„Labą dieną. Kaip sekasi?“, – sklandžia lietuvių kalba be akcento kreipiasi buvęs žalgirietis 40 metų Grigorijus Chižniakas. Kijeve išskirtinį interviu Balsas.lt davęs 216 cm ūgio ukrainiečių milžinas pasakojo apie blokuotų metimų rekordus „Žalgiryje“, gyvenimą be kamuolio, Jono Valančiūno perspektyvą NBA, išvardijo geriausių „centrų“ penketą ir atskleidė, kodėl šiuolaikinis krepšinis ritasi ne į tą pusę.
Esu Valdemaro Chomičiaus ūgio, tačiau šalia G. Chižniako pasijaučiau tarsi vaikas – sveikinantis ranka paskendo ukrainiečio delne. O ir spustelti ją milžinas gali taip, kad norisi aiktelti. „Jis žinomas kaip rankų traiškytojas“, - su šypsena bendadarbį apibūdino Kijevo „Budivelnik“ klubo generalinis direktorius Gediminas Navikauskas.
Jau ketveri metai, kai „Griša“ baigė krepšininko karjerą ir šiuo metu eina „Budivelnik“ klubo direktoriaus viešiesiems ryšiams pareigas. „Darbas įdomus. Štai kitais metais klubas švęs 70 metų jubiliejų, teks viską organizuoti“, - juokėsi aukštaūgis.
G. Chižniakas Kauno „Žalgirio“ garbę gynė 2000-2001 ir 2001-2002 metų sezonus ir visoje Europoje pagarsėjo kaip blokų karalius. Jo „nupūstų“ metimų rekordai dar ir šią dieną puikuojasi Eurolygos statistinių eilučių viršūnėse.
– Kaip gyvena Grigorijus, baigęs krepšininko karjerą?
– Visą laiką juokauju, kad bėgiojau, o dabar reikia išmokti vaikščioti. Nuo krepšinio neatitolau –Dnieprodzeržinske dirbau treneriu. Iš pradžių dublerių, vėliau pagrindinės komandos trenerio asistentu. Vėliau atvykau į Kijevą. Kaip sakė legendinis Valerijus Tichonenko, psichologiškai ir fiziškai perėjimas nuo to lygmens, kai buvai žaidėjas, į tą, kai tampi funkcionieriumi nėra lengvas. Daugeliui šis etapas nepakeliamai sunkus. Čia šlovė ir pinigai, o čia nusileidi į tam tikrą lygį ir net žemiau. Bet man viskas gerai – esu sveikas ir gyvas.
– Ar gatvėje jus dar atpažįsta?
– Pažįsta. Anksčiau, kai situacija buvo ramesnė, žmonės dažniau lankėsi krepšinio rungtynėse. Man tai nėra svarbu, pažįsta mane, ar ne. Žmonėms dabar ne tai rūpi. Ir anksčiau nesukau sau galvos – atpažįsta žmonės mane ar ne. Svarbiausia, kad artimieji ir giminės būtų sveiki. Visa kita ateina ir praeina.
– 2015 metais Ukrainoje turėjo vykti išskirtinis renginys – Europos krepšinio čempionatas. Deja, jis perkeltas į kitas šalis. Kaip reaguoja krepšinio visuomenė dėl to?
– Žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Viena vertus gaila, bet mes suprantame, kad tokia situacija ir nieko nepakeisime. Tai – gyvenimas. Turime dėkoti už tai, ką turime. Tai reiškia, arba mes nesame verti, arba toks likimas. Nieko baisaus. Jei situacija, duok Dieve, susitvarkys, galime surengti „Eurobasket“ turnyrą 2017 arba 2019 metais. Svarbiausia, kad žmonės gyventų šia idėja ir tikėtų. Viskam savo laikas.
– Ar dažnai lanko prisiminai iš tų laikų, kai žaidėte „Žalgiryje“?
– Žinoma. Prisiminimų daug. Jei reikėtų kažką išskirti – tai abiejų sezonų LKL „Visų žvaigždžių“ rungtynės, abu sezonai Eurolygoje, kai žaidi sausakimšoje Sporto halėje. Atmosfera fantastiška. Atsimenu rungtynes su „Lietuvos rytu“, kai blokavau 11 metimų. Daug įdomių rungtynių buvo. Pirmas sezonas įstrigo ir tuo, kad sužaidėme su draugiškomis dvikovomis per 90 rungtynių. Taip pat kaip ir NBA. Pažaidžiau su gerais žaidėjais, pažinau puikius trenerius, pamačiau krepšinio virtuvę – to nepamirši.
– Su kuo dar bendraujate iš tų laikų „Žalgirio“?
– Kai rugsėjį buvau Palangoje, susitikau su Kęstučiu Marčiulioniu. Praėjusiais metais su Donatu Slanina bendravau. Su broliais Lavrinovičiais nuolat susirašinėjame. Teko pakalbėti su Tomu Masiuliu, Dainiumi Adomaičiu.
