Skamba sunkiai suvokiamai, bet taip, perskaitėte teisingai – lietuvis be poilsio bėgo visą parą ir per šį laiką įveikė beveik 310 kilometrų.
Kiekvieną kilometrą jis įveikdavo vidutiniu 4 min. 39 sek. tempu ir šį stabiliai išlaikė beveik viso bėgimo metu.
Tokiu pasiekimu sunku patikėti ne tik sportu mažiau besidomintiems žmonėms, bet ir A. Sorokino kolegoms – reakcijomis socialiniuose tinkluose dalinosi olimpietė, maratonininkė Diana Lobačevskė, kiti atletai.
Toks rezultatas leido ganėtinai užtikrintai pagerinti ligšiolinį pasaulio rekordą, kuris nuo pat 1997 metų priklausė graikui Yianniui Kourosui – 303,306 km.
Pats graikas šį savo pasiekimą yra pavadinęs nepajudinamu ir spėjo, kad rekordas gyvuos per amžius.
Tačiau rekordas krito po lietuvio kojomis, kai iki bėgimo pabaigos dar buvo likusios 33 minutės – tada A. Sorokinas peržengė 304 km nuotolį.
Sportininkai varžėsi vidurio Lenkijos mieste Pabianicėse, kur bėgo 1725,5 m ilgio ratais.
Po mėnesio keturiasdešimtmetį švęsiančiam A. Sorokinui tai buvo jau trečiasis užfiksuotas pasaulio rekordas šiais metais. Balandį Didžiojoje Britanijoje lietuvis pagerino 100 mylių (160,934 km) ir 12 val. bėgimo planetos rekordus.
Dar įspūdingiau šie pasiekimai skamba žinant, kad aktyviai A. Sorokinas bėgioja tik aštuonerius metus, o užsimauti bėgimo batelius jį privertė ta pati priežastis, kaip ir daugumą – noras pagerinti išvaizdą ir sveikatos būklę.
Tv3.lt kviečia skaityti interviu su pasaulio rekordininku A. Sorokinu.
Jeigu neklystu, bėgioti pradėjote būdamas tik 32-ejų. Kas paskatino tai?
Pagrindinis tikslas buvo numesti svorio. Jaunystėje buvau baidarininkas-irkluotojas, aktyviai sportavau. 2005 metais mečiau sportą ir iki 2013 metų aktyviai nesportavau. Kartais pabėgiodavau, nueidavau į sporto salę, bet iš esmės tiesiog dirbau, gyvenau neitin sveikai – alkoholis, tabakas ir taip toliau. Svoris išaugo iki šimto kilogramų, nebegalėjau žiūrėti į save veidrodyje. Pamenu tą datą – balandžio 1 dieną pasakiau sau, kad viskas – pradėsiu sportuoti. Pradėjau bėgioti, nes tai paprasčiausias būdas sportuoti, numesti svorio. Po kažkiek laiko užsirašiau į pirmą savo pusmaratonį, bet prabėgęs galvojau, kad greitai noras bėgioti dings ir reikia tikslo. Tuo momentu radau skrajutę – lyg ir Vingio parke – su kvietimu sudalyvauti 100 km bėgime. Nusprendžiau, kad tai bus mano naujas iššūkis. Pavyko prabėgti pirmąjį ultramaratoną, labai patiko, nors ir viską skaudėjo po to. Buvau patenkintas, kad įvykdžiau tikslą ir matyt, kad tada įsimylėjau šį sportą.
Šis noras vis kažką įrodyti veda sporte ir toliau?
Taip, kad padaryčiau kažką vau ir pasakyčiau sau, kad aš tą padariau. Kiek vėliau Aidas Ardzijauskas pasiūlė prabėgti parą – pagalvojau, kad tai neįmanoma. Bet išbandžiau ir po truputį artėjau prie pasaulio rekordo.
Keliaukime prie savaitgalį pasiekto rekordo – ką reiškia bėgti 24 valandas?
Tai labai sunkus darbas kūnui ir protui. Bet tai varžybos, tu ruošiesi tam. Pirmas kartas buvo labai sunkus. Pamenu, kad po pirmo karto pakilo temperatūra, vos galėjau vaikščioti savaitę. Bet su laiku organizmas turbūt pripranta. Dabar jau trečia diena po bėgimo, bet pakankamai gerai jaučiuosi. Taip, viską skauda, bet jaučiuosi neblogai.
Kas sunkiau – fizinis nuovargis, monotonija bėgant, psichologinis nuovargis?
Tikriausia visuma – fizinis, protinis nuovargis duoda savo. Matyt, fizinis nuovargis yra stipresnis. Reikia bėgti ir naktį, kai organizmas nori miego. Skrandis taip pat nebenori tinkamai dirbti, nes nuolat reikia valgyti, kas 20-30 minučių, nes be papildomos energijos šaltinių tu nepabėgsi.
Koks jausmas pagerinti rekordą, kurį visi laikė neliečiamu?
