Kapitonas vasarą praleido gana aktyviai: keliaudamas su šeima, draugais, skyręs laiką ir sportui, taip pat – Kauno „Žalgirio“ futbolo komandos stebėjimui. Praeitas sezonas buvo ilgas – neslepia E.Ulanovas.
Sezonas buvo ir ilgas, ir pilnas išbandymų: nors „Žalgiris“ išvargo du titulus Karaliaus Mindaugo taurėje ir Lietuvos krepšinio lygoje, bet tam prireikė nemažai nervų.
„Atrodo, ir KMT galėjome lengviau laimėti, ir kitaip galėjome kažką daryti finale su „Rytu“, bet svarbiausia, jog eidami sunkesniu keliu, kai galėjome nuleisti rankas ir pasiduoti, tikslus įvykdėme“, – sako kapitonas.
Galiausiai titulai neišsaugojo pusantro sezono dirbusio Andrea Trinchieri posto, kurį pakeitė Tomas Masiulis.
„Treneris yra savotiškas, asmenybė jo kitokia, nelengva, bet viską jis pasiekė būtent to dėka. Gali mėgti jį, gali nemėgti, bet reikia rasti bendrą kalbą, dirbti kartu. Buvo visko sezono metu, bet finiše radome bendrą kalbą“, – apie buvusį strategą iš Italijos pasakoja Ulė.
Apskritai „Žalgiryje“ pasikeitė nemaža štabo dalis, į Londoną pasuko ne tik Tautvydas Sabonis, bet ir Vytautas Pliauga bei Gintaras Krapikas. Pastarojo žmogaus „Žalgirio“ rūbinėje labai trūks, neslepia E.Ulanovas.
„Gintaras buvo mentorius, daug matęs, daug patarimų galintis pasakyti žmogus. Galėdavai būti ramus dėl atvirumo su juo, dėl nuoširdumo. Kada žmogų gerbi labiausiai? Kai yra blogai ir matai, kaip jis su tavimi tai išgyvena“, – kalbėjo E.Ulanovas.
Krepsinis.net – išsamus pokalbis su „Žalgirio“ kapitonu apie Kauno futbolą, praeitą sezoną lėmusius du metimus, nelengvą A.Trinchieri asmenybę, B.Dunstono lyderystę, T.Sabonį Londone, ilgesį G.Krapikui ir T.Masiulio autoritetą.
– Kaip praėjo Edgaro Ulanovo vasara? Pasirengimą sezonui pradedat jau šią savaitę.
– Aš kaip visada: po sezono mėnesiuką skiriu poilsiui su šeima, kelionėms su draugais, susitikimams su giminėmis. Kažkiek užsienyje, kažkiek Lietuvoje. Tas mėnuo praeina greitai, net nespėji skaičiuoti, ypač savaitgalių, jei susiplanuoji su draugais. O po to po truputį pradėjau sportuoti.
– Dalį kelionių sudarė ir išvyka su kemperiu. Pirmoji tokia jums?
– Ne, jau trečia. Vieną vasarą vykome Lietuvoje, kitą – Latvijoje, dabar – iki Slovakijos. Dar kitą kartą galvojame toliau – iki Kroatijos. Atrodo, Lietuva maža, bet kai važiavome, supratau, kiek galime pamatyti. Žiauriai fainai. Kai dar šįkart vyko ir draugai – viso trys kemperiai – smagu, nuvyksti į kempingą, pasistatai ramiai tarp kalnų, ežeriuko. Pramoga nėra pigi, faktas, vykti į „viskas įskaičiuota“ būtų pigiau, bet čia patirtis kita, gali patyrinėti gamtą. Viskas kitaip.
Labiausiai smagu dėl vaikų – jiems išvis vau. Aš savo vaikystėje galėjau tik pasvajoti apie tai, nelabai dar Lietuvoje tai ir buvo išvystyta, nebuvo taip populiaru.
– Kai per karjerą esate keliavęs nemažai, aišku, krepšinio reikalais daugiau, dar yra vietų, kurios Europoje jus vis tik pakeri ar stebina?
