Velika Gorica yra nedidelis miestas Kroatijoje, o šio klubas tik trečią sezoną rungtyniauja aukščiausioje lygoje. Bet jau spėjo įnešti triukšmo – kol kas už nugaros žengia ir daug turtingesni, didieji kroatų klubai.
HNK „Gorica“ turi lietuviškų spalvų – be trenerio V. Dambrausko čia žaidžia jaunasis talentas Paulius Golubickas, o sporto direktoriaus vietą užima Mindaugas Nikoličius.
Sužaidus 7 turus Kroatijos pirmenybėse HNK „Gorica“ su 16 taškų žengia antroje vietoje. Tiek pat taškų turi ir lyderis Zagrebo „Dinamo“, su kuriuo teks žaisti šeštadienį.
Tokios geros sezono pradžios vertinti neskubantis V. Dambrauskas TV3 sporto žinių vedėjui Viliui Stalgaičiui papasakojo apie apdovanojimą ir kultūrą, kuri ekipai leidžia žaisti aukščiau savo galimybių.
Sezono pradžia – fantastiška. Kas ją lėmė?, – V. Dambrausko paklausė V. Stalgaitis.
Aš nežinau, ar tai fantastiška. Fantastiška, kai baigi sezoną ir užimi vietą, kurią nori. Sezono pradžia nieko nereiškia. Aišku, smagu laimėti. Sezonas ilgas, sunkus ir konkurencingas. Keturis kartus žaidi su kiekviena komanda ir tai nėra lengva. Pradžioje yra lengviau, kol tavęs neperkando ir neišanalizavo, kol nežino, kaip prieš tave žaisti. Kuo toliau, tuo bus sunkiau.
Kas lėmė – klubo darbas, čia visų indėlis. Visų pirma žaidėjai, kurie nori ir tiki, turi daug motyvacijos, pildo idėjas ir nurodymus. Visų antra tai klubas – žaidėjų atranka, kas yra sporto direktoriaus darbas. Ir visų kitų – trenerių štabo, medicinos. Tai kompleksinis dalykas. Labai gera atmosfera klube, turime aiškią viziją, kur norime eiti, ką norime pasiekti. Turime įrankius tai vizijai įgyvendinti. Kroatijos čempionate yra aiški hierarchija, yra keturios komandos, kurių biudžetai yra dešimtimis kartų didesni nei kitų komandų. Labai sunku yra įsiterpti tarp jų. Žiūrėsime, kaip seksis.
Tokio starto HNK „Gorica“ nėra turėjusi. Ar jaučiamas padidėjęs dėmesys jaii?
Tai tik trečias sezonas aukščiausioje lygioje. Tas hype’as... (padidėjęs dėmesys, - aut. past.) Pirmą kartą patekome ant pagrindinio laikraščio viršelio. Bet daugiau dėl to, kad kalbame ne tik apie futbolą. Tai vienas sportiškiausių ne tik Kroatijos, bet ir Europos miestų. Turime krepšinio, futbolo, rankinio komandas ir visos yra gerose vietose. Smagu ir analizuojame, kodėl toks mažas miestelis, kuris yra Zagrebo priemiestis, turi geras sporto komandas.
Pas mus viduje nėra jokio hype’o. Žinome, kad esame šešta komanda pagal praėjusio sezono rezultatus ir norime kilti aukščiau. Laikinai gali užkilti kažkur aukščiau, bet kol neišlaikai to ir nelaimėsi tos aukštesnės vietos, tu esi vidutiniokas.
Ar keičiasi sirgalių elgesys ir dėmesys?
Nemanau. Gorica visada buvo tas mažas miestelis, kuri žaisdavo pirmoje ar antroje lygoje. Sirgalių kultūra nėra taip susiformavusi, nes šalia yra Zagrebas. Daugiausia žmonių palaiko „Dinamo“. Vietinių palaikančių daug nėra. Gal jų ir nedaug, bet jie labai ištikimi. Yra tokių, kurie 2-3 metus nėra praleidę treniruočių, net ne rungtynių. Savo darbo grafikus susidėlioja taip, kad galėtų stebėti treniruotes. Svarbiausia, kad jie yra ištikimi ir palaiko tada, kai sekasi ar nesiseka. Labai norėtųsi, kad su rezultatais ateitų jausmas, kad Gorica turi savo komandą ir jaunimas laikytųsi tradicijos palaikyti mums, nes klubas yra sukurtas miesto žmonėms. Didelių pokyčių dar negalima matyti sirgalių judėjime, bet svarbiausia yra ištikimybė, kad jie palaiko mus, kai sekasi ir ne.
Daug darbo reikėjo įdėti iki šio taško, kai iš esmės klubas yra neatpažįstamas?
Nemanau, kad jis pasikeitė neatpažįstamai. Klubo vizija nėra mano nustatyta. Yra prezidentas, sporto direktorius, kurie dirba ir mato, kaip klubas turi atrodyti, ką pasiekti. Mano darbas yra įnešti detales treniruotėse. Per daug trumpas laikas vertinti, ar klubas pasikeitė. Negalime vertinti sezono, praėjusius septynerioms rungtynėms. Tik pasibaigus sezonui galėsime įvertinti ar jis buvo geras.
