Dabar jau 34-erių saugas theplayerstribune.com puslapyje pasidalino savo gyvenimo istorija ir atskleidė įdomių karjeros faktų.

„Vieni mano pirmųjų prisiminų yra tai, kaip aš maldauju savo tėvo, Hamleto, pasiimti mane į savo futbolo klubo treniruotes Prancūzijoje. Man tada buvo maždaug penkeri. Devintajame dešimtmetyje, prieš man dar gimstant, mano tėtis žaidė stipriausioje Sovietų Sąjungos lygoje už mūsų miesto komandą Armėnijoje. Jis buvo žemas, bet labai greitas puolėjas.

„Soviet Soldier“ laikraštis netgi pagerbė jį „Puolimo Riterio“ apdovanojimu 1984 metais. Hamletas Mkhitaryanas rankose laiko Henrikhą | Organizatorių nuotr. 1989 metais, kai aš buvau dar visiškas kūdikis, mes persikėlėme į Prancūziją dėl įvairių prasidėjusių konfliktų Armėnijoje. Mano tėvas penkis metus žaidė „Valence“ klube, Prancūzijos antrajame divizione. Aš visada verkdavau, kai jis išeidavo į treniruotes. Kiekvieną rytą aš sakydavau: „Tėti, pasiimk ir mane į treniruotes. Prašau, prašau, pasiimk mane!”.

Būnant tokio amžiaus futbolas man dar nerūpėjo, aš tik norėjau būti su savo tėčiu. Tačiau jis nenorėjo būti blaškomas per treniruotes, galvodamas apie mane, kad nieko sau nepasidaryčiau, todėl jis sugalvojo gudrų būdą, kaip mane apgauti. Vieną rytą aš sakiau: „Tėti, pasiimk mane į treniruotes.

Jis atsakė: „Ne, ne. Šiandien treniruočių nebus, Henrikhai. Aš einu į prekybos centrą. Greitai sugrįšiu“. Iš tikro jis nueidavo į treniruotes, o aš laukdavau...ir laukdavau. Po kelių valandų jis grįždavo. Jokių pirkinių maišų nebuvo. Tada aš palūždavau ir pradėdavau verkti: „Tu melavai man! Tu nebuvai prekybos centre! Tu žaidei futbolą!” Mano laikas su tėvu buvo labai reikšmingas, bet taip pat labai trumpas. Kai man buvo šešeri, mano tėvai man pasakė, kad grįžtame atgal į Armėniją. Aš tada dar nesupratau, kas čia vyksta. Mano tėvas nustojo žaisti futbolą ir būdavo visą laiką namuose. Tada aš to dar nežinojau, bet mano tėvas turėjo smegenų auglį. Viskas įvyko labai greitai. Per metus jo jau nebuvo“, – sakė futbolininkas.

„Dėl savo jauno amžiaus, aš dar nesupratau tikrosios jo mirties priežasties. Atsimenu, kad matydavau savo mamą ir sesę nuolatos verkiančias ir aš klausdavau jų: „Kur yra mano tėvas?“ Niekas man nepaaiškino kas čia vyksta. Diena po dienos jie man pradėjo aiškinti, kas įvyko. Atsimenu, kaip mano mama man sakė: „Henrikhai, tėčio daugiau niekada nebus su mumis“. Ir aš galvodavau, Niekada? Niekada yra toks ilgas laiko tarpas, kai tau yra septyneri. Mes turėjome labai daug rungtynių įrašų, kai jis žaidė Prancūzijoje ir aš juos žiūrėdavau labai dažnai, kad atsiminčiau jį. Du, tris kartus per savaitę aš žiūrėdavau jo rungtynes ir būdavau labai laimingas, ypač kai kamera pritraukdavo, kaip jis švenčia įvartį su savo komandos draugais. Tuose vaizdo įrašuose mano tėvas dar buvo gyvas.

Metai po mano tėvo mirties, aš pradėjau lankyti futbolo treniruotes. Jis buvo mano varomoji jėga, mano idealas. Aš sau pasakiau, kad turiu bėgti kaip jis, turiu spirti kaip jis. Kai man sukako 10 metų, visas mano gyvenimas buvo futbolas. Treniruotės, skaitymas, rungtynių žiūrėjimas, net futbolo žaidimas per PlayStation. Buvau visiškai susitelkęs ties futbolu. Man ypač patiko kūrybingi žaidėjai – maestro. Visada norėjau žaisti kaip Zidane‘as, Kaka ir Hamletas. (Nebloga kompanija mano tėvui).