– Dabar įspūdį labiau daro ne didmiesčiai, o maži miesteliai, kaimeliai, kalnai, ten yra smagiausia sustoti, pasivaikščioti. Čia atrandi atsipalaidavimą.
– Kaip tik prieš kelias dienas grįžote iš Bulgarijos, kur stebėjote „Žalgirio“ futbolo rungtynes, o ir šiaip į futbolą esate įsitraukęs nemažai. Nekyla minčių po karjeros pasekti labiau Manto Kalniečio pėdomis?
– Ne, negalvoju apie tai, prioritetas – krepšinis. Įdomu tiesiog pasižiūrėti iš sirgaliaus perspektyvos, bet po karjeros norėčiau likti krepšinyje. Mantą jau įpratau matyti šiame vaidmenyje, jis jau visiškai susikoncentravęs į futbolą ir krepšinį padėjęs šalia. Jis vis dar šviežias šioje srityje, bet neblogai tvarkos, mokosi, turi minčių, ką nori perteikti. Nekalbu apie taktinius dalykus – kalbu apie darbą kolektyve ir t.t.
– Domitės labiau „Žalgirio“ reikalais ar visu tarptautiniu futbolu, įdomiomis istorijomis, apie kurias sukurti serialai ir pan.?
– Šiaip žiūriu daug Kauno „Žalgirio“, rungtynių beveik nepraleidžiu, jei negaliu nueiti – pasižiūriu. Seku procesą, komplektaciją, turiu pažįstamų komandoje, tai pasiklausiu po rungtynių, kaip komanda, kaip pasiruošimas, kaip kas. Kartais įdomu gauti tų minčių. Kažkiek suprantu, kaip tie žaidėjai jaučiasi, dabar irgi pavyko nuskristi kartu pažiūrėti rungtynių. Tarptautiniu lygiu man taip pat patinka čempionatai: kažkaip vasarą kai baigiasi krepšinis, imi sporto pasiilgti, tad atėjus pirmenybėms esi pasiilgęs veiksmo, įdomūs tie vakarai, čempionatai – smagūs.
– Baigiant futbolo temą, matant, koks cirkas vyksta Vilniaus „Žalgiryje“, nepagalvojate, kad kauniečiai gali perimti kontrolę vietiniame fronte?
– Viskas įmanoma. Šioje sezono stadijoje komanda pirmauja, bet liko daug rungtynių. Viskas pačių rankose. Visada taip būna: kai komanda stovi aukštai, reikia palaukti, kol ji paslys. Vilnius dominavo, dabar yra šansas kitoms komandoms pasinaudoti tuo, kad sostinei nesigauna ir viduje yra pykčiai. Visos komandos tai mato ir nori naudotis, Kauno „Žalgiris“ – ne išimtis. Jie kryptingai dirbo, visi tai mato, bando eiti į topinį lygį ir tai sveikintina. Kol kas komanda neturi titulų, reikia nuo kažko atsispirti.
– Kai šnekėjomės vasarą prieš dvejus metus, sakėte, kad tokio sunkaus sezono nepamenate. Ar praeitas sezonas jūsų skalėje būtų aukštai?
– Praeitą sezoną praleidau tik vienerias LKL rungtynes, viso sužaidžiau daugiau nei 80 mačų. Smagus sezonas, svarbu, kad pavyko išvengti traumų, tik jis buvo ilgas. Man asmeniškai jis tarp sunkiausių nebuvo, sezono eigoje keitėsi mano vaidmuo, minučių pamažėjo, bet kai tiek tų rungtynių, suprantama. Galima šiuos mano žodžius sieti su tuo, kad laimėjome LKL. Tai palengvino mano būseną.
