Per 10 minučių vienas geriausių visų laikų Europos įžaidėjų į Jungtinių Amerikos Valstijų žvaigždyno krepšį „įsūdė“ 28 taškus ir padovanojo neįtikėtiną pergalę visai šaliai – 94:90. Tai buvo ne tik atpildas už paskutinių sekundžių pralaimėjimą Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, bet ir atimtas svajonių komandos titulas. Nors pasidabinti medaliais Graikijoje lietuviams nepavyko, bet Š. Jasikevičiaus vedama rinktinė dar kartą įrodė, kad yra viena stipriausių pasaulyje.
Paskelbęs, kad pasitraukia iš didžiojo sporto, krepšininkas visiems laikams įrašė savo pavardę į Europos istoriją. Tai – vienintelis Eurolygoje rungtyniavęs žaidėjas, kuris titulą yra laimėjęs su trimis skirtingomis komandomis.
Buvo „juodadarbis“
Legendinio įžaidėjo karjera prasidėjo gimtajame Kaune, kai atėjo treniruotis į sporto mokyklą pas trenerį Feliksą Mitkevičių.
„Jis buvo kaip ir visi vaikai. Tik, aišku, visi jie atsineša ką nors savo. Š. Jasikevičius nuo pat mažens išliko toks pats atsidavęs krepšiniui. Tuo metu, kai būdavo aikštelėje, Šarūnas galėdavo sakyti: „Geriau nusilaušiu pirštą, bet liksiu aikštelėje.“ Kai atėjo treniruotis, buvo metais jaunesnis nei komandos draugai. Buvo fiziškai silpnesnis už kitus, bet turėjo tokią savybę kaip dar daugiau reikalauti iš savęs, be to, mokėjo vadovauti“, – apie pirmuosius Š. Jasikevičiaus žingsnius krepšinyje balsas.lt pasakojo F. Mitkevičius.
Treneris puikiai prisimena, kaip komandai tekdavo treniruotis Kauno Ąžuolyno parke, o įžaidėjas visada bėgdavo paskutinis paskui draugus: „Bet jis suorganizuodavo, kad žaidėjai bėgtų lėčiau ir nepersistengtų. Ir svarbiausia – jo visi klausydavo, ši savybė išliko visą karjerą.“
1994 metais dabar jau vyriausiasis Lietuvos nacionalinės rinktinės treneris Jonas Kazlauskas krepšininką pakvietė į jaunimo rinktinę, ir ši iškovojo Europos čempionato aukso medalius. „Jis ten buvo jauniausias, bet, ko gero, labiausiai atsidavęs krepšiniui“, – balsas.lt kalbėjo pirmasis Š. Jasikevičiaus treneris.
Strategas neslepia – buvo visko, o įžaidėjui teko išsikovoti savo vietą po saule. Tačiau viso pokalbio metu jis pabrėžia – Š. Jasikevičius labai daug dirbo, kad turėtų tai, ką turi dabar, o atsidavimas krepšiniui – didžiausia jo turima vertybė.
Šarūnas Jasikevičius (nuotr. SCANPIX)
Rinktinės koziris
1997 metais tas pats J. Kazlauskas kaunietį pakvietė prisijungti prie nacionalinės komandos, tačiau didelio vaidmens komandoje Š. Jasikevičius nevaidino. Tik po trejų metų, 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, įžaidėjas tapo Lietuvos rinktinės koziriu ir su komandos draugais į tėvynę parvežė bronzos medalius.
2003 metais po katastrofiškų 2001-ųjų Senojo žemyno pirmenybių Š. Jasikevičius po 64 metų pertraukos Lietuvai padovanojo Europos čempionato aukso medalius. Kartu su Tony Parkeriu, Pau Gasoliu, Andrejumi Kirilenka bei Sauliumi Štombergu pateko į simbolinį pirmenybių penketą ir tapo naudingiausiu čempionato žaidėju.
Po Atėnų olimpinių žaidynių kaunietis rinktinėje padarė pertrauką ir prie jos prisijungė 2007 metais. Ispanijoje vykusių Europos pirmenybių pusfinalyje lietuviai nusileido Rusijai. Krepšininkas tuo metu buvo itin pasipiktinęs naująja FIBA sistema.