Buvo labai sunku, nes mano mama turėjo būti ir mama, ir tėvas man. Tai daryti mano mamai buvo labai sunku. Ji turėjo mane saugoti, bet kartais būti ir griežta, koks būtų ir tėvas. Būdavo dienų, kai grįždavau namo iš treniruočių ir sakydavau: „Ah, kaip sunku, noriu viską mesti“. Ir mano mama sakydavo: „Tu nieko nemesi. Turi dirbti toliau ir viskas rytoj bus geriau“. Po mano tėvo mirties, mama turėjo susirasti darbą, kad padėtų šeimai. Todėl ji pradėjo dirbti Armėnijos futbolo federacijoje. Tai buvo gan juokinga, kai pradėjau žaisti Armėnijos jaunimo rinktinėse. Jei aš tapdavau per daug emocionalus aikštėje, mano mama prieidavo prie manęs po rungtynių ir sakydavo: „Henrikhai! Ką tu darai? Turi elgtis gražiai, nes kitaip turėsiu bėdų darbe!” Aš sakydavau: „Bet, mama, jie spyrė man! Jie…”. Ir man atsakydavo: „Ne, ne ne. Turi visada būti mandagus!“

Kad ir kaip mums buvo sunku po tėvo mirties, mano mama ir sesuo visada mane skatino žaisti futbolą. Jos netgi man leido išvykti į Braziliją pačiam vienam, kai man buvo tik 13 metų, jog ten galėčiau treniruotis su „Sao Paulo“ klubu keturis mėnesius. Tai buvo vienas iš įdomiausių mano gyvenimo etapų, nes aš buvau labai drovus vaikis iš Armėnijos, kuris visiškai nekalbėjo portugališkai. Tačiau man tai visiškai nerūpėjo, nes aš vykau į futbolo rojų. Aš svajojau būti toks kaip Kaka, o Brazilija buvo pačio kūrybingiausio futbolo stiliaus namai, kurie jį vadino ginga. Prieš išvykdamas į San Paulą aš netgi du mėnesius mokiausi portugališkai, bet ten atvykęs iškart supratau, kad mokytis yra viena, o kalbėti su žmonėmis visai kas kita. Į San Paulą aš atvykau su dar dviem armėnais.

Kai mes nuėjome į savo kambarį, supratome, kad turėsime dar vieną kambarioką – brazilą. Jis buvo gan kūdas, kaip ir aš, ir turėjo tamsius plaukus. Jis pasisveikino su mumis ir pasakė: „Bom dia! Meu nome é Hernanes“. Tuo metu jis mums buvo tik nepažįstamas, bet čia buvo tas pats Hernanesas, kuris dabar žaidžia „Juventus“ klube. Mes gyvenome treniruočių bazėje. Mes ten treniravomės, valgėme ir linksminomės.

Mes ten neturėjome „PlayStation“, bet tik televizorių, kuriame viskas buvo portugalų kalba. Taigi, pirmos kelios savaitės buvo labai sunkios, nes aš negalėjau susikalbėti su brazilų žaidėjais. Jie man kažką pasakydavo, nusišypsodavo ir paplekšnodavo per nugarą. Brazilų natūra yra nuostabi. Tu jos negali apibūdinti ir tą jų šilumą pajauti tik būdamas šalia. Visa laimė, kad visi kalbėjo universalia futbolo kalba. Mes tapome draugais, komunikuodami kūrybingumu aikštėje.

Atsimenu, kad įmušiau kelis įvarčius treniruotėje ir pagalvojau: „Oho, esu armėnas, mušantis įvarčius Brazilijoje“. Tada pasijutau lyg žvaigždė. Mane taip domino jų kultūra. Ji labai skyrėsi nuo mūsų. Pavyzdžiui, mes treniruodavomės 45 minutes, tada ilsėdavomės 15 minučių, atsigerdavome sulčių ar užkąsdavome vaisių ir grįždavome treniruotis dar 45 minutes. Jie treniruojasi lyg tai būtų tikros rungtynės visą laiką. Armėnijoje tokio amžiaus grupės treniruojasi labiau fiziškai, o ne techniškai“, – pridūrė jis.

H. Mkhitaryanas ir detaliau prisiminė ir savo etapą Brazilijoj.

„Tuo metu Brazilijoje treniruotės buvo labai techniškos – visada su kamuoliu. Įdomu tai, kad jei vaikai neturi kamuolio, tada jie žaidžia suvynioję krūvą kojinių ir taip kojines paverčia kamuoliu. Viskas ten yra susiję su kamuoliu. Būdavo linksma, nes mano mama man dažnai skambindavo – praktiškai kiekvieną dieną, o aš visada jai sakydavau, kad jei ji nori man paskambinti, turi mane iš anksto perspėti.