– Kai vilkėjote „Žalgirio“ aprangą, Eurolygoje buvote lyderis pagal blokuotus metimus. Ar tai teikė pasitenkinimą?
– Svarbiausia, kaip žaidžia komanda. Ruošėme komandinį puolimą ir gynybą. Atakose buvo deriniai D. Slaninai ar P. Jankūnui, tas pats – gynyboje. Spendėme spąstus, įvarydavome varžovą prie manęs ir čia jau jis sulaukdavo savo bloko. Rekordai rekordais, bet svarbiausia komandos rezultatai. Kaip jauna komanda tuomet pasirodėme neblogai. Man malonu, kad žmonės prisimena, kad Eurolygos svetainėje yra tokia statistika su mano pavarde.
– Koks elementas krepšinyje jums labiausiai patinka?
– Kai buvau jaunesnis, man labai patiko Shaquille‘o O‘Nealo žaidimas. Nebuvau tokio kūno sudėjimo kaip jis, bet ir aš stengiausi drebinti krepšį dėjimais iš viršaus. Tai gražu akiai ir patinka sirgaliams. Taip pat mėgstu blokuoti metimus ir kažkur perdavimą atlikti. Žaidžiame juk žiūrovams.
– Ar dabar paimate dar kamuolį į rankas?
– Retai. Paskutinį kartą prieš metus žaidžiau Kaune, per „Žalgirio“ jubiliejaus šventę. Mane kviečia žaisti visokios mėgėjų lygos, tačiau nenoriu įsipareigoti žmonėms, nes jei išvažiuoju su komanda, manęs nėra. Aš toks esu – arba žaidžiu viską, arba nieko. Neįdomu, kai vieną kartą ateini ir penkiskart praleidi. Norėtųsi, aišku, bet reikia laiko ir noro. Daugelis aukštaūgių iš prigimties pritingi, tad sunku save priversti.
– Kokius galite išvardyti savo idealus krepšinyje?
– Pakartosiu – galingas ir akiai patrauklus Shaqo žaidimas. Nenoriu įžeisti, bet jo technika primityvi – gaudavo kamuolį, sukdavosi ir per fizinę jėgą grūsdavo kamuolį iš viršaus. Po krepšiais jis dominavo. Žinoma, Hakeemas Olajuwonas. Po krepšiu jis grubiai nesistumdė, bet dėl savo greičio ir technikos susitvarkydavo su visais savo varžovais. Dar – Patrickas Ewingas, Dino Radja, o Arvydas Sabonis – apskritai be komentarų. Man pasisekė, kad pavyko pažaisti prieš D. Radją ir A. Sabonį.
– Kokie geriausi visų laikų vidurio puolėjai pagal Grigorijų Chižniaką?
– A. Sabonis, D. Radja, H. Olajuwonas, Sh. O‘Nealas ir Dwightas Howardas.
– Negaliu nepaklausti apie Lietuvos rinktinės vidurio puolėją Joną Valančiūną. Kokios nuomonės esate apie jį?
– Žiūriu Toronto „Raptors“ ekipos apžvalgas. Asmeniškai jo nepažįstu, tačiau kartą buvome susitikę, kai buvau Palangoje. Jis kartu su Donatu Motiejūnu jau skrido į Ameriką. Labai talentingas, darbštus ir perspektyvus žaidėjas. Neabejoju, kad nepriklausomai kokioje NBA komandoje Jonas žais, jo karjera susiklostys sėkmingai. Viskas priklauso nuo žmogaus. Gerai, kad negalvoja: „Patekau į NBA ir mano svajonė jau išsipildė.“ Apskritai galiu pasakyti, kad Lietuva – stipri krepšinio šalis. Taip sakau ne dėl to, kad kalbu su jumis. Pažinau šios šalies krepšinį iš vidaus. Tikrai turime iš ko mokytis (juokiasi).
– Ar turėjote svajonių žaisti NBA lygoje?
– Žinote, kelis kartus buvau nuvykęs į NBA. Mane net Arvydas Sabonis siuntė į Portlandą. Pernelyg nesvajojau ir negalvojau, kad noriu ten ar ten. Tiesiog treniravausi, dirbau. Aišku, noras buvo, tačiau nebuvo lemta. Žaidžiau keliose komandose, tačiau nepaėmė. Dėl to tikrai ramiai miegu naktimis.
– „Lietuvos ryte“ žaidžia Ukrainos rinktinės vidurio puolėjas Kirilas Natiažko. Ką galite pasakyti apie jo perspektyvą?