Jei dar būtume baigę prastai, gal galėčiau sakyti, kad sezonas buvo sunkus emociškai, bet pergalė nustūmė viską į šoną. Morališkai sunkiausia buvo žaisti tiek ilgai, ketvirtą LKL ratą žaidėme praktiškai dėl nieko, lentelė buvo beveik aiški, įdomiausia buvo, kas užims 3 vietą. Kitoms komandoms buvo svarbi paskutinioji sezono dalis, o mes žaidėme tam, kad palaikytume ritmą ir pasiruoštume atkrintamosioms. Laukimas kiek vargino.
– Kalbant apie sezono trukmę, ko gero, jau reikia priimti tą naują realybę – sezonai anksti nebesibaigs: LKL taip pat lieka keturi ratai, Eurolygoje komandų tik daugėja, tad situacija bus tik sunkesnė. Kaip manote, kaip išgyvensite kitus metus?
– Šiemet ta komplektacija atrodo gana gili, galėsime sau leisti nemažai parotuoti, padėlioti minutes. Nesame Ispanijos ar Turkijos lygose, kur dar kitokios sąlygos, reikia skristi tiesiai iš Eurolygos į kitus miestus, komandų pajėgumai visai kitokie. Nėra lengva, bet mums sąlygos yra kitokios – reikia tik autobusu pavažiuoti kelias valandas. Lengva nėra, bet kitos komandos gyvena tuo pačiu ar sunkesniu ritmu. Tvarkysimės.
– Ar dar būna, kad pagalvojate, kas būtų jei būtų, ir kiek praeitą sezoną jums lėmė du metimai: nepataikytas Deivido Gailiaus šūvis ir pataikytas Sylvaino Francisco tritaškis?
– Aišku, minčių būna, manau, ne tik man po laiko visada lengviau kalbėti ir analizuoti. Ir žmonėms, kurie kalba apie krepšinį, visada lengviau yra aptarti po visko, o komandai reikia galvoti čia ir dabar, imtis veiksmų prieš ar per rungtynes. Atrodo, ir KMT galėjome lengviau laimėti, ir kitaip galėjome kažką daryti finale su „Rytu“, bet svarbiausia, jog eidami sunkesniu keliu, kai galėjome nuleisti rankas ir pasiduoti, tikslus įvykdėme. Nors minčių prieš „Neptūną“ mače buvo visokių. Kelias galėjo būti lengvesnis, bet svarbiausia, kad laimėjome ir sunkesniu.
– O ar finale prieš „Rytą“ buvo kilę dvejonių, kad vis tik galite paleisti šį titulą? Ypatingai prisimenant ankstesnius metus.
– Ne, net nežinau, bent aš buvau ramus. Visiškai neišgyvenau ir galvojau, kad kol nenuskambės paskutinis švilpukas, tol tikėsiu, kad viskas bus gerai. Rungtynių metu visiems sakiau: ateis momentas, kai mes kažką parodysime ir galėsime laužti į savo pusę. Net nežinau, kodėl buvau toks ramus, ar patirtis, ar nuojauta.
– Na, patikrinkime, ar tai nuojauta: praeitais metais, pralaimėjus finalą, nerimo buvo daugiau?
– Pernai... Irgi kažkaip nebuvo daug streso, nors labiausiai nerimavau, kai negalėjo žaisti Keenanas. Negaliu kalbėti už kitus, bet pernai jautėsi, kad stresiuko yra daugiau. Dabar turėjome daugiau patirties, daugiau žaidėjų: Bryantas buvo didelė asmenybė mūsų rūbinėje, matęs tokių situacijų ne vieną, Francisco irgi dar jaunas, bet turi nemažą patirtį. Aišku, ir treneriui pernai buvo pirmi metai, jautėsi, jog ir jam tai kažkas naujo.
– Kad jau prakalbote apie Bryanto Dunstono svarbą rūbinėje – kokia ji buvo, žvelgiant iš vidaus? Patirtis, amžius, lyderystė – daug ką galima vardinti iš šono, bet kaip visa tai jis perteikdavo viduje, ypač, stresinėse situacijose?
