Sausio 17-ąją Ukraina rinks šalies vadovą. Kandidatams į prezidentus teks susidurti su gerokai daugiau „nepatogių” klausimų nei prieš penkerius metus.
Ukrainos centrinės rinkimų komisijos duomenimis, 2010 m. sausio 17 d. dėl šalies prezidento posto susikaus net 18 kandidatų, tarp kurių – dabartinis šalies vadovas Viktoras Juščenka, ministrė pirmininkė Julija Timošenko, parlamento pirmininkas Vladimiras Litvinas, Regionų partijos vadovas Viktoras Janukovičius, buvęs užsienio reikalų ministras Arsenijus Jaceniukas ir daugybė nelabai žinomų politikų, papildančių gausų kandidatų sąrašą.
Nors šiuose prezidento rinkimuose kandidatų į prezidento postą sulaukta šiek tiek mažiau nei „oranžinės“ revoliucijos priešaušryje (tuomet dėl šalies vadovo posto rungėsi 24 kandidatai), apklausos rodo, kad didžiausia kova vyks tarp dabartinės ministrės pirmininkės Julijos Timošenko, pirmajame rinkimų ture galinčios gauti iki ketvirtadalio rinkimuose dalyvausiančiųjų balsų, ir Regionų partijos lyderio Viktoro Janukovičiaus, pretenduojančio į trečdalio elektorato palaikymą.
„Oranžinės“ revoliucijos šešėlyje
Prieš penkerius metus, 2004-ųjų rudenį, vykę Ukrainos prezidento rinkimai peraugo į „oranžinę“ revoliuciją. Šį kartą tokio scenarijaus vargu ar galime laukti – didžiausia kova tarp kandidatų vyks ne dėl to, kuris iš jų pasiūlys ambicingesnę revoliuciją, o dėl to, kuris įrodys sugebantis vesti Ukrainą politinės ir ekonominės evoliucijos keliu.
Šiandien Ukrainos padėtis yra ne visiškai tokia, kokią po penkerių metų tikėjosi išvysti „oranžinės“ revoliucijos autoriai ir gausus juos palaikančiųjų būrys. Pasidalijimo tarp Rytų ir Vakarų Ukrainos taip ir nepavyko peržengti, Vakarų „petys“ šaliai nepakeitė Rusijos „tvirtos rankos“ (kuri pastaraisiais metais susigniaužė į kietą kumštį). „Oranžinės“ revoliucijos autoriai, iškėlę ambicingą viziją, taip ir nesugebėjo susitarti dėl elementarių kasdienio politinio gyvenimo principų, todėl šalį visą tą laiką kankino aukščiausios valdžios funkcijų „nepakankamumas“. Negana to, praėjusiais metais šalį užklupo pasaulinė ekonominė krizė, o paskui ją, šiek tiek primindamas viduramžius, atsėlino ir pandeminis gripas, pasėjęs dar daugiau nerimo visuomenėje.
Kampaniją prieš rinkimus apsunkina ir dar keletas situacijos pokytį rodančių požymių. Visų pirma, kitaip nei prieš penkerius metus, šiandien kandidatams nebeužtenka savęs pateikti tiesiog kaip „provakarietiškų“ ar „prorusiškų“, nes rinkėjus šiuo metu vidaus politikos klausimai domina ne mažiau nei šalies užsienio politika. Antra, per šiuos rinkimus, kitaip nei per „oranžinę“ revoliuciją, abi konkuruojančios stovyklos yra gerokai išsibarsčiusios, todėl įtikinti rinkėjus savo vizijos tinkamumu bus kur kas sunkiau. Ir galiausiai priešrinkiminės kovos favoritai jau nebeturi galimybių gauti tokio „pasitikėjimo avanso“ kaip „oranžinės“ revoliucijos įkarštyje. Tuomet pats kandidato laimėjimo faktas jau buvo laikomas dideliu laimėjimu, dabar rinkėjai lauks rezultatų dar prieš būsimajam prezidentui tariant priesaikos žodžius.
Keblūs ekonomikos klausimai
Pirmasis ir rimčiausias klausimas, į kurį rinkėjams turės atsakyti kandidatai į šalies vadovus, – kada ir kaip šaliai pavyks išsikapanoti iš užgriuvusių ekonominių sunkumų. Iš tiesų Ukrainą galima drąsiai vadinti viena labiausiai sunkmečio paveiktų Rytų Europos šalių.
Sudėtingai padėčiai papildomos įtampos suteikia ir kaimyninės Rusijos spekuliacijos. Ukraina yra stipriai veikiama Rusijos informacinės erdvės, taigi ukrainiečiai negalėjo nesureaguoti į Rusijos premjero Vladimiro Putino praėjusios savaitės pareiškimą, esą Rusijos vyriausybė peržiūrėjo prioritetus ir nutarė didinti pensijas, nes verslas esą dar rodo gebėjimą pats „kapanotis“ iš sudėtingos padėties. Taigi, V.Putinui iškilmingai pareiškus, kad pensininkų skurdas pagaliau bus ryžtingai įveiktas, ukrainiečiai sukluso, o kodėl jų valdžia nėra tokia rūpestinga.