Matote, vienintelis telefonas, kuriuo galėjai skambinti į kitas šalis, buvo direktoriaus kabinete, todėl kiekvieną rytą vienas iš jo asistentų atbėgdavo į treniruotes ir sakydavo: „Ei, tavo mama tau skambina“. Tada turėdavai bėgti prie telefono ir pasakyti jai, kad ji paskambintų vėliau. „Kaip mano mažylis? Kaip ten maistas. Ar valgai?“, – sakydavo mano mama. „Mama, aš turiu treniruotis. Paskambink man sekmadienį“, – atšaudavau jai ir sugrįždavau į treniruotes.

Po kelių mėnesių jau turėjau portugalų kalbos pagrindus, o aš Hernanesą išmokiau armėnų abėcėlės. Ten nebuvo „PlayStation“, todėl nebuvau ką daugiau ten veikti! Tas laikas man buvo labai svarbus, nes jis suformavo mano žaidimo stilių. Kai po keturių mėnesių Brazilijoje sugrįžau į Armėniją, vis dar buvau kūdas ir silpnas, bet aš turėjau techniką ir įgūdžių. Jaučiausi laisvas aikštėje. Jaučiausi lyg Armėnijos Ronaldinho (Hahahaha. Ne, juokauju). Tai buvo tikras iššūkis, nes nuo tada mano galvoje buvo trys kalbos vienu metu – armėnų, prancūzų ir portugalų – ir jos nuolatos tarpusavyje konkuravo.

Aš pasakydavau dalį sakinio armėniškai ir kitą dalį portugališkai. Dabar tas pats vyksta ir su anglų kalba. Kai man buvo 20, aš persikėliau į Donecko „Metalurh“ Ukrainoje ir prie visų savo kalbų dar pridėjau ukrainiečių ir rusų. Tai buvo tikrai linksma, nes kai po dviejų metų aš persikėliau į kitą miesto galą, į Donecko „Šachtar“ klubą, daug žmonių man sakė, kad ten man bus labai sunku ir man ten nepavyks pasiekti sėkmės, nes „Šachtar“ klube buvo dvylika brazilų. Aš nieko jiems nesakiau ir tik nusijuokiau savo galvoje, galvodamas, kad ir pats esu pusiau brazilas.

Žinoma, kad su savo naujais komandos draugais sutariau labai gerai ir mano trys metai „Šachtar“ klube buvo nuostabūs. 2013 metais pagerinau Ukrainos „Premier“ lygoje įmuštų įvarčių rekordą ir man buvo smagu užčiaupti tų burnas, kurie sakė, kad man nepavyks ten pritapti, nes esu armėnas. Gyvenimo posūkiai gali būti labai įdomūs. Po to sezono man pasiūlė persikelti į Dortmundo „Borussia“ Vokietijoje. Neilgai trukus Donecke prasidėjo konfliktinė situacija ir „Šachtar“ stadionas buvo apleistas. Taigi, aš išvykau į Vokietiją ir prie mano kalbų bagažo prisidėjo ne tik dar viena kalba, bet ir nauja kultūra, ir atmosfera, kuri buvo visiškai kita, nei buvau pripratęs.

Man tai buvo labai sunkus periodas. Pirmasis sezonas buvo visai geras, bet antrasis buvo tikra tragedija ir ne tik man, bet taip pat klubui. Mes pralaimėdavome tiek daug rungtynių ir man atrodė, kad sėkmė nuo manęs visiškai nusisuko. Aš ne tik nemušiau įvarčių, bet neatlikdavau rezultatyvių perdavimų, o tai man visiškai nebūdinga. Mane įsigijo už daug pinigų, todėl pats sau kėliau didelį spaudimą. Savo namuose, Dortmunde, turėjau daug sunkių naktų. Būdavau vienas ir daug galvodavau ir galvodavau. Nenorėdavau eiti kažkur iš namų, net pavakarieniauti. Bet, kaip sakiau, likimas gali būti įdomus. Naujas treneris, Thomas Tuchelis, atvyko į Dortmundą prieš mano trečią sezoną ir jis man viską pakeitė. Jis atvyko ir man pasakė: „Klausyk, noriu iš tavęs ištraukti viską“. Aš tiesiog šypsojausi ir juokiausi, nes galvojau, kad jis tiesiog nori, jog aš pasijusčiau geriau. Aš abejojau jo žodžiais. Bet jis į mane pažiūrėjo labai rimtai ir pasakė: „Micki, tu būsi tikrai puikus“. Tai man reiškė viską.

