2024-ųjų sezoną laikinojoje sostinėje pradėjęs A. Kučys per 15 rungtynių susmaigstė 6 įvarčius Lietuvos pirmenybėse ir vasarą pakėlė sparnus į Slovėniją.
Nors buvo abejojančių dėl jauno puolėjo adaptacijos slovėnų čempionų gretose, nuogąstavimai greitai virto susižavėjimu – šiuo metu per 14 rungtynių vietinėje lygoje A. Kučys yra mušęs 7 kartus.
Dar ryškesnis jis UEFA Konferencijų lygoje, kur per 5 susitikimus smeigė net 4 tikslius smūgius – palyginimui, rezultatyviausi turnyro futbolininkai Marcas Guiu iš „Chelsea“ ir Afimico Pululu iš „Jagellonia“ yra pasižymėję po 6 kartus.
Praėjusių metų pabaigoje A. Kučį buvo pristabdžiusi trauma, dėl kurios puolėjas nežaidė beveik tris mėnesius, tačiau sugrįžimas į aikštę buvo nuostabus – dėl buvusio Telšių „Džiugo“ žaidėjo traumos rungtynėse su „Maribor“ vasario 8-ąją nuo suolo lietuvis kilo 20-ąją minutę, o 65-ąją po kito lietuvio Artemijaus Tutyškino perdavimo pelnė įvartį.
Tuomet – Konferencijų lygos atkrintamųjų pirmasis mačas su Nikosijos APOEL. Jau 2-ąją minutę A. Kučys iš aštraus kampo prarideno kamuolį vartininkui tarp kojų ir vedė komandą į priekį. „Celje“ praleido įvartį, tačiau 59-ąją minutę lietuvis stojo prie 11 metrų žymos. Jo smūgį vartininkas atrėmė, bet Armandas pirmas suskubo prie kamuolio ir siuntė jį į tinklą.
Ketvirtadienio vakarą „Celje“ laukia atsakomasis mačas Nikosijoje, kurį tiesiogiai galėsite stebėti per „Go3“.
Susitikimo pradžia – 22 val., o prieš jį – tv3.lt interviu su A. Kučiu.
Prakalbo apie traumą
Sugrįžimas po traumos – 21 minutę prieš „Maribor“. Turiu įtarimą, kad nebuvo planuota tiek laiko aikštėje jau pirmose rungtynėse?
Konkretaus plano nebuvo. Tiesiog visą savaitę su komanda jau treniravausi, registravo rungtynėms, treneriai nieko nedetalizavo, nesakė, kad tikrai žaisiu, bet Noordanusas gavo traumą. Viskas gerai susiklostė, buvo smagu grįžti.
O kas nutiko Noordanusui?
Bandė išmušti kamuolį čiuoždamas ir užsilenkė čiurna.
Ilgam iškrito?
Ne, jau pradėjo treniruotis, bet dar atskirai nuo komandos.
Gal galėtum kiek detalizuot, kokia trauma buvo pristabdžiusi tave?
Pats iki galo net nežinau, tiesą sakant. Buvo įplyšęs galinis raištis ir kauliukai palūžinėję per kelias vietas. Daugiau laiko būtent kaulams reikėjo sugyti, raiščių patempimas buvo nedidelis – pirmo laipsnio. Angliškai man viską sakė gydytojai, bet tų tikslių terminų pats nežinau tiksliai.
Dėmesio atsiranda vis daugiau
Praėję metai pačiam buvo fantastiški – sukrito įvarčiai, persikėlei į Slovėniją, ten viskas irgi klojosi puikiai. Kiek psichologiškai sunkus buvo tas laikinas sustojimas?
Kažkiek sunku buvo, buvo ir liūdesio, kalbant su šeima, artimaisiais. Atrodo, viskas klostosi gerai, traumų nėra, bet tada lygioje vietoje iškritau. Iš pradžių net nežinojau, kiek laiko būsiu be futbolo, buvo daug nerimo dėl blogiausio varianto, bet, laimei, pasitaikė geriausias. Tie 2-3 mėnesiai buvo tikrai sunkūs, bet susidėliojau galvoje, kad reikia pamiršti, kas buvo, judėti į priekį. Galvoje buvo stipri motyvacija grįžti į aikštę, dirbti, padėti komandai. Iš tribūnos viską stebėti teko pirmą kartą taip ilgai. Nėra pats maloniausias jausmas. Dariau viską, kad kuo greičiau grįžčiau.