– Žmogus, kuris puikiai supranta, jog gali bet kada imtis iniciatyvos už aikštės ribų, gali dalintis idėjomis. Ne kiekviena asmenybė tai moka padaryti, ne kiekvienas galvojantis, kad moka, gali tai iš tiesų. Arba ne kiekviena asmenybė išvis ryžtųsi kažką pasakyti svarbiais momentais. Tokių žmonių nėra daug, kurie net sau nesėkmingą dieną neužsidaro, nebijo išstoti, pasakyti kažką ir nelabai skanaus. Net jei tai neskani tiesa.
Bryantas – tobulas komandos draugas, ypač kaip legionierius, jungiantis žmogus. Jis atvyko į svetimą aplinką, puikiai prijungė legionierius prie lietuvių, daug imdavosi iniciatyvos už aikštelės ribų, per pasitarimus, per pasiruošimus. Jis – pavyzdys visiems, kaip sportuoti, kaip prisižiūrėti, jo CV Eurolygoje yra pavyzdinis.
– Ir tas CV, gal kiek stebėtinai, bet Eurolygoje dar bent metus tęsis.
– Būdamas atsakingas už kažkokios komandos komplektaciją irgi svarstyčiau jį. Komandai turėti tokį žmogų yra fantastika.
– Atėjus stresinėms atkarpoms, normalu, kad dideliame kolektyve būna visko, kibirkščių tame tarpe. Ar jų pernai „Žalgiris“ išvengė, ar vis tik susidūrė?
– Ne, konfliktų tikrai nebuvo, gal minimaliai rungtynių metu, bet po jų mušdavome pitakais bei eidavome vakarienės. Viskas sveiko proto ribose. Kažkiek sezono metu žibaliuko palieti reikėjo, finale didelį darbą darė trenerių štabas, kad sukrėstų, kai to reikėjo. Nebuvo nė vieno, kuris jaustųsi asmeniškai įžeistas ir pradėtų laikyti atstumą, problemas spręsdavome kartu.
– Paklausiu tiesiai – ar Andrea Trinchieri buvo sunki asmenybė dirbti kartu?
– Manau, kad šiame lygyje, kuriame žaidžia „Žalgiris“ – Eurolygoje, tų sunkių asmenybių, procentaliai, turbūt daug. Aš pats esu jų sutikęs nemažai. Gal ir pats nesu tobula asmenybė, bet kad nueitumei iki tokio lygio, reikia būti kitokiam. Aišku, treneris yra savotiškas, asmenybė jo kitokia, nelengva, bet viską jis pasiekė būtent to dėka. Gali mėgti jį, gali nemėgti, bet reikia rasti bendrą kalbą, dirbti kartu. Buvo visko sezono metu, bet finiše radome bendrą kalbą. Čia jau nuo kiekvieno žmogaus ir patirties priklauso, kaip prie to prisitaikys: vieniems gal sunkiau pernešti kritiką bei spaudimą, kurį nori sukelti treneris, bet tai daroma komandos labui, o kiti prasifiltruoja ramiau.
– Kuo italas išsiskyrė nuo anksčiau jūsų sutiktų ryškių asmenybių?
– Andrea topinio lygio treneris, jis mėgdavo kelti komandai iššūkius. Jis mėgdavo pastatyti mus į nepatogią padėtį ir gal ne visiems tai lengva, išmuša iš vėžių. Jis mėgdavo daugiau intrigos, prie kurios, ypač Lietuvoje, gal nelabai esame pratę. Bet jei komanda tvarkosi gerai, po to ir rezultatas ateina. Buvo daug atkarpų, kai rasdavome ritmą ir žaisdavome gerai.
– Galite duoti kokį standartinį Andreos iššūkio pavyzdį?
– Galiu kalbėti apie treniruotes, jis visko prisigalvodavo. Atrodo, gerai treniruojiesi, bet būdavo užduočių komandai, pratimų, kurių nepadarius turi atlikti bausmę. Kartais galvodavai: kam čia reikia? Treneris sakydavo: kad neatsipalaiduotumėte, nesijaustumėte per daug patogiai.
