38-erių metų N. Djokovičiaus veide buvo galima aiškiai matyti – jam skaudu. Tačiau ne tik dėl pralaimėjimo pusfinalyje. Už to slypėjo ir kai kas daugiau.. Jausmas, kad pabaiga artėja.
Nors pusfinalio mačas parodė, kad jis vis dar gali lygiai kovoti su jaunaisiais teniso lyderiais, pats serbas neseniai prisipažino, jog kasdien galvoje sukasi klausimas – kodėl jis vis dar žaidžia tenisą.
„Gali būti, kad tai buvo mano paskutinis mačas čia. Nežinau. Todėl ir jaučiuosi emocingas. Jei tai buvo paskutinis mano mačas „Roland Garros“ turnyre, jis buvo puikus kalbant apie atmosferą“, – po mačo spaudos konferencijoje sakė N. Djokovičius.
Jį palietė ir Paryžiaus publika – ta pati, kuri įprastai nėra linkusi būti maloni geriausiam visų laikų tenisininkui, tačiau šįkart buvo kitaip.
„Jaučiuosi dėkingas už palaikymą, kurį šiandien gavau. Tai buvo neįtikėtina. Manau, per visą karjerą niekada nesu sulaukęs tiek palaikymo šiame korte. Buvo garbė tai patirti. Nebuvau laimingas dėl pralaimėjimo, bet stengiausi padėkoti publikai, nes jie buvo nuostabūs tais momentais, kai atrodė, kad viskas eina į jo pusę. Jie mane kėlė ir suteikė jėgų kovoti iki paskutinio kamuoliuko – ką ir padariau. Sveikinu Janniką su dar vienu išskirtiniu pasirodymu. Reikia pasveikinti jį – kai visi kortai palaikė mane, turėjau seto tašką, bet jis sugebėjo ištraukti kelis nuostabius smūgius. Jis parodė, kodėl yra pirmas pasaulyje – šiandien jis buvo per geras man.“
Po to N. Djokovičius grįžo prie temos apie ateitį ir jos neapibrėžtumą. Kol kas aišku tik tiek, kad jis bus Londone ir ten sieks savo 25-osios „Didžiojo kirčio“ titulo.
„Nesvarsčiau apie tai ilgai. Šiuo momentu savo karjeroje nežinau, ką man atneš rytojus. Tęsime toliau... Vimbldonas yra kitas, tai mano mėgstamiausias turnyras nuo vaikystės. Darysiu viską, kad būčiau pasiruošęs. Manau, kad mano geriausia galimybė dar vienam „Didžiojo kirčio“ titului yra Vimbldone, galbūt ir Australijoje. Bet turiu pasakyti, kad esu savimi patenkintas dėl šio turnyro. Atvykau nebūdamas geriausios formos. Šį vakarą jis buvo per geras man. Trečiajame sete, kai turėjau seto tašką, pabandžiau baigti dešiniuoju smūgiu ir pramušiau pro šalį. Tokie žaidėjai kaip J. Sinneris ir Carlosas Alcarazas nuolat daro spaudimą, todėl kiekviena galimybė tampa labai reta. Dėl to jautiesi įsitempęs ir manai, kad turi mušti tik „vinerius“. Ir taip ir nutiko – pramušiau.“
Vėliau jis detaliau analizavo tiek savo, tiek varžovo žaidimą.
„Gerai bent jau, kad šiandien negavau „bulvės“ nuo Sinerio. Jis tai daro viso turnyro metu. Kalbant apie tenisą – visi trys setai buvo labai aukšto lygio ir labai artimi, bet jis tikrai nusipelnė pergalės. Jis neleido man įsibėgėti, nuolat stovėjo ant galinės linijos ir vertė mane gintis. Linkiu jam sėkmės finale – manau, tai bus įspūdingas finalas tarp dviejų geriausių žaidėjų šiuo metu.“
N. Djokovičius taip pat patikslino savo pareiškimą apie „paskutinį „Rolan Garros“ turnyrą“.
„Pasakiau, kad tai galbūt buvo mano paskutinė kova šiame turnyre, bet tai nėra garantuota. 12 mėnesių laikotarpis šiuo metu man atrodo labai ilgas. Ar noriu žaisti čia dar kartą? Taip, noriu. Bet ar tikrai sugebėsiu tai padaryti po metų? Nežinau. Tai viskas, ką šiuo metu galiu pasakyti“, – sakė N. Djokovičius.
Kita stotelė – Vimbldonas. O kas po to?
„Šiuo metu bandysiu laikytis savo plano – žaisti „Didžiojo kirčio“ turnyruose. Jie yra mano prioritetas. Vimbldonas ir „US Open“ yra plane. Tai viskas, ką dabar galiu pasakyti. Jei neatsitiks nieko netikėto, noriu tikrai žaisti tuos du turnyrus. Dėl kitų – nesu tikras“, – aiškino N. Djokovičius.
Spaudos konferencijoje klausimai plaukė vienas po kito, o N. Djokovičius išliko atviras ir kalbėjo apie J. Sinnerio kovingumą.
„Jannikas yra toks žaidėjas, kuris visą mačą žaidžia labai greitai. Jis labai fiziškai pasiruošęs, puikiai smūgiuoja kamuolį. Visada pataiko laiku, retai kada būna išmuštas iš pusiausvyros. Jis žaidžia geriausią savo tenisą. Nesvarbu, ant kokios dangos su juo žaidi – viskas bus greita. Man tai netrukdo, nes esu pasiruošęs nuo pirmo taško, bet... Pirmajame sete jis buvo geresnis, nors viskas buvo artima. Antrajame turėjau galimybių, bet pralaimėjau geimą laiminėdamas 40:15... Jis nusipelnė ir antro seto. Trečiajame, manau, žaidžiau geriausią savo tenisą šį vakarą. Buvau arčiausiai laimėjimo tame sete, bet svarbiausiais momentais jis pataikė tai, ką reikėjo, turėjo tinkamą nusiteikimą. Galiu tik pasveikinti – jis buvo geresnis. Nors rezultatas 3:0, manau, tikrai jį stipriai išvarginau. Turėjo kovoti iki paskutinio smūgio. Nenorėjau pasiduoti tokioje kovoje. Dariau viską, ką galėjau. Tai – sportas. Reikia paspausti ranką ir eiti toliau“, – sakė N. Djokovičius.
Žurnalistai paklausė N. Djokovičiaus, ar J. Sinneris jam primena Alexanderį Zverevą ar net jį patį jaunesniais laikais.
„Nežinau, galbūt... Visi mes esame skirtingi, nesu tikras. Kai buvau geriausias, irgi žaidžiau greitai, bet jis yra kitoks žaidėjas. Nenoriu lyginti mūsų žaidimo. Jis unikalus savaip. Ar žaidžiau geriau nei anksčiau? Turbūt ne, nes pralaimėjau. Jei būčiau laimėjęs – galbūt. Tai visai kitas santykis. Su A. Zverevu jaučiau, kad turėjau daugiau laiko prisitaikyti, taikyti kitokią taktiką. Su J. Sinneriu – ne. Nebuvo laiko. Turėjau būti aukščiausiame lygmenyje visą laiką. Manau, kad žaidžiau tikrai gerai – kai kuriais momentais net labai gerai – bet jis buvo aukštesniame lygyje“, – paaiškino N. Djokovičius.
Jis pasidalijo ir savo mintimis apie būsimo sekmadienio finalą tarp J. Sinnerio ir C. Alcarazo.
„Šiuo metu sunku... Jie turi žaisti vienas prieš kitą dar 10 ar daugiau metų, kad galėtume juos lyginti su mumis. Bet jie tikrai abu puikūs tenisininkai. Jų varžymasis yra tai, ko reikia mūsų sportui. Jie abu labai rimtai žiūri į tenisą ir jo gyvenimo būdą. Esu tikras, kad jų karjeros bus labai sėkmingos ateityje – dažnai kels didžiuosius trofėjus.“
N. Djokovičiui buvo pateiktas stulbinantis faktas: prie rezultatų 30:30 geimuose J. Sinneris laimėjo net 12 taškų, o jis – tik vieną.
„Manau, kad jis rado puikių padavimų tais svarbiausiais momentais. O aš galbūt priėmiau ne pačius geriausius sprendimus. Bet taip yra dėl to, kad jis visą laiką darė spaudimą, vertė mane žaisti iš nepatogios padėties, priimti sprendimus akimirksniu, kurie kartais pasirodė nelogiški. „Forhendu“ trečiajame sete smūgiavau per plačiai. Taip būna žaidžiant prieš J. Sinnerį – jauti, kad turi mažiau laiko ir turi pulti. Kartais tai pasiteisina, kartais ne. Kai kada buvau per daug atsargus – tada jis užpuolė, kai žaidžiau trumpais smūgiais. Sveikinu geresnį žaidėją. Pergalė pelnyta. Gaila dėl progų antrajame ir trečiajame setuose, bet realybė tokia – šiuo metu jis yra geresnis. Aš stengiausi iki galo. Žaidėme daugiau nei 3 valandas, vienu metu abu demonstravome aukščiausio lygio tenisą. Manau, publika tuo mėgavosi ir tai įvertino. Mums taip pat buvo gera kovoti. Visada kartėlis, kai pralaimi, bet nemanau, kad žaidžiau blogai – tiesiog jis buvo geresnis“, – pasakojo N. Djokovičius.
Teniso pasaulis jau metų pradžioje prognozavo, kad didžiausią galimybę iškovoti 25-ąją „Didžiojo kirčio“ titulą N. Djokovičius turės Vimbldone.
„Vimbldone visada būnu optimistiškas. Žolės danga man labai tinkama, esu joje pasiekęs daug pergalių. Ypač Vimbldone – ne tik dėl to, kad mano žaidimo stilius ten tinka, bet ir todėl, kad tai – vaikystės svajonė. Visada jaučiu ypatingą jausmą, kai žengiu į Vimbldono kortą. Pastaraisiais metais nelaimėjau titulo, bet žaidžiau finale. Per paskutinius 15 metų turiu puikų pergalių ir pralaimėjimų santykį – tai man teikia pasitikėjimo. Perėjimas nuo grunto prie žolės visada sudėtingas, bet turėsiu pakankamai laiko pasiruošti. O tada jau – kaip Dievas duos“, – sakė N. Djokovičius.
Per karjerą N. Djokovičius neretai konfliktavo su „Roland Garros“ publika, tačiau šį vakarą – visai kita istorija. Gerbėjai skandavo jo vardą jam išeinant iš korto.
„Jaučiu, kad apskritai gaunu daugiau palaikymo. Tai, ką patyriau šį vakarą – niekada to anksčiau neturėjau. Toks mačas, prieš vieną iš mano pagrindinių dabartinių varžovų, ir toks palaikymas – tai buvo ypatinga. Todėl ir padėjau krepšį, norėjau padėkoti visiems stadione. Porą kartų šyptelėjau, jautėsi įkvėpimas, džiaugsmas – jaučiausi kaip vaikas. Visą gyvenimą apie tai svajojau. Gražu tai patirti. Prancūzijos publika nėra lengva, jei nesi prancūzas, tad esu labai dėkingas už tai, ką šiandien gavau“, – sakė N. Djokovičius.
Kai vieną dieną N. Djokovičius paskelbs apie karjeros pabaigą – teniso pasaulis galutinai supras, koks svarbus šiam sportui buvo šis tenisininkas.
„Tiek Rogeris Federeris, tiek Rafaelis Nadalis jau baigė karjeras, todėl, manau, žmonės dar labiau vertina, kiek dar kartų mane galės pamatyti gyvai. Nors net aš pats nežinau, kiek tų kartų dar bus. Dėl to kiekvienas mačas tampa ypatingas. Žinoma, smagiau, kai žaidi gerai ir pasieki vėlyvą turnyro stadiją – tuomet energija dar didesnė. Bet faktas, kad jaučiu vis daugiau palaikymo ir žmonių simpatijų. Dabar jie dažniau mano pusėje – ir tai malonu, nes didžiąją karjeros dalį buvo priešingai“, – sakė N. Djokovičius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
