Alpinizmo ekspertė „Žinių radijo“ laidoje pasidalino, kokios jai kilo pirmosios mintys, išgirdus apie šį tragišką įvykį.
„Visą laiką, kada išgirstame tokią žinią, susipurtai ir galvoji, kas dabar, ir kodėl? Iškart spaudi nuorodas ir skaitai, kas ten atsitiko.
Visą laiką yra nesmagu gauti blogas žinias, visada yra smagiau gaut iš kalnų geras žinias. Kad užlipo, pasiekė, iškėlė trispalvę ir panašiai. Tos žinios, jos visąlaik sukrečia ir labai demonizuoja kalnus“, – įvardijo V. Tūbutytė.
Patys žmonės dažniausiai būna kalti
Kalnų ekspertės teigimu, patys žmonės, dažniausiai, būna kalti dėl nelaimių kalnuose.
„Neretu atveju mes patys, žmonės, esam kalti dėl tų įvykių, ne tie kalnai yra kalti, o mes kažką ne taip padarom, „nedadarom“ ir panašiai. Toks visada yra kartėlio ir gal nesmagumo jausmas: „o Dieve, kas dabar, nu kodėl“.
Ir tada tarsi norisi sužinoti tas aplinkybes. Bet nesmagu, nes tarsi pats myli tuos kalnus, bandai skiepyti žmonėms, mokyti to saugumo, edukuoti, kas yra, mano manymu, vienas svarbiausių dalykų.
Vis išgirstam tokių žinių, kur visai nesinorėtų išgirsti, kur viskas visiškai priklausė nuo žmonių pasirinkimo, pavadinkim taip“, – apgailestavo V. Tūbutytė.
Galimos, dažniausiai pasitaikančios, klaidos
Kol trijų merginų pasiklydimo aplinkybės vis dar tiriamos, alpinizmo ekspertė nurodė savo įžvalgas, kodėl ir kokios, galbūt, buvo padarytos šių panelių klaidos.
„Panašu, kad ten didžiausias dalykas buvo nesusiplanavimas teisingas, neįsivertinimas situacijos.
Atrodo, paprastas dalykas, kiekvieną dieną, kad atsikėlę, prieš eidami į darbus, pasižiūri orų prognozę, nors kažkaip eidamas į kalnus, tai yra svarbiausias dalykas – pasižiūrėti, koks oras bus. Ne ten, kur dabar esi, ne tame namelyje ar toje gyvenvietėj, bet ten, kur tu eisi.
Gali būti, kad apačioje gal ir visai neblogas (oras), bet pakils kilometrą į viršų. Tatrų kalnai yra žinomi kaip gerokai virš dviejų kilometrų – 2.6 kilometrų aukščiausios viršūnės. Tiek nelipa paprasti turistai, bet į kilometrą, pusantro, netgi į du tikrai užeina pasivaikštant.
Tai čia ženkliai oras gali būti visai kitoks, svarbu yra pasitikrinti, kas yra ten. Mes galime dabar tik nuspėti, bet panašu, kad nelabai pasižiūrėjo, visų pirma, orų prognozių, antra, reikėtų įsivertinti, ar bent jau žinoti, kur eini“, – komentavo V. Tūbutytė.
Svarbiausios priemonės kalnuose, anot ekspertės
Pasak specialistės, iš komentarų, iš straipsnių, ką rašo, tarsi nevisai gal buvo žinota, kur einama, ne visai pasiruošta.
„Ką reiškia ne visai pasiruošta: mes ir mokom, ir patys taip elgiamės, dažniausiai naudojam ant galvos prožektorius, tai čia yra vienas iš „must too“ (būtinų) dalykų, kas yra visada kuprinėje, net jei ir neplanuoji sutemus būti, nes niekada negali žinoti, kas gali atsitikti.