Ekonomikos klausimais, kurių svarba šiuo metu abejonių nekelia, V.Janukovičius turi nemenką pranašumą prieš J.Timošenko. Pirma, jau vien tik V.Janukovičiaus „prorusiškumas“ (nors iš tiesų jis vargu ar yra prorusiškesnis už pačią J.Timošenko) duoda vilties, kad „ir Ukrainoje bus taip, kaip Rusijoje“, t.y. rinkėjai viliojami stabilumo iliuzija. Antra, jo rinkimų programoje yra pabrėžiamas dėmesys eiliniam piliečiui ir jo sunkumams. Įdomu prisiminti, kad paskutinis nemažas pensijų padidinimas yra siejamas būtent su V.Janukovičiaus vardu – tai buvo padaryta per jo premjeravimą. Negana to, papildomų „balų“ jam neabejotinai duos ir tai, kad jis ir jo vadovaujama Regionų partija buvo nuoseklūs „oranžinių“ stovyklos kritikai – vadinasi, jis dėl sunkios dabartinės padėties „nekaltas“.
Tarp dviejų Ukrainų?
Kitas sudėtingas klausimas, su kuriuo susidurs kandidatai į prezidentus, yra pasidalijimas į prorusišką Rytų Ukrainą ir provakarietišką vakarinę šalies dalį. Prieš penkerius metus šis pasidalijimas atvedė šalį prie revoliucijos, tačiau per visą tą laikotarpį šios perskyros sumažinti taip ir nepavyko.
Dvi Ukrainos dalys nesutaria nacionaliniu klausimu, visų pirma dėl valstybinės kalbos. Rusakalbių vyraujama Rytų Ukraina reikalauja valstybinės kalbos statuso suteikimo rusų kalbai (tai ypač aktualu Krymui), o Vakarų Ukrainoje nacionalinės nuotaikos yra kur kas stipresnės. J.Timošenko dar šią vasarą griežtai pareiškė, kad, jai valdant, rusų kalbai valstybinės kalbos statusas suteiktas nebus. Tuo tarpu jos oponentas V.Janukovičius pergalės atveju rusų kalbai žada valstybinės kalbos statusą. V.Janukovičius dėl tokios pozicijos neabejotinai gaus tvirtą Rytų Ukrainos palaikymą. Tačiau J.Timošenko nacionalinę politiką remia gausi ukrainiečių diaspora, kurios palaikymas kandidatei yra didelis privalumas.
Prie Rytų ir Vakarų Ukrainos susipriešinimo prisideda ir skirtingi regionų interesai – Rytų Ukrainoje vyrauja sunkioji pramonė (anglių kasyba, metalurgija), o jos produkcijai realizuoti būtinas platus išėjimas į Rusijos rinkas. V.Janukovičiaus, kaip Rusijos „draugo“, įvaizdis padės jam užsitikrinti didžiųjų pramonininkų palaikymą. Kita vertus, J.Timošenko siūlomas „europietiškas kelias“ šalies pastangomis taip pat yra patrauklus, nes žada rinkėjams „europietišką“ gyvenimą dar iki ES atėjimo į Ukrainą.
Į Rytus ar į Vakarus?
Ir galiausiai ne paskutinę vietą rinkėjų „klausimyne“ užima ir kandidatų užsienio politikos vizija. Šiuo metu Ukraina yra pasimetusi Rytų ir Vakarų pusiaukelėje, o gal net ir šalikelėje. Penkeri metai po „oranžinės“ revoliucijos parodė, kad gerų norų neužtenka, reikia ir atkaklaus darbo, ir... truputį sėkmės. O šios, sutikime, Ukrainai kartkartėmis vis pritrūkdavo. 2008-ųjų pavasarį NATO viršūnių susitikime Bukarešte Ukraina išgirdo „ne“ dėl Narystės veiksmų plano su NATO. Tai dar labiau sustiprino ir taip nemenką opoziciją šalies narystei Aljanse. Tais pačiais metais pasibaigęs bendradarbiavimo su ES susitarimas naujuoju nepakeistas iki šiol. Rusijos fronte taip pat nieko gera – normalūs dvišaliai santykiai egzistuodavo tik nuo dujų krizės iki krizės, pastaroji vyko prieš metus.
V.Janukovičiaus programa dėl užsienio politikos atrodo nykiai – jis siūlo daugiavektorinę užsienio politiką, kuri sėkmingai neveikė nuo pat Ukrainos nepriklausomybės laikų. Tuo tarpu pastarojo meto Ukrainos užsienio politikos nesėkmės tapo J. Timošenko programos „arkliuku“. Nors narystės NATO perspektyva jau neminima, ES motyvas eina per visą programą. J. Timošenko skuba ištaisyti pagrindinę kolegų klaidą – Ukrainos geopolitinės svarbos veiksnio pervertinimą, ir pateikia šalies ėjimo į ES per vidaus pažangą viziją. Ši idėja ne tik žada nemažą rinkėjų palaikymą, bet ir mažina pavojų, kad Ukrainos ES politiką gali ištikti narystės NATO siekio likimas.
Laura Kirvelytė
