Kartu su juo į federaciją ateina ir vienas geriausių šalies dviratininkų Ramūnas Navardauskas, kuris užims viceprezidento postą.
Nors yra iš verslo aplinkos – D. Levickis jau daugiau nei dešimtmetį vadovauja UAB „Voltas“ – dviračių pasaulyje klaipėdietis ne naujokas.
Daugiau nei prieš aštuonerius metus jis pradėjo domėtis dviračių sportu, dalyvavo plento ir MTB varžybose Lietuvoje bei užsienyje. Rėmė „Klaipėda cycling team“ komandą, pastaruosius trejus metus prisidėjo prie Lietuvos plento čempionatų rengimo Gargžduose ir Šilalėje.
Nuo 2008 m. Lietuvos dviračių sporto federacijai (LDSF) vadovęs Romualdas Bakutis pasitraukė vasario mėnesį, nes Lenkijoje buvo nuteistas už šiurpios avarijos sukėlimą, kurios metu žuvo moteris.
Nuo tada federacijai laikinai vadovavo Elijus Čivilis, o birželio 5 d. surengtuose rinkimuose varžėsi du dalyviai – D. Levickis ir Mindaugas Rudys. Už pirmąjį balsavo 29 LDSF nariai, antrąjį – penki.
D. Levickis išrinktas ketverių metų kadencijai, kuri žada būti labai įdomi.
Dviračių sporto gerbėjai jau spėjo pamiršti skambias pergales, kurias praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio pradžioje dovanojo Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, Rasa Polikevičiūtė.
1996 m. olimpinėse žaidynėse dviratininkų buvo net 12, o štai 2016 – jau tik trys. Vėliavą tarptautinėje arenoje nešė Simona Krupeckaitė ir R. Navardauskas, bet jų karjeros jau eina pabaigos link. Kas juos pakeistų – neturime.
Anksčiau vienu masiškiausiu sportu buvę dviračiai dabar išgyvena krizę – auklėtinių skaičius sporto bazėse yra stipriai smukęs, o noro rinktis šį sportą nepridėjo ir pastaraisiais metais lydėję skandalai.
Portalas tv3.lt praėjusių metų vasarį atskleidė daugelį metų sportą lydėjusį seksualinio priekabiavimo skandalą, po kurio darbo neteko Antanas Jakimavičius. Žiauriu elgesiu kaltintas kitas treneris Vytautas Indreliūnas, vėliau mynęs teismų slenksčius dėl įvairių užkulisinių kaltinimų.
Dar kita trenerė – Solveiga Baleišytė buvo suspenduota antidopingo organizacijos už draudžiamų preparatų laikymą.
Jauni treneriai skundėsi, kad senosios mokyklos specialistai yra įleidę šaknis ir rūpinasi tik savo kišene, o ne ugdo jaunuosius talentus.
Visas šias problemas sieks panaikinti D. Levickis su komanda. Plačiau – tv3.lt pokalbyje su nauju LDSF prezidentu. Visą D. Levickio planą dėl dviračių sporto plėtros galite rasti ČIA.
Kodėl nusprendėte siekti prezidento posto?, – tv3.lt paklausė D. Levickio.
Visi užkulisiuose kalbėjo, kad federacija turi keistis ir tą daryti iš pagrindų. Aš pats jau dešimt metų mėgėjiškai sportuoju, sudalyvauju varžybose, remiu „Klaipėdos cycling team“, kurios pagrindu susiformuoja Lietuvos jaunių ir U-23 rinktinės. Rėmiau ją, mačiau įsikūrimą, egzistavimą. Didieji mūsų plento dviratininkai – Ramūnas Navardauskas, Gediminas Bagdonas yra iš Klaipėdos, aš pats klaipėdietis. Dažnai susitikdavome važiuodami į treniruotes, pasikalbėdavome apie dviračių sportą ir padūsaudavome, kad yra labai blogai. Bet, kad būtų gerai, neturėjome galimybės.