– Ar sunku buvo A.Trinchieri perprasti? Kartais, atrodydavo, jis neturėjo kantrybės su klaidomis, galėdavo žaidėjus greitai ir ilgam sodinti ant suolo, o kartais tuos pačius žmones laikydavo aikštėje solidų minučių skaičių.
– Jis daug reikalauja detalių. Jei kažkuris žaidėjas mažiau koncentruotas, jam bus sunkiau, ypač pradžioje, kai pats treneris ieškojo balanso, kaip galėtume žaisti. Eurolygoje nuo sezono pradžios rezultatas svarbus, nėra kada įsivažiuoti, gali būti per vėlu. Turbūt normalu, kad jei kažkas rungtynių laiką ir pasirengimą švaisto vėjais, treneris pasitiki labiau tais, kurie tą planą pildo geriau. Koncentracija pas jį labai svarbi. Dėl to ir gaudavosi, kad kažkas žaisdavo atkarpomis, kažkas keisdavosi rotacijose, jei pralaimime ir t.t.
– Viešojoje erdvėje A.Trincheri vis stengėsi demonstruoti pasitikėjimą ir ramybę, net kai kritinė padėtis buvo finalo serijos metu ir kai buvo diskusijų apie jo ateitį. Ar iš vidaus pavyko justi kažkiek jo nervingumo?
– Tarp rungtynių – ne, rungtynių metu gal jausdavosi kartais, jog reikia kažkiek padėti treneriui. Bet tai žmogiški dalykai. Visi supratome, kad nelaimėjome prieš tai, dabar atrodė, kad žaidėme geriau už likusias komandas ir staiga pradėjome seriją ne taip, kaip tikėtasi. Kartais matydavau jo gal per karštas reakcijas, bet visa komanda, štabas, žaidėjai, bandėme jam padėti ir tvarkytis kartu.
– Nustebote, kad „Žalgiris“ ir italas pasuko skirtingais keliais?
– Dirbame tokioje profesijoje, kuri yra negailestinga. Ypač – trenerio. Tai – verslas, kartais taip nutinka, jų matėme daug. Neabejoju, Andrea tai puikiai supranta, daug dirbo, daug matė. Nors laimėjome du titulus, komanda nusprendė daryti permainas, taip jau yra. Ar mane dar kažkas stebina krepšinyje su treneriais? Nemanau, jau daug visko įvykę (Juokiasi). Trenerių ta sunkiausia dalia – anksčiau ar vėliau ateina dalis, kai supranti, jog nieko nėra amžino.
– Kaip manote, kitą sezoną pamatysime A.Trinchieri Eurolygoje?
– Jei jis lauks, tikrai bus vienas pagrindinių, galinčių perimti kažkurią ekipą. Aišku, yra ir daugiau trenerių, bet kodėl ne, jei ras progą.
– Gal kažkas sutapimas, gal – tendencija, bet iki šių metų A.Trinchieri buvo ilgai nelaimėjęs vietinių titulų, jis pats tam turėjo savų paaiškinimų. Bet ar matote detales, kurios padarytų italą sėkmingesniu treneriu?
– Treneris tikrai siurbia informaciją labai gerai, labai greitai mokosi, kiek jį pažįstu. Jis iš visų situacijų tikrai pasiima sau reikiamus dalykus. Manau, kad treneriui svarbu turėti gerą štabą prie savęs, vieną pagrindinį asistentą, su kuriuo galėtų visur dirbti. Pas mus štabe permainų per dvejus metus vyko. Treneriui svarbu turėti žmogų, kuris galėtų atvirai su juo spręsti reikalus. Ir karštose situacijose, ir blogose, ir gerose.
– Šį sezoną jūsų štabas kis iš pagrindų. Tautvydas Sabonis vyksta į Londono „Lions“, ten ima ir dar du asistentus. Kaip manote, koks vyr. treneris bus Tutis?