Tai prožektorius, striukė nuo lietaus, net giedrą dieną, visą laiką įsidedam, tai čia tokie, va, „emergency“ (skubios pagalbis) dalykai. Ir paties saugumo, ir net mes su vaikais, kai keliaujam, mokom: ciklopas, striukė visada turi būti, net jeigu ir šviečia saulė virš galvos, nes mes nežinome, kas gali atsitikti “, – pasidalino V. Tūbutytė.
Telefono svarba ir rolė kalnuose
Kaip teigė alpinizmo instruktorė, sunku yra kažką daugiau kalbėti apie šią situaciją. Nežinia, ar dingusios merginos turėjo, naudojosi mobiliaisiais telefonais, būdamos kalnuose.
„Sunku pasakyt, jei jos trys buvo vienoje vietoje, vis tiek pas kažką turėjo veikti mobilus, šitoj vietoj sunku buvo atsakyt. Aš skaičiau pas lenkus, kad tarsi pirmas pranešimas gautas aštuntą valandą vakaro iš tų turisčių, tai, vadinasi, kažkurį laiką veikė (telefonas).
Jeigu žmonės buvo nepasiruošę, tarkim neturėjo prožektorių, tai galbūt jos švietėsi telefonais, kas labai eikvoja baterija. Kiek gali telefonas mūsų ištverti: įjungtas telefonas, įjungtas prožektorius telefone labai eikvoja telefoną.
Tai čia tik galbūt, tik spėjimas. Labai tikėtina, kad bandė šviestis ir išsitraukti galėjo.
Šiais laikais visi turime telefonus ir galime nustatyti dalykus. Aišku, visą laiką reikėtų informuoti bent kažką, kad išeini, čia yra viena pagrindinių saugumo taisyklių – nors kažkas turi žinoti, kur išeina, čia ne juokas, pasiklysta grybautojai miške, tikrai yra situacijų Lietuvoje, kur ieško grybautojų miške.
Paprastas dalykas, o mes kalbame apie kalnus. Ta prasme, tu negali taip juokauti ir kažkokių sau iššūkių darytis ir neinformuoti bent kažko, nežinau, tėtį, mama, brolį, sesė, bent vienas žmogus turi žinoti“, – pasamprotavo V. Tūbutytė.
Ar verta imti kalnų kopinėjimo kursus?
V. Tūbutytė įvertino individualų keliavimą kalnais, įvardijo pagrindinius akcentus, paminėdama pavyzdžius. Ekspertė taip pat Zakopanės kalnus prilygino su Palangos Basanavičiaus gatve.
„Jeigu paimtumėm Škotiją, kur yra ir kalnų, ir oras labai permainingas, tai ten net labai stiprūs kursai yra „Hill walking“, tiesiog pasivaikščiojimas kalvom, jei išverstumėm.
Ten yra labai svarbūs dalykai, kaip pasižiūrėti orą, kaip informuoti, tai pas mus galbūt to taip labai nėra.
Čia vėl situacija situacijai nelygi, bet jei žiūrėtumėm į Zakopanę. Aš dažnai Zakopanės kalnus palyginu su Palangos Basanavičiaus gatve. Ten, kai geras oras, turizmo sezonas, nu labai daug žmonių yra. Ten takai nu labai išvystyti, tualetai sustatyti, ta struktūra , labai viskas gerai padaryta.
Jei eisi tais sužymėtais takais, nu tikrai galimybės nėra didelės, kad tau kažkas atsitiks. Vat, pabandyti pirmam kartui, aišku pasirinkus tinkamą sezoną, gera orą, kad aplink yra žmonių, ten tiesiog yra, sakyčiau, tobula vieta pabandyti ir pradėti.
Nors mes dabar nežinom tų merginų, kiek jos turėjo patirties, kiek neturėjo ir taip toliau. Galim tik spręsti pagal kai kuriuos tuos faktus, kad greičiausiai neturėjo (patirties).
