„Išvežėme pacientą į rajoną, praeina metai, įsėdu į taksi ir atpažįstu, kad šiam pacientui pasakėme, jog nieko nebegalime daryti, o jis sėdi, vairuoja automobilį ir veža mane“, – prisimindama vieną labiausiai įstrigusių atvejų pasakojo gydytoja.
Garsi kardiologė neslepia, kad visokių išimčių pasitaiko – būna, ir žalingų įpročių nevengiantys žmonės išgyvena be didesnių ligų.
„Bet negalima pasakyti, kad mūsų žalingi įpročiai nedaro įtakos gyvenimo kokybei ir trukmei. Be to, kardiologijoje požiūris į alkoholį tik griežtėja“, – pažymi D. Jarašūnienė.
Be to, ji pridūrė, kad esama tautų, kurios visiškai neturi alkoholdehidrogenazės ir jie iš karto tampa alkoholikais vien šiek tiek paragavę alkoholio.
„Manau, mūsų ta sistema yra ištreniruota. Be to, pasirodo, lietuviams yra nustatyta ir stipresnė fermentinė sistema, skaidanti riebalus. Taigi mūsų cepelinai mus „ištreniravo“ ir ta sistema žymiai stipresnė nei kitų tautų“, – įdomiomis įžvalgomis dalinosi gydytoja.
Antroje interviu dalyje su Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) filialo „Jūrininkų ligoninė“ gydytoja intervencine kardiologe, I kardiologijos skyriaus vedėja dr. Dalia Jarašūniene kalbamės apie pašaukimą, pasveikimo atvejus, kuriuos medicina ne visada gali paaiškinti, ir kodėl lietuviai taip miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų.
Pirmąją interviu dalį galite skaityti čia.
Kodėl tiek daug lietuvių pražudo širdies ligos?
Ilgose eilėse pas gydytojus žmonės paprastai laukia ne dėl geros sveikatos. Lietuva vis linksniuojama tarp šalių, kur situacija dėl širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) ypač prasta. Kuo mes tokie išskirtiniai?
Situacija ir kitur pasaulyje nėra gera – kardiovaskulinės ligos yra numeris vienas. Tik liūdino tai, kad 2013 metais mūsų mirštamumas nuo išeminės širdies ligos tarp darbingo amžiaus žmonių 4,4 kartus viršijo Europos vidurkį. O praėjus 10 metų Higienos instituto duomenys rodo, kad darbingo amžiaus žmonių mirštamumas nuo šios ligos sumažėjo 26 proc. Tai yra labai geri pokyčiai, bet kodėl tapome tokiais išskirtiniais, kad taip mirštame nuo širdies ir kraujagyslių ligų?
Manau, šie skaičiai ne visiškai atspindi tikrąją padėtį, nes su mūsų kodavimo sistema taip pat yra problemų. Nes kuo žmogus besirgtų, koduojama, kad jis mirė nuo širdies nepakankamumo ar kitos kardiologinės problemos. Tai nurodoma kaip tiesioginė mirties priežastis, nors žmogus gal sirgo onkologine liga, turėjo kitų ligų, kurios progresavo, tačiau visada galutiniame etape juk sustoja širdis... Tačiau faktas, kad stebimas mirštamumo mažėjimas, labai džiugina. O štai Amerikoje stebimi pirmieji metai, kada mirštamumas padidėjo.
Bendrai situacija priklauso nuo kelių dalykų – visų pirma, nuo paties žmogaus požiūrio į sveikatą, kaip jis valdo rizikos veiksnius. Kitas dalykas, aišku, sveikatos apsaugos sistema, kokį indėlį ji gali įnešti, tad tai yra kompleksinis dalykas. Ir šiais metais galbūt išlipsime iš tos labai didelės rizikos šalies ir bent jau susilyginsime su kitomis Europos valstybėmis, kur padėtis yra geresnė.
Ar esama kažkokio genetinio kodo, kuris nulemia didesnę riziką sirgti kardiovaskulinėmis ligomis?
Manau, kad lietuviai neturi kažkokio išskirtinio genofondo. Yra labai paprasti dalykai ir tą parodė labai sena studija, kai Amerikoje virš 20 metų atlikus tyrimą paaiškėjo, kad mirtingumą mažina elementarūs dalykai – glikeminė ir kraujospūdžio kontrolė, fizinis judėjimas, mityba, streso valdymas, požiūris į save, alkoholio vartojimą, rūkymą. Visada ieškome kažko ypatingo, o būtent šie elementarūs dalykai ir veikia.