– Smagu, kad jis turės pažįstamus asistentus, kurie jam padės. Tutis pats supranta, kad viskas tik prasideda, viską reikės patirti, tai – mokymosi procesas, net tapus vyr. treneriu. Jis turi viską, kad taptų geru vyr. treneriu, dabar reikia išmokti tai perteikti kitiems – 12 žaidėjų. Kaip tvarkysis, žiūrėsime. Geriausia yra mokytis iš savo patirties, to ir norisi palinkėti, kad patirtis būtų geresnė. O jei momentų bus prastesnių, iš jų pasiimti kuo daugiau.
– Žiūrint į jį visada matosi, kad Tautvydas – ne visai lietuviško mentaliteto žmogus. Kokios jo savybės jam gali padėti tolesnėje karjeroje?
– Manau, kad jis turi daugiau aistros nei reguliarus lietuvis. Tas mentalitetas pas jį yra – gali išreikšti emocijas parodydamas aistrą, jo temperamentas karštesnis. Bet jis taip pat puikiai gali motyvuoti žodžiais. Kitas dalykas, taktiškai jis tikrai tvirtas, stiprus, daug išmokęs treneris. Svarbiausia dabar – perteikimas.
– Išvyksta ir Gintaras Krapikas. Tikras žalgirietis, ilgametis Kauno komandos narys. Kokį gal ne visai matomą darbą šis žmogus atlikdavo „Žalgiryje“?
– Jis tikrai buvo jungianti grandis tarp trenerių ir žaidėjų. Aš su juo bendraudavau daug, jis taip pat bendravo su kitais žaidėjais. Gintaras buvo mentorius, daug matęs, daug patarimų galintis pasakyti žmogus. Galėdavai būti ramus dėl atvirumo su juo, dėl nuoširdumo. Kada žmogų gerbi labiausiai? Kai yra blogai ir matai, kaip jis su tavimi tai išgyvena. Tada supranti, kad tai labai svarbus žmogus. Su manimi jis patyręs daug, ir gero, ir blogo, visada galėdavau į jį atsiremti ir matydavau jo išgyvenimus kartu. Tokios savybės gyvenime labai svarbios.
– Jums asmeniškai po tiek metų kartu trūks rūbinėje Gintaro?
– Žinoma, faktas. Gintaras buvo mano pirmas treneris „Žalgiryje“, prisiminimai patys geriausi. Matėme ir gero, ir blogo, bet labai džiaugiuosi, kad jis toliau dirbs su geru kolektyvu Londone, vis tiek susitiksime.
– „Žalgirio“ vairą perėmė Tomas Masiulis – visiškai kitoks žmogus nei buvo Andrea. Ko jis atneš „Žalgiriui“?
– Su juo kaip vyr. treneriu nedirbau, prisimenu jį kaip asistentą, tai sunku kažką pasakyti. Kiek suprantu, jei jis buvo svarbus Šarūnui, tai kažką pasako (Šypsosi). Taktiškai klausimų dėl jo nekyla, bet, kiek pamenu, jis puikiai tvarkydavosi su ir psichologinėmis situacijomis, matydamas, kad kažkam yra blogai, rasdavo teisingas išeitis. Jis pats buvęs žaidėjas, toks tylus, ramus stebėtojas, viską matydavo iš šono, vėliau dirbęs asistentu, tad manau, idėjų yra sukaupęs daug ir nusiteikęs jas perteikti. Kaip sakė pats: to šanso laukė, nes karjeroje praėjo daug laiptelių kaip treneris.
– Kai kalbame apie šviežiai iškeptus trenerius, ypač, aukštame lygyje, neišvengiama diskusija yra ši – ar užteks autoriteto? Jūsų nuomone, trenerio CV turi reikšmę jam jaučiamam autoritetui?
– Šiame lygyje, aišku, asmenybių yra visokių, visada neaišku, kaip žmonės kartu susibendraus. Bet treneris turi daug patirties, tiek dirbęs Eurolygoje, tapęs čempionu ir kaip žaidėjas, ir treneris, tad klausimų neturėtų kilti. Kitas dalykas, tai – visos komandos darbas, vieningai žiūrėti į tikslus.