Aš visur dirbu panašiai, turiu savo idėjas, viziją, futbolo supratimą ir sistemą. Stengiuosi ją pritaikyti. Tai yra iššūkis man – pamatyti, ar mano sistema ir idėjos veikia aukštesniame lygyje. Praktika kol kas rodo, manau, kad veikia ir gal net geriau. Su visa pagarba visiems žaidėjams, su kuriais teko dirbti anksčiau, čia lygis yra truputį aukštesnis, lyga labai stipri. Tai, kad aš galiu išbandyti save ir turėti tokį iššūkį, žiūrėti kaip mano diėjos veikia čia, yra pats geriausias dalykas man.
Mėnesio trenerio titulas nėra eilinis apdovanojimas. Ką jis jums reiškia?
Individualius apdovanojimus futbole galima duoti rezultatyviausiam žaidėjui ar geriausiam vartininkui. O treneriui tas apdovanojimas nereiškia labai daug. Paskutinėse rungtynėse tikru herojumi tapo mūsų vartininkas, bet vartininkų treneriui geriausio mėnesio apdovanojimo niekas nepaskirs. Jį atsiima treneris. Manau, kad tas apdovanojimas turėtų turėti kitą pavadinimą – galbūt geriausios trenerių štabo. Tą patį pasakiau ir savo komandai ir trenerių štabui. Be jų aš niekas. O be savo žaidėjų tuo labiau. Individualiai į šį apdovanojimą negalima žiūrėti, tik per komandinę prizmę.
Dėmesys Kroatijoje yra daug didesnis nei kitur, kur dirbote. Jaučiaute tai?
Nepasakyčiau. Man labai patinka Goricoje tai, kad čia nedidelis miestas, gali ramiai dirbti, koncentruotis į darbą ir niekas neblaško. Laikraščiuose ir internete publikacijų stengiuosi matyti kuo mažiau, aišku pagrindines mintis matau, nes negali dirbti ir nematyti to, kas vyksta aplink tave. Čia šalis, kur domisi futbolo daug labiau nei Lietuvoje ar Latvijoje. Kai tau sekasi gerai, turi daugiau pozityvių vertinimų, o kai nesiseka – negatyvių. Bet svarbiausia tai, kas vyksta tarp dviejų polių – jeigu dirbi tuo pačiu lygiu ir tada, ir tada, negali pasiduoti emocijoms ir kad tau įtaką darytų kažkokie vertinimai. Ypatingo dėmesio nėra, bet nebūna tokios savaitės, kai nereikia duoti interviu.
Kaip komandoje matote Paulių Golubicką, atsigavusį po sunkios traumos?
Pauliui labai nepasisekė su ta trauma, jį labai išmušė iš vėžių. Sugrįžo tik rugpjūčio pabaigoje. Pilname procese jis yra tik mėnesį ir tai yra labai trumpas laiko tarpas. Jis progresuoja kiekvieną dieną, viskas eina į gerą pusę. Treniruotėse ir rungtynėse jis neturi psichologinio barjero ir galvą kiša ten, kur net gąsdina.
Kas liečia jo progresą ir kur matome jį – klubas parodė, kad labai pasitiki juo, pasiūlydamas ilgalaikį kontraktą. Jeigu ne šįmet, tai bent artimiausiu metu jis turi tapti vienu iš vedančių žaidėjų ir daryti iš savęs tokį žaidėją, kuris tikrai nesustos Kroatijoje ir turės galimybę kilti į aukščiausią lygį.
Daugelis komandų vengia užsibrėžti tikslų. O kaip jūs?
Mes nebijome užsibrėžti tikslų. Rezultatas minimum yra patekti į Europos taurių zoną. Yra du būdai – užimti bent trečią vietą, kuri garantuoja arba likti ketvirtiems, kuri negarantuoja. Arba laimėti Kroatijos taurę. Maksimum – būti kuo aukščiau. Mes negalime būti euforijoje, nes septynerios rungtynės nėra čempionatas, liko dar 29 mačai. Ambicijų turime visi.
Ar ilgalaikiame procese tokiam klubui kaip HNK „Gorica“ įmanoma įsiterpti tarp Kroatijos milijonierių?
Aš manau, kad mes nesame išlepinti didelių galimybių ir lūkesčių, juos turime susikurti patys. Toks mūsų darbas – jeigu norime pakliūti aukščiau, turime surasti būdų tą padaryti, turėdami mažesnes galimybes. Mano darbas ir yra surasti kuo daugiau tų būdų, kurie kompensuotų finansines galimybes. Čia yra labai sunkus būdas, bet nesakau, kad neįmanoma. Pernai ir užpernai HNK „Gorica“ buvo arti to, kad įsiterptų tarp tų banginių. Darbu ir savo vizija – tikrai įmanoma.