Klaipėdiečiai gyvena ilgiau?
Kiek net tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva įtakos sergamumui ŠKL gali turėti gyvenamoji vieta? Galbūt gyvenimas kur nors mažesniame mieste, kaime, prie miško jau savaime sumažina riziką?
Yra stebimi tokie skirtumai, pas mus jie irgi yra, bet kitą kartą pasižiūri, kad viduryje Lietuvos ar kažkuriame kitame rajone mirštamumas yra didesnis. Kyla klausimas, kodėl taip yra. Bet tai nagrinėjant, manau, reikia gilesnės analizės – gal tame regione populiacija senesnė, gal yra mažiau jaunų žmonių, tada mirštamumas tam tikram gyventojų skaičiui bus didesnis. Bet Lietuva yra labai maža šalis tam, kad nagrinėtume, ar Palangoje yra mažesnis mirštamumas. Reikia visapusiško požiūrio, tad nedrįsčiau tokioje mažoje šalyje lyginti Skuodą su Varėna.
Bet objektyviai, pavyzdžiui, užterštumas kaimo vietovėje bus mažesnis, streso, greito gyvenimo mažiau.
Kai pradedame daug svarstyti, kad reikia valgyti tik ekologišką maistą, kvėpuoti neužterštu oru, tai jei pasižiūrėtume į pirmykštę bendruomeninę santvarką, žmonės valgė vien sumedžiotą mėsą, maistas tikrai buvo ekologiškas, neužterštas oras, o išgyvenamumas buvo vos virš 30 metų.
Kai kalbame apie miestą ir kaimą, norėčiau pabrėžti socialinę problemą. Kiek daro įtakos oras ir kiti veiksniai? Tai turi įtakos, kaip ir stresinės situacijos, bet labiau sąlygoja tai, kad jei sergame pneumonija ir visiškai negalime kreiptis į gydytoją – neturime jėgų ateiti, niekas nepasirūpina, neišrašo vaistų. Tad pirmiausia pasirūpinkime socialine padėtimi, kad nebūtų išskirtinumo, kai kalbame apie paslaugų prieinamumą, nesvarbu kur gyvename: kaime ar mieste.
Gal pastebite kokį klaipėdiečių, gyvenančių šalia jūros, išskirtinumą?
Tiesiog turime kur nueiti ir nusiraminti, bangų ošimas tikrai labai ramina, o stresinės situacijos kaip tik kuria ūmius įvykius. Manau, kad tas visada turi reikšmės ir ne be reikalo visi traukiame į pajūrį, jei norime pailsėti.
Cepelinai „ištreniravo“ lietuvių fermentinę sistemą
Gyvensenos patarimus, kad būtume sveiki, atrodo, visi jau turėtų mokėti mintinai. Vis tik kaip paaiškintumėte tuos atvejus, kai žmonės toli gražu negyvena „švento“ gyvenimo – ir alkoholiu piktnaudžiauja, ir rūko, tačiau nebūtinai sunkiai suserga?
Kaip sakau, kas pradeda rūkyti? Tie, kas jaučia iš to malonumą, po to atsiranda ir psichologinė, fizinė priklausomybė. O jei pirmą kartą užsirūkius pasidarė bloga, pradėjo plakti širdis, didžiausia tikimybė, kad žmogus nerūkys, vadinasi, jo biochemija yra tokia, kad į tuos cheminius dirgiklius organizmas reaguoja blogai.
Jei tas žmogus tiek pragyveno rūkydamas ir gerdamas, tai man čia kyla klausimas, kiek būtų pragyvenęs to nedarydamas? Taigi vienas dalykas, kiekvienas turime savo genetiką ir tas yra labai svarbu, bet yra labai daug tokių, kurie dėl savo žalingų įpročių iš gyvenimo pasitraukė žymiai anksčiau, nei reikėjo, ar liko invalidais po įvykusio insulto po gero išgėrimo, dėl pastovaus rūkymo kojų venų gangrenos ir amputacijos. Jie yra gyvi, bet jų gyvenimo kokybė atitinkama. Nepaisant tų išimčių, kurių pasitaiko, negalima pasakyti, kad mūsų žalingi įpročiai nedaro įtakos gyvenimo kokybei ir trukmei. Be to, kardiologijoje požiūris į alkoholį tik griežtėja.
Organizmas per ilgus metus pripranta ir prie žalingų įpročių, gali įgyti tam „imunitetą“? Taip ir ta pati alkoholio dozė vienam gali būti mirtina, kai kitam nieko ūmaus sveikatai nenutiks.
Yra tautų, kurios visiškai neturi alkoholdehidrogenazės ir jie iš karto tampa alkoholikais vien šiek tiek paragavę alkoholio. Manau, mūsų ta sistema yra ištreniruota. Be to, pasirodo, lietuviams yra nustatyta ir stipresnė fermentinė sistema, skaidanti riebalus. Taigi mūsų cepelinai mus „ištreniravo“ ir ta sistema žymiai stipresnė nei kitų tautų. Mes esame šiauriečiai, valgome riebiau, aišku, per kartų kartas tai kinta.
Tenka atsidurti situacijose, kai medicina nepasiūlo aiškių atsakymų, kodėl paciento būklė pakrypo viena ar kita linkme?
Be abejo, čia yra daug dedamųjų, ne veltui tarp gydytojų juokaujame: „Medicina bejėgė, jei pacientas labai nori gyventi“ (juokiasi). Kartais yra buvę, kai, atrodo, rankos nuleistos, nebeturime, ką pacientui pasiūlyti ir išvežame į rajoną jau tik paliatyviajai slaugai. Taip yra buvę ne kartą, bet vieną atsimenu labai aiškiai. Išvežėme pacientą į rajoną, praeina metai, įsėdu į taksi ir atpažįstu, kad šį pacientą išvežėme pasakydami, kad nieko nebegalime daryti, o jis sėdi, vairuoja automobilį ir veža mane (juokiasi). Taigi yra labai daugybė veiksnių. Jei žmogus būtų toks paprastas kaip mūsų tiriamos pelytės, triušiukai, mums būtų ženkliai lengviau ir žinotume žymiai daugiau. O žmogus tikrai yra labai sudėtingas.
Turite savų receptų, kaip „suvirškinti“ neigiamas emocijas, kurių, ko gero, darbe neišvengia nė vienas medikas?
Kartais galvoji, kaip taip galima, kyla emocijos... Bet tada pirmiausia pažiūri į žmogų, kuris pila tas neigiamas emocijas, žiūri ir galvoji, kokių medžiagų jo organizme per daug, kad jis viską mato tokiomis tamsiomis spalvomis? Žmogus juk yra biochemijos rinkinys, tai ko jo organizme yra per mažai – kažkokių endorfinų, dopamino smegenyse, kas suteiktų jam gerą nuotaiką, gerą požiūrį... Tada tą išorinę išraišką priimi kaip ligą, kuri yra viduje ir verčia taip elgtis. Kai pagalvoju apie tą savižudybių mastą, mąstau, kas pasidaro žmogaus viduje, jei jis nebemato jokios prasmės, kas jam tai diktuoja, kokios medžiagos susidaro, kas darosi, kad tokių žmonių daugėja... Ir kai taip galvoji, nebelieka pykčio, tada nori padėti, nuraminti.
Ne veltui visi esame skirtingi, tai lemia kažkas viduje, tas biochemijos rinkinys, kai vienas kažkokių medžiagų turi daugiau, kitas – mažiau, kažkokių receptorių pas vieną pasigamina daugiau, pas kitą – mažiau. Ir tai kuria mūsų išorinę komunikaciją, požiūrį.
„Mano pašaukimas yra medicina, čia jaučiuosi kaip namuose“
Intervencinio kardiologo darbas – ne iš lengvųjų. Čia daug įtampos, reikia greitų sprendimų priėmimo, jau nekalbu apie pečius sveriančius švino šarvus. Be to, stereotipiškai tai labiau laikoma vyriška specialybe. Kaip jūs atsidūrėte šiame kelyje?