Ir ką jos ten veikė, ir kodėl viena palikta ant perėjos, o kitos kažkur šalia tako, nu tokių labai daug dalykų, kurių mes dabar negalim tiksliai pasakyti, tik spėlionės“, – sakė ji.
Zakopanės kalnai tinka pradedantiesiems
V. Tūbutytė nuomone, Zakopanės kalnai yra puiki vieta žmonėms, kurie nori pirmąkart aplankyti kalnus.
„Ta vieta Zakopanės, Aukštieji Tatrai, jie tikrai yra pradedantiesiems, tikrai yra viskas gerai. Tikrai nebūtina, jei norit pasivaikščiot, pamatyt kalnus, be jokių viršūnių, be didelių iššūkių, tiesiog nėra kažkas blogo. Jei norisi didesnių iššūkių: į viršūnę užeiti, į perėją užeiti, kažkokį ilgesnį maršrutą, tada bent jau pasitarti reikėtų.
Šiuo atveju, mes irgi nežinome, gal jos irgi su kažkuo pasitarė. Tai va, nėra nieko blogo šiaip pasivaikščioti, jei nėra didesnių tikslų, iššūkių, jeigu norisi tikslų, turėtum turėti, kuris galėtų patarti, padėti, panaviguoti. Galų gale, galima taip susidaryti maršrutus, yra app‘sai (programėlės), tikrai dabar galimybių yra daug“, – paminėjo ekspertė.
Ar egzistuoja kalnai „žudikai“
V. Tūbutytė įvardijo, kokie stereotipai ir subtilybės vyrauja kalnuose, net ir iš pirmo žvilgsnio atrodantys nepavojingi kalnai gali kelti grėsmę.
„Visų pirma, aš niekada nenuvertinu Tatrų, nes jie gali būti visokie. Užeina blogas oras, tie patys paprasti tokie gali tapti pavojingi, vėlgi reikia labai žiūrėti į metų laiką, į orus.
Dabar metų laikas, kai išeidinėja šiltas oras, ateina šaltas oras. Viršuj apledėjimai, sniegas ir taip toliau, labai sunku įsivertinti. Tai vat, tie patys Tatrai turi labai sudėtingų maršrutų, takų, kelių.
Juos (kalnus) reikia pažinoti, ir mokėti įsivertinti ir pasiruošti. Aš sakydama kad nebūtinai gido, tai kalbėjau apie paruoštas trasas ir takus, bet tikrai yra daug ir neparuoštų, kur galima nuklyst.
Tatruose, jei biškį palijo, ant apsamanėjimų slidu, tikrai galima lygioj vietoj (paslysti), atrodo, va ten pušelės, ir nelabai matosi, kas, tai reikia pažinoti tuos kalnus, jie gali būti žudikai, grėsmingi ir tikrai žūsta ten daug žmonių.
Aš galbūt neišskirčiau taip labai stipriai kažkokių kalnų: visur yra savos taisyklės, visur yra savas pasiruošimas. Nes jei nesi pasiruošęs kažkokiam dalykui, tai ir neik ten.
Pradedi, nu tai ir pradėk ten, kur yra žmonių, kur yra infrastruktūra, kai jau esi pasiruošęs, treniruotės, įranga, patirtis svarbiausia. Tai tu tada ir keli savo visas ribas ir galimybes, kaip ir bet kokiam dalyke, sporte.
Lietuvoje trys milijonai krepšininkų kažkodėl ne visi žaidžia, tai va, lygiai taip pačiai nėra čia taip paprasta tuose kalnuose ir reikia atsirinkti.
Nėra kad kažkoks vienas (kalnas) yra pavojingas, visokių yra ir mitų, ir ne mitų, ir gamtos sąlygų. Kalnus reikia žiūrėti labai pagarbiai ir į save, ar viską padarei, ką reikia“, – pasisakė ji.
