E. Matusevičiui yra 25 metai ir tai bus jo pirmosios olimpinės žaidynės.
Visgi įdomu tai, kad lietuvis jau nuo vaikystės proporcingai dirbo ir kilo link aukščiausių tikslų.
„Pirmas mano prisiminimas su ieties metimo sporto šaka yra pirmosios mano varžybos. Jose likau antras. Jos man labai įsiminė ir nuo to laiko nelabai patiko būti antram. Nuo to laiko siekiau būti vis aukščiau ir aukščiau. Po tų pirmųjų varžybų iš tikrųjų teko ir paliūdėti, kadangi su draugu mėtėme tą ietį ir jis laimėjo. Po to pradėjau daugiau dirbti ir viskas apsivertė. Manau, kad mano ėjimą į priekį lėmė technikos tobulėjimas, jėgos, greičio augimas, buvau sveikas. Šitie visi dalykai susidėjo ir dėl to kilo mano kreivė. Po to buvo šiek tiek problemų, dėl kurių nebekilo rezultatai, bet šiemet kaip ir grįžtu sveikas, bet kaip tos ligos užpuolė, tai neleidžia pilnai parodyti to rezultato, kurį galiu“ – pasakojo E. Matusevičius.
Grįžtant 2019 metus, jie atletui buvo dvejopi – visgi pavyko iškovoti universiados aukso medalį ir pasiekti Lietuvos rekordą, tačiau vis tiek itin įsimintini.
„Buvo ir džiaugsmo, bet buvo ir liūdesio. Labai nepasisekė pasaulio čempionate. Po jo įstrigo labai didelė nuoskauda širdyje. Visgi sezonas tikrai buvo įsimintinas. Rezultatai buvo labai geri. Šiemet iš tikrųjų tikėjausi to paties, bet ne viskas susiklostė taip gerai kaip norėčiau. Jaučiasi, kad judame teisinga linkme“, – olimpietis apibendrino 2019 metus.
Plačiau apie E. Matusevičiaus karjerą, santykį su tėčiu per brūkšnelį treneriu, fizinės kondicijos tobulinimą, brolių palaikymą ir pirmąsias olimpines žaidynes:
Edi, kaip žinia, jūsų treneris yra ir jūsų tėtis. Ar tai buvo jis, kuris pastūmėjo ir supažindino su ieties metimo sporto šaka?
Tėtis buvo tas žmogus, kuris pastūmėjo link ieties metimo. Negana to, jis pastūmėjo domėtis ir kitomis sporto šakomis, pagilino supratimą kokie įvairūs sportai gali būti, kokie jie gražūs ir įdomūs yra. Galima sakyti, kad tėtis suviliojo sportu.
Koks pirmas prisiminimas ateina į galvą su ieties metimo sporto šaka?
Pirmas mano prisiminimas su ieties metimo sporto šaka yra pirmosios mano varžybos. Jose likau antras. Jos man labai įsiminė ir nuo to laiko nelabai patiko būti antram. Nuo to laiko siekiau būti vis aukščiau ir aukščiau. Po tų pirmųjų varžybų iš tikrųjų teko ir paliūdėti, kadangi su draugu mėtėme tą ietį ir jis laimėjo. Po to pradėjau daugiau dirbti ir viskas apsivertė.
Ar per savo darbą kartu su tėčiu turėjote kažkokių konfliktėlių ar pykčių?
Tai aišku (juokiasi – aut. past.). Buvo ir pykčių, ir džiaugsmo. Paauglystėje buvo daugiau didesnių pykčių, dabar sutariame kaip komandos draugai, surandame kompromisų. Tėtis įskiepijo man discipliną – kad viskas turi būti padaryta laiku, stengtis nevėluoti į treniruotes ir jų rėžimą.
Kokie yra svarbiausi aspektai, norint pasiekti ypač gerą rezultatą ieties metimo rungtyje?
Šioje sporto šakoje svarbiausia yra kantrybė, nes tikrai gali būti dienų, kai labai nesiseka, o gali būti ir dienų, kai labai gerai sekasi. Kai nesiseka, reikia būti sukandus dantis, būti kantriu ir suprasti, kad tądien yra prastesnis momentas. Taip pat reikia įdėti labai daug pastangų šiame sporte. Psichologija taip pat nėra išimtis.