Ar traumos padariniai grįžus į aikštę jautėsi? Gal buvo bandymas pasisaugoti?
Kažkiek to buvo. Prieš „Maribor“ rungtynėse reikėjo laiko apsiprasti, viskas kaip sulėtintame filme vyko, nežinai kaip kojas dėlioti. Nors treniruotėse jau dirbau, bet rungtynėse viskas kitaip. Baimės kažkiek buvo, bet paskui rungtynių eiga sudėliojo viską, kad tai pamiršau, susikoncentravau į kitus dalykus. Kartais atrodo, kad „gal sudūrė“, „gal dar kažkas“, bet nieko panašaus nenutiko. Viskas praėjo sklandžiai ir be jokių skausmų pabaigiau rungtynes.
Net neabejoju, kad su tokiais skaičiais jaunas puolėjas gauna daug dėmesio. Ar pats jį jauti?
To dėmesio atsiranda vis daugiau ir daugiau, bet to pernelyg nesureikšminu. Malonu tai jausti, Lietuvoje to nebuvo, Slovėnijoje iš pradžių irgi, bet, pradėjus mušti įvarčius, įsibėgėjus, atsirado stiprus ryšys su sirgaliais, komandos draugais. Smagu, bet neapsikraunu tuo. Jei to dėmesio reikia, kažkiek žmones prisileidžiu, bet nesu tas žmogus, kuriam to labai reikėtų. Kaip tik dažniau atsiriboju.
O kaip su dėmesiu iš kitų klubų?
Kiek jūs žinot, tiek ir aš. Mačiau antraštes, mačiau, kad buvo susidomėjimas iš JAV. Bet tik tiek ir girdėjau.
Konferencijų lygoje laukia „mirk arba gyvenk“ rungtynės su APOEL. Komandoje jaučiama, kad tai kol kas svarbiausias sezono mūšis?
Bent aš to nejaučiu, komanda lyg irgi. Išgyvename ne patį geriausią etapą šiuo metu („Celje“ Slovėnijos lygoje žengia penktoje vietoje – aut. past.), bet labai didelio jaudulio ar susikaustymo nėra. Visų nuotaikos geros, visi laukia rungtynių. Ne kiekvienais metais kažką tokio pasieki, man tai išvis pirmas kartas tokios svarbos rungtynėse. Stengiuosi nuo to atsiriboti, kažką kito veikti, nukreipti mintis.
Pirmos rungtynės su Kipro varžovais – du įvarčiai. Kaip nusprendei pirmojoje situacijoje iš „nulinio kampo“ tikrinti vartininko budrumą?
Gavau iš komandos draugo perdavimą į erdvę, pamačiau, kad esu vienas, nėra kam duoti kamuolio baudos aikštelėje. Nusprendžiau smūgiuoti, galvojau, kad bent pavojingas momentas bus, gal kampinį uždirbsiu. Kai pamačiau, kad įkrito, net nustebau. Nežinojau, džiaugtis čia ar ne.
Komandoje jau esate du lietuviai, prisijungė Artemijus Tutyškinas, kaip sekasi jo integracija ir kaip pačiam sekasi mentoriumi Celėje būti?
Sekasi neblogai. Pirmą kartą aš esu tas mentorius, kuris kažkiek padeda, pagelbėja naujam komandos draugui. Stengiuosi jį įvesti į veiklą, gyvenimą šalia futbolo. Sekasi neblogai, kasdien bendraujame, patarimų vis duodu, ką daryti, ką treneris labiau mėgsta, kad kuo greičiau įsilietų, suprastų žaidybinę taktiką, kristų treneriui į akį ir gautų daugiau žaidybinio laiko.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