Mano svajonė išsipildė, pagaliau pagerinau jį. Tai buvo ne pirmas bandymas, parą bėgau jau 8-9 kartą. Jausmo net negaliu apibūdinti. Likus trims valandoms iki finišo aš net nežinojau, ar galėsiu pamušti rekordą, nes bet kuriuo momentu organizmas gali atsisakyti ir teks eiti pėsčiomis. Po finišo apima džiaugsmas, bet tiesiog nėra jėgų džiaugtis. Džiaugsmas gal dar ateis (juokiasi)
Gal mintyse – jau naujas iššūkis?
Kol kas ne, bet visi siūlo bėgti 48 valandas, bet kol kas protas nenori susitaikyti su tokiu skaičiumi.
2016 m. nubėgote 260 kilometrų – beveik pusšimčiu mažiau nei dabar. Kas lėmė tokį progresą per penkerius metus?
Treniruotės, didelis kilometražas, patirtis, kūnas pripranta prie krūvio, nes nuo 2016 m. rezultatas vis didėjo. Dabar esu geriausioje sportinėje formoje, taip pat atsirado treneris, kuris pakoregavo mano darbą.
Y. Kourosas ganėtinai skeptiškai vertindavo rekordą norinčius pagerinti atletus – gal teko su juo bendrauti?
Ieškojau jo „Facebook“, kituose socialiniuose tinkluose, bet nepavyko rasti ir dar neteko pabendrauti. Esu girdėjęs, kad po rekordinio savo bėgimo jis pasakė, kad šis bus amžinas. Teko įrodinėti, kad jis klysta (juokiasi)
Žiūrint į skaičius sunku patikėti, kad tai įmanoma. Ar pačiam buvo sunku patikėti tuo, ką padarėte?
Jeigu prieš metus man pasakytų, kad sugebėsiu prabėgti 310 km, tai irgi būčiau nepatikėjęs. Man vilčių davė pavasario bėgimas Didžiojoje Britanijoje, kur pavyko pagerinti 100 mylių ir 12 valandų bėgimo rekordus. Per tą 12 valandų bėgimą man pavyko nubėgti 170 km ir pagalvojau, kad tą dieną būčiau pagerinęs ir paros rekordą. Po finišo turėjau jėgų – spalį turėjęs vykti pasaulio čempionatas buvo perkeltas į 2022 metus, tad teko pasirinkit Lenkijos čempionatą.
Yra savo pliusų, nes per pasaulio čempionatą turi labiau taktiškai žaisti – ten yra daugiau bėgančių žmonių, papildomi metrai atsiranda, nes reikia nuolat lenkti kitus. Sąlygos galėjo būti prastesnės – čempionatas turėjo vykti Rumunijoje, kur galėjo būti apie 30 laipsnių karščio ir tai galėjo duoti minusą rezultatui. Galima sakyti, kad Lenkijoje buvo idealios sąlygos pagerinti rekordą. Buvo labai gera temperatūra, trasa gera, mažai dalyvių – apie šimtą.
Šiais metais pagerinote net tris pasaulio rekordus – kas lėmė tokius sėkmingus metus?
Pagrindinės priežastys – pandemija, treneris ir atsiradę draugai-rėmėjai. Atsirado fizioterapeutas, kuris man padeda išvengti traumų. Aš jam labai dėkingas – Aleksandr Ravluškevič,ckuris dirba Vilniaus kineziterapijos centre. Jis masažuodavo mane visą laiką ir tikrai išvengiau daug traumų, nes treniruotės vyksta persitreniravimo ribose. Esu labai dėkingas, kad jis man padėjo.
Dažnai matome tik rezultatą, o darbo ne – kaip atrodo jūsų treniruotės?
Jos panašios į maratono treniruotes, gal šiek tiek didesnis kilometražas. Piko savaitėmis buvo didelis kilometrų rinkimas – apie 50 kilometrų per dieną. Pavydzžiui ryte apie 40 kilometrų, vakare dar 10-15 km. Dar kartais būdavo ir trečia treniruotė tarp jų – darbas su štanga. Pandemija kažkiek padėjo – aš dirbu kazino, o jie buvo uždaryti karantino metu. Galėjau visą laiką skirti treniruotėms, galbūt dėl to išaugo rezultatas, nes nereikėjo eiti į darbą ir visą dėmesį galėjau skirti bėgimui.
Darbdaviai labai pozityviai žiūrėjo į mano užsiėmimus, jie man daro sąlygas, kad galėčiau laisvai sportuoti. Galiu pereiti dirbti puse etato ar pasiimti neapmokamų atostogų ir tinkamai pasiruošti varžyboms.
Kokius dar tikslus sau keliate po šių pasiekimų?
Kol kas šįmet tikriausiai nestartuosiu, nebent kur nors prasibėgsiu kaip dalyvis, mėgėjas. Pailsėsiu ir vėl pradėsiu – išeisiu į trasą. Pagrindinis startas kitais metais turbūt bus 24 valandų pasaulio čempionatas, jeigu šio neatšauks vėl.
