Vis didesnį pagreitį įgaunanti Žydrūno Ilgausko sugrįžimo į Lietuvos krepšinio rinktinę epopėja daugelį krepšinio ekspertų jau verčia svarstyti, jog galbūt Pekino olimpiadai pavyks suburti stipriausią rinktinę Lietuvos krepšinio istorijoje. Ar iš tiesų taip? „Veidas“ nusprendė panagrinėti, kokią įtaką Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimui gali turėti Ž.Ilgauskas.
Akivaizdu, kad olimpinės žaidynės jau savaime yra didžiulis įvykis sporto pasaulyje, tačiau tiek vasaros, tiek žiemos olimpiada turi savus „arkliukus“ – išskirtines varžybas. Žiemos olimpinėse žaidynėse svarbiausias ledo ritulio turnyras, o vasaros olimpiadoje, žinoma, krepšinio varžybos, kuriose dalyvauja pajėgiausios pasaulio rinktinės. Viena jų – iš geriausių NBA žaidėjų sudaryta JAV komanda. Lietuviams olimpinis krepšinio turnyras yra dar svarbesnis, nes iš esmės tik krepšinio aikštelėje ir disko sektoriuje atsiveria galimybės Lietuvai laimėti vienokios ar kitokios prabos olimpinius medalius.
Komandos ašis ar sudėtinė dalis
„Aš noriu žaisti. Noras visą laiką buvo, o dabar esu apsisprendęs. Man tai paskutinė galimybė žaisti Lietuvos rinktinėje, su vaikinais atstovauti savo šaliai. Tikiuosi, pavyks išspręsti draudimo problemas ir man atsivers durys į Lietuvos rinktinę“, – vasarį per susitikimą Klyvlende su mūsų šalies rinktinės vadovais pareiškė Ž.Ilgauskas.
Pasak Amerikoje viešėjusių Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) viceprezidento Šarūno Kliokio ir federacijos generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno, apdrausti aukštaūgį gali prireikti beveik 2 mln. litų, nes traumos atveju ši suma padidėtų dar keliasdešimt kartų. Jie paaiškino Ž.Ilgauskui draudimo mokėjimo sistemą ir tiek jam, tiek klubo vadovams pažadėjo, kad visos problemos bus išspręstos. Vis dėlto po pokalbių su Klyvlendo generaliniu vadybininku Danny Ferry paaiškėjo, kad nepaisant visų teisinių reikalavimų įgyvendinimo ir draudimo apmokėjimo, „Cavaliers“ klubas pasiliks teisę neleisti atstovauti Ž.Ilgauskui savo šaliai. JAV viešėję LKF atstovai negalėjo paneigti, kad „Cavaliers“ tokia teise nepasinaudos.
Vis dėlto reikia tikėtis, kad visas šias problemas galų gale pavyks išspręsti ir Ž.Ilgauskas pagaliau galės apsivilkti Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius. Tačiau šiuo atveju rinktinės treneriams neišvengiamai kils rimtų klausimų dėl vietos, kurią jis turėtų užimti taktinėse komandos žaidimo schemose. Taigi ar Ž.Ilgausko, kaip NBA žvaigždės, vaidmuo rinktinėje turėtų būti išskirtinis, ar jis turėtų tapti tik dar viena vientiso komandinio mechanizmo dalimi. Regis, tinkamesnis būtų antrasis variantas, ir tam yra keletas priežasčių.
Lietuvos rinktinė visada buvo stipri pirmiausia kaip komanda, o ne kaip žvaigždžių rinkinys. Ji tai puikiai pademonstravo per 2000 m. Sidnėjaus olimpines žaidynes, kuriose tik per plauką neįveikė JAV „svajonių komandos“. Dabartinėje Lietuvos rinktinėje irgi yra nemažai subrendusių žvaigždžių, ir turbūt ne veltui kai kurie ją vadina „Europos svajonių komanda“. Tačiau priešingai nei amerikiečiai, kurių kiekvienas nori būti lyderis, kaip tai priimta NBA komandose, lietuviai sugeba žaisti vieningai ir tik esant būtinybei imasi asmeninės atsakomybės ir pradeda demonstruoti individualų meistriškumą, t.y. „tempti“ komandą. Todėl galbūt neverta keisti tradicijos. Ž.Ilgauskas, priklausomai nuo atskirų varžybų eigos, galėtų tapti ekipos lyderiu, tačiau kaskart iš jo kurti tokį lyderį būtų kenksminga.
Antra, Ž.Ilgauskas vis dėlto nėra superžvaigždė, pagal kurią reikėtų kurti visą žaidimo struktūrą. Tarkime, Vokietijos rinktinėje Dirkas Nowitzkis yra aiškus lyderis – jis tikra superžvaigždė, be jo, vokiečių ekipoje daugiau nėra kam taip žaisti. Konkrečiai Ž.Ilgausko ir bendrai Lietuvos komandos atveju taip nėra. Galbūt, jeigu Ž.Ilgauskas būtų kaip Arvydas Sabonis geriausiais savo metais, jam ir būtų galima patikėti rinktinės lokomotyvo vaidmenį, tačiau objektyviai jis, nors ir būdamas aukšto meistriškumo centro puolėjas, vis dėlto yra ne toks universalus kaip A.Sabonis.