Buvo postūmis iš bendruomenės vidaus, jie matė, kad myliu dviračius ir žinau problemas iš vidaus, pažįstu dviratininkus. Apsisprendžiau ne greitai, reikėjo poros mėnesių pagalvoti. Kalbėjausi su sėkmingai dirbančiomis federacijomis – irklavimo, ledo ritulio, kitomis. Pasitariau, sakė imtis šio darbo, padėsime.
Žmonės matė, kad degu aistra ir rinkimai tą parodė.
Ar tikėjotės tokio palaikymo ir pergalės didele persvara?
Nesitikėjau. Kad laimėsime nuojauta buvo, nes suformavome stiprią komandą – R. Navardauskas, Vytautas Kaupas, Dimitrijus Leopoldas, Vida Dolgovienė.
Didelis postūmis buvo tai, kad ką kviečiau, niekas nedvejojo ir sutiko.
R. Navardauskas po pakvietimo iš karto sutiko, o po kelių pokalbio jau sakė, kad kaifuoja nuo naujų pareigų.
Dar nekrykštaujame džiaugsmu, nes tai didelė atsakomybė prieš bendruomenę. Gauname vieną didžiausių paramų iš valstybės, todėl turime atsakomybę prieš visą šalį.
Nors ir ne akivaizdžiai, dviračių sporte jau esate ne vienerius metus. Stebint iš šalies praėjusiais metais užgriuvusius skandalus – nuo seksualinio priekabiavimo iki žiauraus elgesio ir dopingo laikymo – kokios mintys kildavo?
Buvo labai skaudu ir liūdna. Patys iš vidaus buvome pradėję griauti sportą. Trūksta žodžių. Prieš tiek metų didžiavomės moterų komanda, o dabar, įsivaizduoju, kad per tuos metus mergaites nubaidėme nuo sporto. Dabar turbūt kiekvienas tėvas galvotų, pas ką veda. Tikimės, kad įvyks didžiuliai pokyčiai.
Kas padėtų susigrąžinti prarastą masiškumą?
Mes nebemokame parodyti dviračių sporto kaip įdomaus ir šiuolaikiško. Gerbiu visus trenerius, nenoriu nė vieno žeminti, pagarba visiems, kurie dirba ir deda širdis. Bet pradėjome labai atsilikti nuo šiuolaikinių tendencijų – tiek metodikoje, tiek išnaudojat technologijas. Nesugebėjome parodyti, kad tai įdomus sportas.
Pažiūrėkime ir į sporto bazes – vaikai eina ten, kur šios yra švarios, šiltos, su futbolo aikštynu, nauja danga, apšvietimu. O mes, dviračių sporte, ką turime? Apart Panevėžio „Cido“ arenos, kuri yra problematiška dėl koncesijos sutarties, norint treniruotis tiek, kiek reikia, o ne kiek leidžia ir Klaipėdos dviračių treko, kuris yra avarinės būklės. Dėl visos dviračių infrastruktūros niekas nebuvo padaryta. Nebuvo jokio impulso.
Visi renkasi tiesiausią kelią iki šlovės – nori žaisti krepšinį, futbolą, plaukti po Meilutytės. Smagu, kad federacijos sugeba išnaudoti tuos impulsus. Pažiūrėkime, kaip atsinaujina irklavimo bazės.
Federacijos ieško sinergijos su savivaldybėmis, verslu, o mes per tuos dvidešimt metų nieko nepadarėme. Praradome masiškumą, vaikus. Mūsų veteranai palieka sportą ir neturime, kuo juos pakeisti. Reikės viską pradėti nuo pradžių. Bus ilgas darbas, kuriame reikės kantrybės visiems.
Nuolat kalbėta ir apie finansinio skaidrumo trūkumą. Kaip tą panaikinsite?
Būsime atviri ir skaidrūs. Visos finansinės ataskaitos ir pats modelis keisis. Turime gerbti aukščiausio lygio sportininkus, jiems yra skiriami tiksliniai pinigai iš LTOK, tam tikrų programų. Visų pirma federacija rodys aukščiausio lygio sportininkams pagarbą, kalbės aip panaudoti tuos pinigus, tą daryti skaidriai.