– Iš jūsų patirties, kaip naujas treneris turėtų ateiti į komandą, kad ekipa pajustu jam pagarbą ir tikėjimą?
– Pirmoje vietoje – nuoširdumas, komunikacija, bendravimas. Kas blogiausia yra žaidėjui, kai prieš sezoną su treneriu kalbi vieną, o sezono metu tie žodžiai nueina niekur. Svarbiausia sakyti teisybę, net jei ji nelabai patinka. Tada tavo darbas įtikinti, kad tai naudinga. 12 žaidėjų, visiems vis tiek negali pažadėti vienodo žaidimo, reikia tai suprasti. Turi kiekvienam žaidėjui pateikti, kiek jis turės paaukoti dėl komandos tam tikru momentu. Visi turi savo požiūrį: kažkas mano, kad visi 12 žaidėjų turi būti traktuojami vienodai, kiti mano, kad su jais turi elgtis kitaip nei su kitais. Komanda turi išsigryninti vertybes, taisykles, tą turėsime padaryti.
– O koks modelis, jūsų akimis teisingesnis? Visus traktuoti vienodai ar žvaigždes – kitaip?
– Manau, kad vienaip ar kitaip yra asmenybių, kurios pozicionuoja save kitaip. Aišku, norėtųsi visiems vienodų taisyklių, tačiau neišvengiama, kad taip turbūt nebus. Kažkur reikia ieškoti balanso, rasti bendrą kalbą ir svarbiausia, kad vienas žmogus savęs nekeltų aukščiau komandos. O jei komanda susitvarko su 1–2 žaidėjų išskirtinumu, viskas yra gerai.
– Rinktinė įpusėja pasirengimą Europos čempionatui. Kažkiek stebite jų kovas?
– Mačiau kelias rungtynes, buvau ir keliskart sutikęs arenoje vaikinus. Smagu, gerai žaidžia, svarbu, nebūtų traumų.
– Sutikus vyrus nekilo minčių, kad kažkiek pasiilgote tos atmosferos?
– Šiemet gal ne. Buvau praeitą vasarą, buvau ir „lange“ neseniai. Sezonas baigėsi vėlai, kol atostogavau, jau rinktinė rinkosi. Buvo mintis: jei reikėtų vykti, būtų nelengva po ilgo sezono. Aišku, dėl kolektyvo ilgesio yra, galvoji, kad smagu jiems, sportuoja kartu, gyvena, kovoja kartu, visi lietuviai, gali kalbėti savo kalba, lietuviškus bajeriukus, pasišnekėti apie sezoną. Fainai. Jautiesi savo vietoje. Tie dalykai būdavo smagiausi.
– Po to, kai „Insider“ podkaste sakėte, kad nesulaukėte Rimo Kurtinaičio skambučio, treneris sakė neatmetantis galimybės dar paskambinti. Ar Rimas susisiekęs buvo?
– Ne, bet viską puikiai suprantu. Prastesniu savęs už kažkuriuos ten tikrai nelaikau, bet suprantu, kad treneriai atsirenka pagal save, kokiu modeliu nori žaisti. Nematau problemos.
– Jei vis tik Rimas būtų skambinęs, būtumėte vykęs į rinktinę ar nusprendęs, kad poilsio vis tik nepakaks?
– Jei būtų paskambinęs labai vėlai, jau ir galimybės nebūčiau turėjęs dalyvauti. Bet kažkuriuo sezono metu, sunku pasakyti. Kai žaidi, atrodo, vieną savaitę atrodo vienaip, kitą – kitaip, priklauso ir nuo paties žaidimo, ir rezultatų. Po kiekvienų rungtynių kitokia ta nuotaika, kurią parsineši namo, kad ir kaip gal juokingai beskambėtų, bet taip yra.
Rinktinės durų nesu uždaręs, ką gali žinoti, kada ko reikės. Nei esu ant kažko užpykęs, kad nepakvietė, nei ką. Ir man gerai gavosi, kad turėjau laiko, ką gali žinoti, kas bus toliau.