„Su didžiule pagarba Rusijai ir jų treneriui. Bet jeigu būtume turėję laisvą dieną, kaip varžovai, būtume žaidę finale. Tai vienintelė priežastis, dėl kurios laimėjome tik bronzos medalius. Paaiškinkite, kodėl žaidžiame tiek daug rungtynių. Visą laiką buvome pirmi grupėje, paskui – pogrupyje, bet neturėjome jokių pranašumų. Tai nesąmonė ir priežastis, kodėl nežaidėme finale. Kam žaidžiame pirmas šešerias rungtynes, jei tai nieko nelemia? Nusipelnėme pranašumo laimėdami pirmąsias šešerias rungtynes, o galiausiai buvome tarsi nubausti. Kroatai turėjo laisvą dieną, paskui – rusai. Kai žaidi tiek rungtynių per dvi savaites, kiekviena valanda yra labai svarbi. Tai diskriminacija. Manau, kad jei būtume turėję tiek pat laiko kiek ir rusai, galėjome laimėti“, – Lietuvos žiniasklaidai po apmaudaus pralaimėjimo vėliau Europos čempionais tapusiems rusams kalbėjo rinktinės įžaidėjas. Tačiau atsigavusi po šalto dušo Lietuvos rinktinė, nukovusi Graikiją, į tėvynę parvežė bronzos medalius.
Š. Jasikevičiaus vedama nacionalinė komanda ir Pekino olimpinėse žaidynėse tik per plauką liko nuo medalių, kaip ir Graikijoje. Vėliau rinktinės marškinėlius krepšininkas apsivilko po trejų metų, kai Senojo žemyno pirmenybės buvo surengtos Lietuvoje. Tačiau ir čia visa tauta, laukusi medalių, liejo karčias ašaras, kai ketvirtfinalyje buvo nusileista Makedonijai.
Londono olimpinės žaidynės buvo jau ketvirtosios įžaidėjo karjeroje, tačiau ir čia iškovoti medalių nepavyko. Po olimpiados krepšininkas paskelbė apie karjeros pabaigą rinktinėje.
Auksinio berniuko era
Prieš 11 metų, 2003-iaisiais, Š. Jasikevičius pirmą kartą tapo Eurolygos čempionu su „Regal Barcelonos“ komanda. Pusfinalyje katalonai palaužė Maksvos CSKA – 76:71, o finale – Trevizo „Benneton“, kurios garbę gynė Tyusas Edney, – 76:65.
„Atsimenu, kad finalo ketverte Barselonoje labai jaudinausi. Visi supratome, kaip tai yra svarbu klubui, kadangi Barselona niekada nebuvo laimėjusi šio titulo. „Palau Sant Jordi“ arenoje atmosfera buvo nuostabi, o sirgaliai kiekvieną metimą pasitikdavo taip, tarsi jis būtų buvęs pergalingas“ , – prisiminimais apie pirmąjį Eurolygos čempiono titulą dalijosi Š. Jasikevičius.
Vėliau savo karjerą krepšininkas tęsė Tel Avivo „Maccabi“ ekipoje. Ši du kartus iš eilės tapo stipriausia Senojo žemyno komanda. Po ketverių metų į Europos viršūnę lietuvis užkopė su Atėnų „Panathinaikos“ komanda.
Šarūnas Jasikevičius (nuotr. „Fotodiena.lt“ / Edvardo Blaževičiaus)
2013 metais įžaidėjas pasirašė sutartį su gimtojo Kauno miesto „Žalgirio“ komanda ir pirmą kartą karjeroje iškovojo Lietuvos krepšinio lygos čempiono žiedą. Vėliau krepšininkas paskelbė apie stulbinančios karjeros pabaigą ir perbėgo į kitą barikadų pusę – sieks trenerio karjeros.
„Jis labai džiaugėsi, kad savo karjerą galėjo užbaigti „Žalgiryje“. Linkėčiau jam, kad sektųsi, neperlenktų lazdos su tuo, ką pats turėjo. Bet, manau, kiek jis turėjęs praktikos, kiek matęs geriausių Europos trenerių, sugebės vadovauti ir viskas bus labai gerai“, – savo auklėtiniui linkėjo F. Mitkevičius.