Nebus pinigų skirstymo iš po stalo. Už visus pinigų panaudojimus bus atsiskaitoma skaidriai.
Keli Panevėžio treneriai mynė teismų slenkstį dėl galimo dokumentų klastojimo, fiktyvių grupių kūrimo. Kiek sunku bus sutvarkyti šią sritį?
Keisime visą tvarką. Sulaukiu visokių skambučių ir dabar. Pasakiau treneriams, kad nebežiūrėsime į sąrašus, mums bus įdomu kiek jūs vaikų atsivežate į varžybas, kiek jų dalyvauja. Bus vykdoma apskaita. Man nesunku paskirti porą dienų per mėnesį ir nuvažiuoti į savivaldybes, klubus, pasižiūrėti, kiek vaikų sportuoja, pabendrauti su centrų vadovais, pačiais treneriais. Aišku, ne visi vaikai pajėgūs varžytis, lanko treniruotes, bet nevažiuoja į varžybas. Manau, kad paskirsime vieną vykdomojo komiteto narių, kuris bus atsakingas už masiškumo priežiūrą.
Kalbėta ir apie trenerių tobulėjimą. Kokių permainų gali būti čia?
Norėsis iniciatyvų iš trenerių asociacijos dėl mokymų ir kursų. Galime ieškoti sinergijos su kitomis federacijomis.
Rašyti projektus, mokyti trenerius naujausių technologijų, mitybos.
Reikia džiaugtis, kad vyresni treneriai dar dirba ir gali. Turime jiems padėti, gal jie nesugeba ar nenori pritaikyti naujausių technologijų. Mano mintys yra įdarbinti federacijos trenerį, kuris bendrautų su treneriais, stebėtų jaunius, darytų bendrą treniravimosi programą. Reikia ieškoti aukso viduriuko, nenurašant vyresnių trenerių.
Dabar kas vyksta – trenerių kova, tai perauga į vaikų drąskymą, nori, kad jų auklėtiniai važiuotų į varžybas, kai kuriuos palieka užribyje. Tą turime baigti ir turėti aiškią sistemą, visiems suprantamą.
Pagal rinktinės trenerio nuožiūrą, reitingavimą. Treneris turi būti nešališkas. Kitaip demotyvuojame vaikus, kai dėl vidinių trenerių kivirčų jie lieka už paraštės. Ką tas vaikas daro – meta sportą dažniausiai. Tokių pavyzdžių buvo labai daug. Turime tą pamiršti, jeigu mylime sportą.
Pažadėjote rasti generalinį rėmėją. Gyvenate verslo aplinkoje, turbūt pakalbate ir apie dviračių sportą. Ar juntamas noras remti jį?
Prieš rinkimus teko pavažintėti, pabendrauti su treneriais. Šiauliuose treneris skundėsi, kad trūksta lėšų varžyboms. Nenoriu girtis, bet užteko vieno skambučio ir radome rėmėją. Tuoj bus varžybos Molėtuose, treneriai irgi skundėsi, kad trūksta lėšų – dar vienas skambutis, irgi sutiko paremti. Pasirodo, kad kartais užtenka vieno skambučio, parodyti savo aistrą ir degančias akis.
Jau daug metų esu versle ir sulaukiame daug prašymų remti. Valdydamas verslą turi būti geras psichologas – jeigu matai, kad nėra aistros ir užsidegimo, nespirga noru tam, kam prašo pinigų, dažnai ir neduodi. Ir svarbiausia, kad pinigai būtų naujomai skaidriai.
Kokia buvo pirmoji darbo savaitė?
Daug skambučių, reikalų. Užmiegu tik antrą nakties, visokios mintys kyla. Bet galvojant daug, kažką pavyksta ir sugeneruoti. Nė kiek nesigailiu ir nebijau atsakomybės, kol kas džiaugiuosi. Pirma savaitė sunki ne fiziškai, bet emociškai.