Kaip manote, kas lemia jūsų tokį sėkmingą ir proporcingą keliavimą į minėtos sporto šakos elitą?
Manau, kad mano ėjimą į priekį lėmė technikos tobulėjimas, jėgos, greičio augimas, buvau sveikas. Šitie visi dalykai susidėjo ir dėl to kilo mano kreivė. Po to buvo šiek tiek problemų, dėl kurių nebekilo rezultatai, bet šiemet kaip ir grįžtu sveikas, bet kaip tos ligos užpuolė, tai neleidžia pilnai parodyti to rezultato, kurį galiu.
Viename interviu minėjote, kad jums labiausiai reikia pačiam tobulėti fiziškai. Kaip sekėsi tą daryti ir ar jaučiasi tas progresas?
Fiziškai visąlaik reikia tobulėti. Būdamas tų pačių duomenų negali užsisėdėti ir turi visuomet kelti fizinę jėgą, tobulinti psichologinę būseną, techniką. Viską reikia tobulinti palaipsniui.
2019 m. įveiktas normatyvas, laimėta universiada ir Lietuvos čempionatas. Ar galima sakyti, kad rezultatų prasme 2019 m. kol kas buvo Jums įsimintiniausi?
Ir taip, ir ne. Buvo ir džiaugsmo, bet buvo ir liūdesio. Labai nepasisekė pasaulio čempionate. Po jo įstrigo labai didelė nuoskauda širdyje. Visgi sezonas tikrai buvo įsimintinas. Rezultatai buvo labai geri. Šiemet iš tikrųjų tikėjausi to paties, bet ne viskas susiklostė taip gerai kaip norėčiau. Jaučiasi, kad judame teisinga linkme.
Pakalbėkime ir apie Tokijo olimpines žaidynes. Koks buvo jausmas ir emocijos, kai jau sužinojote, kad teks dalyvauti olimpinėse žaidynėse?
Aišku, smagu – tai bus mano pirmosios olimpinės žaidynės, bet kažkokio ypatingo jausmo nebuvo, nes, atrodo, tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose peržengi tuos normatyvus. Tas pats buvo ir su Tokijo olimpinėmis žaidynėmis. Atrodo, kad net nebuvo klausimų, kad pasidarysiu normatyvą, žinojau, kad dalyvausiu ir tikrai nepraleisiu tokio turnyro.
Koks jūsų svajonė, tikslas olimpinėse žaidynėse?
Manau, kad kaip ir kiekvieno atleto – užlipti ant aukščiausio pakylos laiptelio ir išgirsti grojant savo šalies himną.
Kalbant apie šeimą, Jūsų šeima galima sakyti yra tikra sportininkų šeimyną. Edgaras žaidęs krepšinį, Edvardas dabar siekia aukštumų beisbole. Ar galima sakyti, kad visi esate vienas kito didžiausi sirgaliai? Kiek galbūt palaikymas duoda saugumo ir pasitikėjimo jausmo?
Taip, buvome ir sirgaliai, ir didžiausi varžovai. Anksčiau kartu lankėme kartu treniruotes. Visąlaik bandydavome vienas kitą aplenkti, nušokti toliau, toliau numesti rutulį. Buvome didžiausi konkurentai ir didžiausia vienas kito palaikymo komanda. Brolių palaikymas labai daug duoda. Labai smagu, kad šeima palaiko. Didžiausias pasitikėjimas ateina iš artimųjų žmonių palaikymo.
Galbūt turite kokią įdomią istoriją prisimenant artimųjų palaikymą?
Taip kad būtų visi kartu susirinkę žiūrėti, nebuvo, nes vienas brolis užsienyje, kitas brolis Lietuvoje. Kol kas didesnio prisiminimo kol kas išskirti negaliu, tačiau kai pasiekiau Lietuvos rekordą, tada buvo labai didelis džiaugsmas tarp tėčio ir manęs. Tada buvome labai patenkinti – ir apsikabinome, ir džiaugėmės. Viskas buvo natūralu.
Ko palinkėtumėte žiūrovams, kurie palaikys Jus prie televizoriaus ekranų?
Tikiuosi, kad nuoširdžiai mane palaikysite! Žinoma, taip pat esu dėkingas, kad žiūrėsite. Gaila, kad Lietuvos laiku kvalifikacija vyks labai anksti, bet stengsiuosi papulti į finalą, kad visi galėtų mane jame pamatyti.