– Kaip, jūsų nuomone, rinktinei seksis Europos čempionate?
– Krenta į akis daug greito puolimo, komanda labai gerai pasiruošusi fiziškai. Nevertinu labai rungtynių su turkais, mačo su latviais nemačiau, kol kas sunku kažką spręsti. Mes anksčiau pradėjome ruoštis nei varžovai, manau, visi iššūkiai tik laukia. Turime taikytis į aukščiausius rezultatus, viskas mūsų rankose. Reikia suprasti, kad lengva nebus, net jei pasiruošimas atrodo lengvai, bus momentų ir kitokių, kai reikės išgyventi sunkesnius dalykus.
– Hipotetinis klausimas: jei žiūrėtume į tuos žaidėjus, kurių rinktinėje nėra, jei visi jie būtų sveiki, kurį vieną rinktumėte įmesti į šią komandą? Kuris būtų labiausiai tinkantis ir keičiantis? Galbūt visiškai ne Domas.
– Brazdeikis turbūt būtų labai tinkantis šiai komandai žaidėjas. Manau, kad ir Arnas galėtų duoti daug.
– „Žalgiryje“ liko nemažai žaidėjų, o kas atvyko, tapo gana skambiais papildymais. Kaip manote, kuo pasikeitėte labiausiai?
– Kas dėl pavardžių, atrodo pastiprėjome, bet ką galiu akcentuoti, kad kitos komandos irgi tai padarė bei pasidarė pavojingesnės. Visi kalba, kokie galime būti geri, bet tai reikės parodyti aikštelėje, nes kiti irgi nestovėjo vietoje ar nenuėjo atgal. Atvyksta daug talentingų žaidėjų iš NBA aplinkos, panašu, krepšinis keitėsi, ką jau darė ir pernai. Žiūrėsime, kaip bus.
Mes turėsime daugiau su kamuoliu žaisti galinčių žaidėjų, pernai ir Doviui reikėjo daug žaisti įžaidėju, dabar jis galės kažkiek nueiti į šoną ir žaisti kitoje pozicijoje, kas galimai jam patogiau. Wrightas ir Tubelis duos greičio, atletiškumo, galėsime atkarpomis būti labai greiti. Kiekvienas gali dengti po 2–3 pozicijas, čia tikrai privalumas, tik treneriui reikės rasti modelius, kaip sudėlioti žaidėjus.
– Buvo daug šurmulio dėl Ą.Tubelio pasirašymo. Ar jis jums atrodė suprantamas, ar manote, kad senai istorijai skirta per daug dėmesio?
– Suprantu abi puses. Suprantu pilnai ir sirgalius, kurie turi svarių argumentų, bet ir klubą, kuris žiūri į priekį, mato žaidėją su perspektyva, kuris gali naudos duoti jau dabar.
– Sugalvosite, kaip Ąžuolui išsipirkti senas nuodėmes, ar manote, kad jis tai padarys tiesiog geru žaidimu?
– Geriausias vaistas – geras žaidimas, o bausmių bus galima sugalvoti visokių (Šypsosi). Viskas gerai su Ąžuolu, susipažinome rinktinėje, jis labai čia tiks ir bus geras komandos draugas, prisidėsiantis prie rezultatų. Norisi, kad būtų tų, kurie pasidžiaugtų tuo, kad jis atėjo į komandą.
– „Žalgirio“ ambicija neabejotinai liks kova dėl Eurolygos įkrintamųjų. Kiek sudėtinga, jūsų akimis, tai bus daryti kitą sezoną, kai komandų skaičius tik išaugo?
– Manau, kad įmanoma žaisti su visais. Kažkokio vau stebuklo nepasakyčiau, kad kažkur yra, bet sezono metu išaiškės, kaip kas žais. Jei norime būti įkrintamosiose ar atkrintamosiose, turime apie jas ir galvoti. Jei galvosime, kad užtenka tik gerai pakovoti, pabūti šalia, nebus gerai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
