems reikia daug dirbti, įgyti formą žaidžiant tame lygyje“, – apie 77-ąją pasaulio raketę atsiliepė L. Grigelis.
„Galime sakyti, kad tarp Baltijos valstybių esame pirmi. Ričardas yra top šimtuke. Geriausias žaidėjas pagal rezultatus buvo Ernests Gulbis (aut. past. Latvijos tenisininkas), bet jo forma labai banguoja. Latviai nebeturi žaidėjų top 300-400 pozicijose.
Manau, kad ko trūksta tai daugiau žaidėjų, kurie turėtų ATP reitingą. Mūsų yra trys, keturi ir būtų gerai turėti bent penkioliką.
Lietuvos istorijoje mes tokių rezultatų niekada neturėjome. Žaidžiame Deviso taurės mačus ir po ilgų metų parodėme gerus rezultatus. Tenisas tapo įdomesnis, daugiau žmonių žaidžia.
Mes patys kaip komanda su savo rezultatais paskatinome susidomėjimą“, – sakė L. Grigelis.
Kiekviename sporte žiūrovų dėmesį pritraukia rezultatai. Tuo galėjome įsitikinti praėjusiame „Australion Open“ turnyre.
Į ATP šimtuką nepatenkantis Aslanas Karacevas sugebėjo nusigauti net iki pusfinalio ir tai tapo pavyzdžiu, kad šiame sporte reitingas ne visada atspindi tikrąjį pajėgumą.
A. Karacevas „Australian Open“ turnyrą pradėjo nuo kvalifikacijos ir pirmą kartą karjeroje pateko į tokio rango turnyro pagrindinį etapą. Jis tapo vos antruoju kvalifikacijos dalyviu, kuris „Australian Open“ pagrindiniame etape pasiekė pusfinalį. Anksčiau, 1977 m., tai padarė tik Bobas Giltinanas.
„Ar tai yra labiau išimtis iš taisyklės?“, – paklausėme L. Grigelio.
„Jei žiūrėti statistiškai – taip. Paskutinius dešimt metų to nelabai buvo. Aš jį pažįstu kaip žaidėją, tai jis tikrai geras. Moka judėti, servuoti, labai gerą ritmą turi, labai gerai kamuolį muša.
Tikėjau, kad jis taps geru žaidėju, bet tikrai neįsivaizdavau, kad „Australian Open“ jis užfiksuos tokį rezultatą.
Manau, kad tokiems kaip jis irgi reikia laiko priprasti. Tas reitingas kilo, krito, bet jis daugiau įgavo patirties. Po karantino jis pradėjo metus labai gerai – sužaidė labai gerus tris turnyrus ir tai davė pasitikėjimo“, – apie kolegą šnekėjo L. Grigelis.
Taigi, pavyzdžių yra. Belieka tikėtis, kad rezultatai tik kils ir Lietuvoje populiarumo banga pasieks dar vieną sporto šaką.