Po to sezono, kurį turėjau, negalvojau, kad galiu būti žvaigždė. Bet jis tai padarė. Jis tą sezoną ištraukė iš manęs viską ir taip buvo dėl to, nes vėl buvau laimingas. Kai esi liūdnas, tau negali sektis. To išmokau iš Brazilijos kultūros. Kai esi laimingas, geri dalykai vyksta aikštėje. Tą sezoną mes žaidėme su entuziazmu.

Mes žaidėme beprotišką, super atakuojantį futbolą ir mes mėgavomės kiekviena minute aikštėje. Iš esmės mes žaidėme su dviem gynėjais, trimis saugais ir penkiais puolėjais ir mums sekėsi taip žaisti. Net jei ir pralaimėdavome, mums būdavo linksma.

Praėjusią vasarą mano agentas paskambino man ir pasakė, kad „Manchester United“ domisi manimi. Ši žinia mane užklupo netikėtai. Aš jam pasakiau: „Ar tai tiesa? Ar tai tik spekuliacijos?“. Kai tu priartėji prie savo svajonės, iš pradžių tai atrodo netikra. Po kelių dienų, „Manchester United“ susidomėjimas buvo patvirtintas, kai man paskambino Edas Woodwardas, jų vykdantysis direktorius. Jis man pasakė, kad klubas yra susidomėjęs manimi.

Galite tik įsivaizduoti, kaip tą akimirką aš buvau susijaudinęs. Kol mano agentas ir klubas derino perėjimo detales, turėjau laiko apsvarstyti savo turimus variantus. Žinojau, kad palikti gerą situaciją Dortmunde ir tapti sėkmingu „Manchester United“ klube būtų rimtas iššūkis, bet aš nenoriu dėl nieko gailėtis, kai būsiu senas ir sėdėsiu ant savo kėdės. Buvau pasiruošęs išvykti. Kai susitarimas buvo pasiektas ir aš atsisėdau pasirašyti kontrakto su „United“, būtent tada viską supratau…tada supratau, kad šis didelis perėjimas į „Premier“ lygą tikrai vyksta.

Aš niekada nepamiršiu toks akimirkos, kai užsivilkau raudoną „Manchester United“ aprangą prieš savo pirmą treniruotę klube. Tai privertė mane pasijusti labai laimingu ir didžiuotis tuo, ką pasiekiau per savo karjerą. Šio sezono pradžioje aš patyriau traumą ir negavau pakankamai progų žaisti. Būtų sąžininga pasakyti, kad mano karjeros pradžia Mančesteryje nebuvo tobula. Tačiau daug kartų savo karjeroje turėjau sunkumų ir niekada dėl to nepasidaviau.

Aš toliau dirbsiu kiekvieną dieną, kad padėčiau savo komandai. Jei paklaustumėte mano sesers ir mamos apie mane, jos pasakytų, kad esu pakankamai kietas. Aš galiu būti labai rimtas. Su jumis būsiu atviras, esu labai laimingas kaip susiklostė mano gyvenimas. Visada svajojau žaisti viename iš didžiausių pasaulio klubų. Kai tu įžengti į „Old Trafford“ aikštę, tai nėra tik paprasta aikštė, tai yra scena. Jei mano tėvas galėtų mane pamatyti šioje scenoje, manau, kad jis tuo labai didžiuotųsi. Aš visada tarsi bandžiau jį pasivyti ir nors jo nėra šalia mūsų, jis man padėjo čia patekti. Jei jis vis dar būtų gyvas, galbūt dabar būčiau advokatas ar daktaras.

Vietoje to, dabar aš esu futbolininkas. Šiek tiek juokinga, nes po rungtynių aš niekada savęs nežiūriu per TV. Nekenčiu žiūrėti į save, nes tada aš pastebiu tik klaidas. Pagal savo žaidimo stilių aš esu visai kitoks nei mano tėvas. Jis buvo greitas puolėjas su stipriu smūgiu, o aš esu daug techniškesnis. Tačiau daug žmonių Armėnijoje man sako, kad aš atrodau visiškai taip pat, kaip mano tėvas, kai bėgu. Jie sako:

„Henrikhai, tu atrodai taip pat, tu bėgi taip pat. Tu man labai primeni Hamletą, kai matau tave“. Pats to nežinau, nes negaliu pakęsti žiūrėti save iš šalies, bet tai atrodo logiška. Visada svajojau bėgioti laisvai aikštėje, kai žiūrėdavau savo tėvo rungtynių įrašus po jo mirties“, – pasakojo futbolininkas.