E. Česoniui sportas niekada nebuvo svetimas. Ir nesvarbu, kad vyras gimė be vienos rankos. Visą gyvenimą jis žaidė futbolą, vėliau pamilo bėgimą, o prieš metus užvaldė svajonė pasiruošti triatlono varžyboms.
„Prakalbus viešai apie ta svajonę šiek tiek netvirtai ir nedrąsiai jaučiausi, - prisipažino E. Česonis. - Tiesą sakant, gal nelabai tikėjau, kad pavyks“.
Tačiau Ernesto prašymui žmonės neliko abejingi: pirmosiomis dienomis jis net nespėdavo atsakinėti į visus elektroninius laiškus ir žinutes socialiniame tinkle. Jis negalėjo patikėti, kad tai vyksta.
„Pamenu, darydamas treniruotę netgi išspaudžiau ašarą, kad vyksta tokie dalykai, į kuriuos net negalėjau patikėti, - sakė atletas. - Nepraėjus net metams aš dalyvauju pasaulio taurės etapuose su stipriausiais pasaulio atletais. Svajonės gali pildytis, tik reikia jų siekti“.
Ernestas su šypsena veide prisimena pirmąsias savo treniruotes. „Prieš metus ir 50 metrų buvo sunku nuplaukti, dabar nuplaukiu ir po 4 ar 5 kilometrus ir tai neatrodo labai didelis iššūkis“, - nusišypso Ernestas.
Sportininkas užtikrintai teigia, kad didžiausios savo svajonės – kelialapio į Tokijo parolimpines žaidynes – tikrai neatsisakė.