Pagaliau Ž.Ilgauskas pirmą kartą atstovautų rinktinei tokio aukšto lygio varžybose. Būtent dėl šios priežasties užkrauti atsakomybę ant jo pečių neatrodo prasminga. Pavyzdžiui, Linas Kleiza, kuriam gerai sekasi NBA lygoje, kol kas negali visiškai atsiskleisti Lietuvos rinktinėje. Ž.Ilgauskas yra patyręs žaidėjas, tačiau ir jam gali būti sunku perprasti europietišką žaidimo stilių ir sklandžiai įsilieti į komandos žaidimą.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad iš Ž.Ilgausko, jeigu jis vis dėlto žais už Lietuvą, nereikėtų dirbtinai kurti lyderio ir tikėtis stebuklų, o nesėkmės atveju daryti atpirkimo ožio, kaip Lietuvoje dažnai atsitinka. Jis yra geras žaidėjas ir tikrai gali gerokai praplėsti rinktinės gynybinį ir puolamąjį potencialą, bet komandoje jis geriausiu atveju turėtų būti tik pirmas tarp lygių, nes būtent tokia tvarka visada garantavo Lietuvai pergales tarptautinėse krepšinio arenose.
Paskutinė šios kartos viltis
Dažnai juokaujama, kad olimpiadose Lietuvos krepšininkai yra „amžinai treti“. Tai patvirtina ir statistika. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo komanda žaidė visose keturiose olimpiadose (1992 m. Barselonoje, 1996 m. Atlantoje, 2000 m. Sidnėjuje ir 2004 m. Atėnuose). Tris kartus buvo iškovota olimpinė bronza, o 2004 m. dėl jos nusileista žaidžiant su JAV rinktine. Tai gal ir Pekine būsime treti? Gali būti, tačiau yra pagrindo tikėtis ir aukštesnio rezultato. Niekas nesako, kad bus lengva.
Andrejus Kirilenka, Paulas Gasolis, Juanas Carlosas Navarro, Emanuelis Ginobilis ir visas būrys NBA krepšininkų bandys sutrukdyti lietuviams tai padaryti, tačiau misija įmanoma. Tikru nelaimingu atsitikimu galima laikyti Lietuvos pralaimėjimą Rusijai pastarojo Europos krepšinio čempionato pusfinalyje, tačiau ši nesėkmė turėtų tik dar labiau paskatinti žaidėjus pademonstruoti viską, ką jie sugeba, per artėjančias olimpines žaidynes.
Žinoma, daug kas priklausys nuo galutinės rinktinės sudėties ir trenerių darbo. Tam tikrą nerimą kelia įžaidėjo pozicija, tiksliau, klausimas, kas galėtų efektyviai padėti vadovauti komandai Šarūnui Jasikevičiui. Šiandien tai, ko gero, vienas pagrindinių rinktinės trenerių rūpesčių. Reikia viltis, kad komandoje žais Rimantas Kaukėnas, Linas Kleiza ir Arvydas Macijauskas, tačiau nežinia, ar jie sugebės atsigauti po traumų.
Pekino olimpinės žaidynės gali būti paskutinė dabartinės krepšininkų kartos viltis užkopti ant aukštesnio olimpinio pjedestalo laiptelio. Daugeliui pagrindinių komandos žaidėjų šiandien jau yra apie trisdešimt metų ir daugiau. Žinoma, teoriškai jie dar galės žaisti ir kitoje olimpiadoje, galbūt ir dar kitoje, tačiau aukščiausią savo karjeros tašką jie jau bus pasiekę – jų karjeros pikas yra dabar.
Ūgis: 220 cm;
Svoris: 118 kg;
Gimimo data: 1975 m. birželio 5 d.;
Gimimo vieta: Lietuva, Kaunas;
Pilietybė: Lietuvos;
Pozicija: vidurio puolėjas;
Komanda: Klyvlendo „Cavaliers“;
Karjera:
1992–1993 m.: Kauno „Žalgiris–2“ (Lietuva);
1993–1997 m.: Kauno „Atletas“ (LKL);
1997–2008 m.: Klyvlendo „Cavaliers“ (NBA);
NBA naujokų mačo naudingiausias žaidėjas – 1998 m.;
NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyvis – 2003 m. ir 2005 m.;
Sėkmingiausias sezonas NBA – 2002–2003 m.: 80 rungt. (vidurkis – 30.1 min.), 17,3 tšk., 7,6 atk. kam., 1,9 blok.
Lietuvos rinktinės nariai, kuriems jau apie 30 metų ir daugiau
Šarūnas Jasikevičius – gimė 1976–03–05;
Rimantas Kaukėnas – gimė 1977–04–11;
Donatas Slanina – gimė 1977–04–23;
Ramūnas Šiškauskas – gimė 1978–09–10;
Darius Songaila – gimė 1978–02–14;
Broliai Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai – gimė 1979–11–01.
Linas Kvedaravičius (krepšinio ekspertas):
„Ž.Ilgausko patirtis ir meistriškumas neabejotinai padidins rinktinės pajėgumą puolime ir gynyboje, o jo autoritetas slėgs bet kurį Lietuvos varžovą, tačiau Lietuvos rinktinė visada buvo stipri pirmiausia kaip komanda, žvaigždžių jai tikrai netrūksta. Olimpiadoje ji turėtų kovoti dėl medalių.“
Vadimas Volovojus
