Lengva galvoti apie Žemės geomagnetinius polius kaip apie akmenyje (arba lede) įkalintus dalykus, tačiau abu poliai nėra stacionarūs ir nuolat keičia savo vietą. Nuo tada, kai mokslininkai pirmą kartą dokumentavo tai 1830-aisiais, Žemės magnetinis šiaurės ašigalis nukeliavo apie 2250 kilometrų (1400 mylių) per viršutinius Šiaurės pusrutulio ruožus nuo Kanados link Sibiro.
1990–2005 m. šio judėjimo greitis padidėjo nuo mažiau nei 15 kilometrų per metus iki maždaug 50–60 kilometrų per metus.
Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „Nature Geoscience“, teigia, kad pokyčius galima paaiškinti dviejų magnetinių išlydytos medžiagos „gumulėlių“ judėjimu planetos paviršiumi, sukeliančiu jos magnetinio lauko poslinkį.
Žemės magnetinį lauką sukuria planetos branduolio išoriniame sluoksnyje besisukanti skysta geležis. Atrodo, kad pastarąjį poslinkį link Sibiro lemia 1970–1999 m. įvykęs Žemės vidaus srauto modelio lūžis. Dėl pokyčio Kanados gumulėlis pailgėjo ir prarado įtaką magnetosferai, todėl ašigalis pradėjo slinkti Sibiro link.
„Mes atradome, kad Žemės magnetinio šiaurės ašigalio padėtį kontroliuoja du magnetinio lauko lopinėliai – vienas po Kanada ir kitas po Sibiru – ir jie veikia virvės traukimo būdu, kontroliuodami ašigalio vietą“, – BBC radijo 4 laidai „Today“ paaiškino dr. Philas Livermore'as, pagrindinis tyrimo autorius iš Lidso universiteto (JK) Žemės ir aplinkos mokyklos.
„Istoriškai Kanados lopinėlis laiminėjo šį karą, todėl ašigalis buvo centruojamas virš Kanados, tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius Kanados lopinėlis susilpnėjo ir Sibiro lopinėlis šiek tiek sustiprėjo, – pridūrė jis. – Tai paaiškina, kodėl ašigalis staiga pradėjo judėti nuo savo ankstesnės padėties.“
Tyrėjai padarė tokią išvadą naudodamiesi Europos kosmoso agentūros (ESA) palydovų „Swarm“ surinktais duomenimis. Ši palydovų trijulė skrieja aplink Žemę ir tiksliai išmatuoja magnetinius signalus, kylančius iš mūsų planetos šerdies, mantijos, plutos ir vandenynų, taip pat iš jonosferos ir magnetosferos.
Stebėti Žemės magnetinį lauką svarbu ne tik abstrakčių mokslinių tyrimų metu. Magnetinis laukas tarnauja kaip geomagnetinės energijos skydas, saugantis Žemę nuo žalingos saulės spinduliuotės. Jis taip pat būtinas daugeliui navigacijos sistemų, nuo paprasto kompaso iki navigacijos sistemos (GPS).