Atskleidė, ką daryti, kai pasiklysti kalnuose
Anot alpinistės, jei žmogus jaučia pavojų, reikia iškart kreiptis pagalbos ir skambinti telefonu.
„Visų pirma, jei žmogus jaučia pavojų. Reikia skambinti į pagalbą. Pajautei pavojų, temsta, blogas oras, nepasiruošęs. Tiesiog man atrodo nereikia laukti paskutinės (minutės), kad jau tikrai nebegalėsi kažko, tai reikia daryti, kol telefone yra baterijos ir nusiųsti savo koordinates, nes kai nebebus baterijos, tai nenusiųsi.
Vėl, priklauso nuo daug aplinkybių, bet sakau, dabar galimybių, jei turi veikiantį telefoną, įsijungsi kažkokią programėlę, gali pasižiūrėti takelius, gali parvesti namo, labai daug galimybių. Iš kitos pusės, kiek tas galimybes žmonės įsivertina prieš ten einant“, – pabrėžė V. Tūbutytė.
Ką daryt, kai išsikrauna telefonas?
V. Tūbutytė mąstė, kad išsikrovus telefonui reikia ieškotis šilto prieglobsčio, nepanikuoti ir išlaukti, kol tave suras.
„Pirma, reikia susirasti saugią vietą, jei šalčiau, tai šilčiau bus kokioj miško zonoj: krūmai, pušelės, vėjo mažiau, neužlis. Jeigu esat dviese, trise, nes vienam nu tikrai visada yra mažiau šansų išsigelbėti, nu taip yra.
Bet jei esate dviese, trise, reikia šilumos, ji geriausiai gaunama iš žmogaus žmogui, iš kūno į kūną, apsikabinti, bandyti šildyti vienas kitą, kad kuo mažiau prarasti šilumos, ypač toj kūno daly, kur yra visi gyvybiniai organai: širdis. Jei nušals ranka, koja, gal būsi be rankos, be kojos, bet būsi gyvas. Svarbiausia išlikti iki tol, kol tave suras.
Aišku, jei turi ciklopą, didesnė tikimybė, kad tave pamatys. Jei išėjai vienas niekam nieko nepasakęs, ar kad ir trise ir neturi priemonių, tada tikrai labai apsunkėja dalykai, ir čia yra kalnai.
Miške Lietuvos, tai tu gali išgyvenimo dalykus pasidaryti. Kalnuose gali bandyt urvą susirasti, bet jeigu tu ten pirmą kartą tu neįsivaizduoji, kad gali būti galbūt urvas, kur gali įlįsti ir pasislėpti. Čia tokius dalykus tikriausiai reikia pasiruošti prieš einant į kalnus.
Kalnai yra piktas mokytojas, ji labai retai moko švelniai ir visąlaik labai džiaugėmės, kai ta pamoka yra švelniai išmokta, kai tu išgyvenai, esi čia ir išgyvenai tą pamoką. Jos ne visada būna švelnios, jos yra skaudžios, geriau prieš tai pasimokyti“, – komentavo alpinistė.
Žmonės pakankamai gerai ruošiasi
V. Tūbutytė teigė, kad žmonės nuosekliai planuoja ir ruošiasi kelionėms į kalnus, aišku, ne visi tai sugeba padaryti tinkamai.
„Sakyčiau, žmonės, kas planuoja, kas ruošiasi, kas nori, kas pajautė, kad patinka, nu tikrai yra nemažai atsakingų žmonių.
Už visus negali atsakyti, kaip ir visur, ir visada yra visokių žmonių.
Sakau, dabar tas „Youtube“ ir „Tiktoko“ amžius, kai pasižiūri kažkokį vaizdelį ir pagalvoji, „o, aš taip galiu“, žinai. Tai taip nevyksta dalykai, kad ir kaip mes norėtume.