Anais laikais buvo daugiau skirstymų į vyriškus ir moteriškus darbus. Ir turbūt buvau vienas iš tų retų variantų, kai moteris imasi vyriškos specialybės. Aišku, ir pačiai buvo daug abejonių, ar sugebėsiu, vis tik nemažai streso, rentgeno spinduliuotė, švininės apsaugos, juolab pats požiūris, kad tai ne moterų darbas... Bet taip susiklostė, kad ir tiko, ir pritiko, ir kolegų palaikymas buvo. Kartu su daktaru Audriumi Šimaičiu, dabartiniu mūsų ligoninės direktoriumi, pradėjome šioje specialybėje darbuotis nuo pirmųjų dienų ligoninėje – 1996 m. atsidarė intervencinės kardiologijos skyrius. Šiais laikais jau tokio skirstymo į moteriškas ir vyriškas specialybes nėra, štai ir mūsų skyriuje dabar dirbame trys moterys. Atrodo, jos ir smulkios, kaip tas švino prijuostes dėvi, bet jos čia tikrai nėra silpnoji lytis (šypsosi).
Jūsų šeimoje gausu gydytojų – abu su vyru suvedė medicina, o vaikų nebandėte atkalbėti rinktis šią specialybę?
Abu su vyru buvome grupės draugai, jis – angiochirurgas, aš – kardiologė. Mes tiesiog gyvenome medicina, galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų pašaukimas – medicina, čia jaučiuosi kaip namuose, net užsimiršdavau pareiti namo (juokiasi). Vaikai visa tai matė ir, kai augo vyriausias sūnus, su laiku keitėsi tik specialybės – kai jam skaudėdavo koją, būdavo kojų daktaras, kai pilvą – pilvų daktaras. Ir kai vaiko klausdavo, kuo jis bus, tai jis atsakydavo: „Tai visi užaugę būna daktarai“ (juokėsi).
Norėjau, kad jaunesnysis sūnus pasuktų kitu keliu, nes vis tik yra lengvesnių kelių gyventi, yra šventinės dienos, naktys, stresai... Juk nori viską padaryti gerai, kad pacientui būtų kaip tavo mamai, tėvui, broliui, darbo nepalieki užvėrus duris, parsineši namo, galvoji... Tai kai vyresnėse klasėse vyko profiliavimas, buvome sutarę, kad stos į tiksliųjų mokslų specialybę, jis sutiko, bet labai nustebino, kai po kelių savaičių po pasirinkimo atsiėmė prašymą, jį pakeitė ir nusprendė būti gydytoju. Ir buvo labai keista, kaip tvirtai jis nusprendė. Bet po to taip pasidžiaugiau, grįždavo atostogų ir parsiveždavo medicinines knygas, skaitė jas laisvalaikiu. Tai yra pašaukimas, nieko negali padaryti. Jis tapo radiologu ir niekada negirdėjau, kad būtų nusivylęs specialybe.
Medicinoje esate daugiau nei 30 metų, minėjote, kad galimybės šiandien padėti pacientams skiriasi kaip diena ir naktis. Galbūt yra, ko pasigendate, kalbant ir apie bendravimą su pacientais, kolegomis?
Kaip pažiūrėsi – pasigendi ar gali džiaugtis. Seniau buvo daugiau familiarumo, dabar pacientas yra gerbiamas, o jei to dar kažkur nėra, yra užsilikę, kad į pacientą kreiptųsi „tu“, lyg nužmoginimas iki statistinio vieneto, kuris pateko į ligoninę, kviesčiau, kad to nebūtų. Turi būti pagarba bet kokiam paciento sprendimui, sutinka su procedūra ar ne, tai yra jo pasirinkimas.
Dabar labai džiaugiuosi jaunimu – matau jų geranoriškumą, pagarbų požiūrį į pacientą. Kitas dalykas, kuo irgi galiu pasidžiaugti, jei anksčiau medicina buvo visas gyvenimas, nelikdavo laiko sau, asmeniniam gyvenimu, dabar jaunoji karta žiūri į tai kitaip – darbas yra darbas, o gyvenimas yra gyvenimas. Kiekvienas nori turėti laisvo laiko, labai paisoma darbo santykių, grafikų ir kitų dalykų, kaip visame civilizuotame pasaulyje. Kai kas gal sakytų, kad pasiilgo anų laikų, kai darbas buvo gyvenimas, bet manyčiau, kad vis tik kažkas dėl to nukentėjo – gal vaikai, šeima, artimieji. Pasidžiaugčiau ėjimu į priekį, ką matau dabar, viskas keičiasi ir tai yra nelyginami dalykai.
Dėkoju už pokalbį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