– Krepšinis keičiasi ir mano subjektyvia nuomone ne į gerąją pusę. Krepšinio karjera labai trapi – trauma ir rytoj viskas gali baigtis, nieko neturi. Žmonės turi vertinti gautą šansą žaisti pajėgioje lygoje – ar su „Lietuvos rytu“ ar su „Žalgiriu“. Tai gali duoti postūmį karjerai, tačiau turi suvokti, kur esi ir ko nori.
Jauniems dabar svarbiausia materiali situacija – pinigai, o vėliau jau krepšinis. Anksčiau to nebuvo. Man ir Eurolyga anksčiau buvo įdomesnė, dabar ten vyksta amerikonizacija, lyga tampa šou projektu.
Kirilas iš pradžių turėjo problemų – linkęs į antsvorį. Paklauskite Arvydo Sabonio ar Valdemaro Chomičiaus, ar kada jie į treniruočių stovyklą atvyko priaugę svorio. Sakytų esi nenormalus. Dabar jauna karta turi tai suvokti. Gyvenimas – kaip prekybos centras: vaikštai, renkiesi prekes ir galiausiai turi už tai susimokėti. Kaip žaidėjas gavai sutartį, bet turi mokėti pirmiausiai savo sveikata, savo laiku.
Kirilas turi suvokti, kad dabar valgo legionieriaus duoną ir užima kažkokio lietuvio ar ispano vietą. Už tavęs rikiuojasi tūkstančiai tokių. Jei esi legionierius, turi visa galva būti aukštesnis už vietinius. Lietuviai – protinga krepšinio tauta ir jei jis to nesuvoks, turės problemų.
– Prieš 9 mėnesius įsižiebė Ukrainos revoliucija, nusinešusi daug žmonių gyvybių. Kaip reagavote į įvykius Kijeve?
– Kaip galima reaguoti į neadekvačią situaciją? Nėra net žodžių visa tai apibūdinti. Vasario 19 dieną buvo siaubingas chaosas mieste, metro uždarė, buvau priverstas imti laisvą dieną. Gyvenu netoli centro. Vasario 20 dieną buvo sprogimai, o kai nuvažiavau į darbą, sužinojau, kad nuo 10 val. jau pradėjo šaudyti į žmones. Tai buvo baisu. Šiandien dar vaikščiojant po tas gatves, kur buvo sušaudyti žmonės, kyla kažkokie neaiškūs jausmai. Norėčiau padėkoti Lietuvos vyriausybei ir visai tautai, kad mus palaikė ir vis dar palaiko. Manau, kad tai smūgis bendras visiems. Nuvertėme režimą. Visi suvokia, kad dabar svarbiausi subjektai sėdi Maskvoje. Turime kovoti kartu. Ir ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys, Europos sąjunga. Jei to nesustabdysime, bus blogai.
Iš pradžių rimtai to nepriėmėme, žiūrėjome su Darjušu Lavrinovičiumi į Euromaidano judėjimą su humoru. Mano žmona kelis kartus nakvojo Maidane, ir Edita Lavrinovič. Situacija buvo neadekvati – kaip viskas baigsis buvo sunku pasakyti. Taip, kaip ir dabar. Niekas nežino, kaip įvykiai toliau vystysis Ukrainos rytuose.
– Esate religingas žmogus, ar tai padeda gyvenime?
– Labai. Vienas menkas pavyzdys – 2008 metais prieš olimpiadą draugiškame turnyre žaidėme su Rusijos rinktine. Vienas rungtynes sužaidžiau labai gerai, nors komanda ir pralaimėjo. Paskambinau žmonai, o ji sako – už tave vienuoliai meldėsi. Tai padeda. Nereikia būti fanatiku. Viskas vyksta ne šiaip sau. Kuo anksčiau žmonės tai supras, tuo geriau.
TIK FAKTAI
Vilkėdamas „Žalgirio“ aprangą Grigorijus Chižniakas du sezonus iš eilės (2000-2001 ir 2001-2002) buvo neginčijamas Eurolygos lyderis pagal blokuotus kamuolius. Pirmąjį sezoną jis vidutiniškai per rungtynes blokavo 3,17 metimo, o antrąjį – 3,21.
G. Chižniakas vis dar yra Eurolygos rekordininkas pagal per sezoną blokuotus metimus. 2001-2002 metų sezoną jis per 14 rungtynių blokavo 45 metimus. Pagal blokuotus metimus per vienerias rungtynes jis visų laikų Eurolygos sąraše – antras. 2000 metų gruodžio 14 dieną rungtynėse su „Asefa Estudiantes“ jis blokavo 8 metimus. Daugiau už jį – 10 metimų – 2001 metais blokavo Stojanas Vrankovičius.
Tarp stambiausių ukrainiečio laimėjimų – 2004-2005 metų sezoną su graikų „Makedonikos“ pasiektas ULEB taurės finalas. Grigorijui čia vėl nepavyko išvengti susidūrimo su lietuviais – trofėjų tuomet laimėjo Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkai.