Reikia turėti kažkokių žinių, bent pasiskaityti kažką ir ne tik „Youtube“ ar „Tiktoke“ pasižiūrėti. Reikia labiau pasigilinti ir pasiruošti, galų gale susirasti pažįstamų, kas buvo, kad papasakotų kažką.
Aš pati turiu draugų, kurie keliauja kartais į kalnus, bet nori įdomesnį pasivaikščiojimo taką praeiti, ne kokį „hike‘ą“ (žygį) įdomesnį. Tai pasiklausi, einam, sėdam į barą su žemėlapiais ir planuojam ir pasakoji kiekvieną ten vos ne posūkį.
Aš pati tuose kalnuose, tuos pačiuose Tatruose buvusi, tai nu labai gali papasakoti viską pagal kiekvieną posūkį.
Tikrai yra atsakingų žmonių, nu bet dabar toks laikas“, – dėstė ji.
Alpinizmo ekspertė pasidalino, ar yra tekę kalnų kelionėje patirti, kai kažkas pasiklydo.
„Yra tokių istorijų, gal jos tokios senesnės. Mano ratas yra toks, kur žmonės maždaug tą patį daro, tai ir žiemą naktį yra praleidę pasiklydę, nes pūga. Nu bet kadangi žinom, kaip su tuo elgtis, ateina aušra ir padaro jau tą, ką reikia padaryti.
Būna tų atsitikimų, tik sakau, gal neturiu tų pavyzdžių iš nelabai patyrusių žmonių. Tikrai yra pavyzdžių iš pažįstamų, kurie nėra labai patyrę. Kadangi manęs pasiklausė, sugeba apsisukti laiku ir vietoje, tai čia manau yra stiprybė (sugebėti laiku apsisukti ir grįžti). Nes kalnas tai niekur nedings, tu visada gali į jį sugrįžti, o tu jau nebegalėsi. Tai geriau gal turėti tą galimybę galėti į jį sugrįžti“, – kalbėjo moteris.
Esminiai patarimai ir rekomendacijos, prieš kopiant į kalnus
V. Tūbutytė dar kartą paakcentavo jau prieš tai minėtus dalykus, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, jei ruošiamasi kopti į kalnus. Vienas svarbiausių aspektų – stebėkite orus.
„Pirmiausia, tikriausiai, jeigu tai yra žmonės, kurie nėra buvę, ir nori pabandyti (kopti į kalnus), reikia pasirinkti vasarą, gerą orą, nereikia rizikuoti prastu oru.
Pasirinkite vietą, kur yra žmonių. Šiandien dar su kolegom kalbėjom, kad ta Zakopanė kaip Basanavičiaus gatvė. Iš kitos pusės, jeigu tau ten, kur yra žmonių, yra kažkas negerai, visą laiką yra žmonių, kurie galės pagelbėti, tu neliksi vienas.
Pasirinkit gerą laiką, gerą orą, pasižiūrėkit, kur einat, informuokit kažką bent jau, kur einat, ir kada planuojat grįžti. Kad jeigu nesat tuo laiku grįžęs į kažkokią savo vietą, jau žinotų, kad kažkas negerai.
Mes jau tiek metų kalnuose visada darom: jeigu manęs tuo metu nėra, galit pradėt skambint, klaust ir ieškot, jeigu iki to laiko nėra žinios, bet aš ateisiu iki to laiko, tai viskas gerai. Yra kažkoks, nu, laiko limitas, visada turime turėti laiko limitą kalnuose.
Nu, ir išgyvenimo dalykai: vanduo, prožektorius, kalnuose striukė visada ta, kur nuo lietaus, nuo vėjo. Dar dažnai sakom peiliukas kaip išgyvenimo dalykas, nežinau, nu maža ką, gal galėtų praversti. Tai čia tokie „survival“ (išgyvenimo) dalykai, kas kalnuose yra svarbu“, – komentavo alpinizmo instruktorė.
Visą „Žinių radijo“ laidą galite klausytis čia: