Lietuvos ledo ritulio legenda 41 metų Darius Kasparaitis rimtai ketina įgyvendinti seną svajonę – apsivilkti mūsų šalies rinktinės aprangą. „Jei tik būtų galimybė, tikrai sužaisčiau už Lietuvos rinktinę, kol dar nesu labai senas. Labai norėčiau“, – interviu balsas.lt sakė jis.
Šiuo metu Majamyje gyvenantis D. Kasparaitis interviu balsas.lt pasakojo apie nuolat palaikomą sportinę formą, pažadus debiutuoti Lietuvos čempionate, apie laikus, kai Lietuvoje dar nekvepėjo ledo rituliu, svajonę užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius, vis dar išlikusią nuoskaudą, kad šio sporto subtilybių nesuvokiančių žmonių yra laikomas ne lietuviu, ledo ritulio problemas Lietuvoje ir įdomias idėjas.
Praėjusią savaitę, spalio 16 dieną, savo 41-ą gimtadienį D. Kasparaitis pasitiko šeimos apsuptyje. „Didžiausią siurprizą tikriausiai pateikė vaikai, atbėgę pasveikinti penktą valandą ryto. Tikrai buvau maloniai nustebintas“, – pasakojo jis.
Ledo ritulininkas atskleidė, kad šventės jokios nebuvo – kukliai pasėdėjo prie stalo, ir tiek. „Šiaip visai nejaučiu, kad man jau daugiau nei 40, – juokėsi D. Kasparaitis. – Savo pasikeitimą matau tik stebėdamas, kaip auga vaikai. Spalio 19 dieną buvo žmonos jubiliejus – 30 metų. Šventė išties buvo didelė ir atšventėme už visus.“
D. Kasparaitis – garsiausias ir tituluočiausias Lietuvos ledo ritulininkas, savo trofėjų kolekcijoje turintis olimpinių žaidynių aukso (1992 metais Albervilyje), sidabro (1998 metais Nagane) ir bronzos (2002 metais Solt Lei Sityje) medalius.
Didžiąją profesionalo karjeros dalį – 14 metų – jis žaidė pajėgiausios planetoje ledo ritulio lygos NHL komandose „New York Islanders“, „Pittsburgh Penguins“, „Colorado Avalanche“ ir „New York Rangers“. Karjerą oficialiai baigė po 2009–2010 metų sezono vilkėdamas KHL komandos Sankt Peterburgo SKA aprangą.
– Prieš beveik ketverius metus baigėte ledo ritulininko karjerą. Ar vis dar jaučiate ledo ir pačiūžų trauką?
– Nelabai. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau keturiasdešimtmetis lakstyti po aikštę ir trankytis tarp jaunimo. Nelabai galiu tai daryti. Tiesa, žaidžiu tą žaidimą. Ne kiekvieną dieną, bet tris ar keturis kartus per savaitę Floridoje. Žaisiu tikriausiai visą gyvenimą, bet profesionaliai aukštu lygiu žaisti jau būtų sunkoka. Žaidžiu su veteranais, lygis dar geras išliko. Į bortus nesitrankome, bet žaidžiame rimtai.
– Nuo ledo ritulio nenusisukate, tikriausiai ir stebite, kas vyksta pajėgiausiose lygose?
– Daugiausia seku komandas, kuriose pats žaidžiau. NHL lygoje pasižiūriu „Rangers“, „Penguins“, „Islanders“, iš KHL – SKA rungtynes. Susidomėjimas išlikęs.
– Neseniai Lietuvoje pasirodė žinia, kad užsivilksite „Hockey Punks“ aprangą ir debiutuosite Nacionalinėje ledo ritulio lygoje (NLRL). Reikės papildomų treniruočių?
– Kai vasarą buvau Lietuvoje, čiuožiau su „Hockey Punks“. Nemanau, kad man bus reikalingos papildomos treniruotės. Manau, kad lygis yra nelabai didelis. Galiu žaisti bet kuriuo metu. Pažadėjau Šarūnui Kuliešiui, kuris yra komandos treneris ir vadovas, kad kai būsiu Lietuvoje, būtinai sužaisiu porą rungtynių už „Hockey Punks“. Nežinau taisyklių, bet nemanau, kad yra daug žmonių profesionalų, žaidusių aukštu lygiu. Tai vis dėlto mėgėjų lyga.
– Savotiškas ir jaudinantis debiutas Lietuvos čempionate?
– Būtų įdomu. Planuoju, bet dar nežinau kada. Gal po Naujųjų metų savaitei ar 10 dienų atvažiuosiu į Lietuvą, tuomet galbūt ir sužaisiu. Manau, tik padėsiu komandai, nepadarysiu nieko blogo (juokiasi).
– Užsiminėte, kad po poros metų galėtumėte žaisti ir už Lietuvos rinktinę. Iš kur toks noras?
– Jei sužaisiu pora metų Lietuvos čempionate, turėsiu sveikatos, kodėl gi ne? Mano sena svajonė buvo sužaisti bent vienas ar porą rungtynių vilkint Lietuvos rinktinės aprangą. Noriu nušluostyti nosis visiems, kurie galvoja, kad aš – ne lietuvis, žaidžiau už Rusijos rinktinę, pasirinkau kitos šalies rinktinę. Žmonės nesupranta, kad tais laikais, kai išvažiavau žaisti į Rusiją, Lietuvoje net nekvepėjo ledo rituliu.
– Vis dar jaučiate nuoskaudą?
– Negaliu kontroliuoti, ką žmonės sako. Jei būtų galimybė, tikrai sužaisčiau už Lietuvos rinktinę, kol dar nesu labai senas. Labai norėčiau. Visi tai puikiai supranta, kurie sekė mano karjerą. O žmonės, kurie burnoja, kad aš ne lietuvis, nieko nesupranta šiame sporte. Politika yra politika. Kartais žmonėms nėra pasirinkimo, už ką žaisti. Jie nesuprato, kad žaisdamas už Rusijos rinktinę, šlovinau Lietuvos vardą. Atstovavau Lietuvai, nesvarbu, kokioje lygoje ar komandoje žaidžiau. Visi žinojo, kad esu lietuvis ir gimęs Lietuvoje. Tai nėra surišta su lietuvybe, tai susiję su sporto šaka, kuri mūsų šalyje dar nėra aukšto lygio.
– Ką stebėdamas iš šono galite pasakyti apie Lietuvos ledo ritulį? Jis stovi vietoje, eina į priekį ar atvirkščiai, regresuoja?
– Manau, kad lietuviai daro viską, kad ši sporto šaka kiltų į aukštesnį lygį. Kai buvau Lietuvoje, mačiau, kad statomos čiuožyklos, Eletrėnų ledo rūmai renovuoti. Galbūt trūksta specialistų, kurie galėtų išmokyti teisingai žaisti šį žaidimą. Tos pačios problemos yra ir Rusijoje. Ledo ritulys – labai brangi sporto šaka. Vaikai, kurie užsiima šiuo sportu, dažniausiai yra iš turtingų šeimų ir jie nėra išalkę geresnio gyvenimo. Šiam sportui reikia atiduoti daug sveikatos ir laiko, kad ką nors pasiektum. Sunku, nes kultūra dėl sporto pasikeitusi.
Reikia kažką daryti su profesionalaus lygio komandomis. Reikėtų jaunimui būtų šansas likti Lietuvoje ir atstovauti savo šalies komandai aukštu lygiu. Daugiausia vaikų pradingsta, kai jiems sueina 18–19 metų, jiems nėra kur važiuoti, ką daryti. Kitų talentas pasirodo po 20 ar 21 metų. Čia man ir Dainiui Zubrui pasisekė, kad būdami jauni patekome į geras komandas ir geras ledo ritulio sistemas.
– Jūsų vardas minimas, kai kalbama apie Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidento kėdę ar Lietuvos rinktinės trenerio postą. Atvirai, ar tikrai norėtumėte išmėginti save tokiose pareigose?
– Buvo galimybių, ir aš tikrai visuomet buvau pasirengęs treniruoti Lietuvos rinktinę. Bet tie pasiūlymai visuomet kažkaip ėjo šalia manęs. Aš negaliu lįsti ir prašyti, priimkite mane. Esu visuomet pasiruošęs ir galiu atvažiuoti. Vasarą būnu Lietuvoje, žaidžiu su vaikais ir kalbuosi su visa ledo ritulio bendruomene. Jei būsiu reikalingas, būtinai padėsiu Lietuvos rinktinei. Žinau, kad vokietis treneris Berndas Haake (šiuo metu treniruoja Lietuvos ledo ritulio rinktinę) daug padeda vaikams ir gerą darbą daro.
– Ar jus dar atpažįsta žmonės gatvėse?
– Atpažintų tikriausiai tik Pitsburge, bet pagal pavardę kol kas atpažįsta. Žinoma, viskas keičiasi, mes senstame, nauja karta ateina. Lietuva maža, o Amerika – didelė. Rusijoje mane žmonės atpažįsta ir gerbia.
– Galbūt radote kokį pastovų darbą?
– Padedu žmonai tvarkyti kompanijos reikalus, vaikštau į treniruotes, Floridoje suaugusiuosius mokinu čiuožti. Laukiu pasiūlymų iš KHL lygos. Turiu įdomių bendradarbiavimo idėjų, kaip padėti rėmėjams patekti į Rusiją ir Lietuvoje su jų pinigais suburti stiprią komandą. Bet kol kas tai tik idėjos.
