Apie tai TV3 studijoje kalbėjosi žurnalistė Jolanta Svirnelytė ir profesorius Vytautas Landsbergis.
„Rosatomo“ atstovas pareiškė, kad Astravas bus paleistas jau rugpjūčio pradžioje, vos už kelių savaičių. Ar tai reiškia, kad mes dabar jau turim ruoštis viskam, ar kitaip tariant, bet kam?
Be abejo, visą laiką reikia ruoštis bet kam, kai gyveni prie tokio kaimyno, kuris pilnas neapykantos ir agresijos visai Europos Sąjungai, bet mes esam pirmiausieji geografiškai, o be to, prieš mus nuolat pasisako su dideliu keršto jausmu, kaip mes pakenkėm Sovietų Sąjungai. Tai ten tie keršto jausmai, visokios emocijos turi nemažą reikšmę. Ypač Rusijoje. Kitur dar gal politikai turi daugiau nuosaikumo.
Bet jūs ir protestuojat, rengiat akcijas. Ar tai jau nėra šaukštai po pietų? Ar mes dar dabar galim kažką padaryt?
Na, kol tu gyvas, tai tol tu gyvas. Jeigu tu nutarei, kad vis tiek mirsi, tai gali – užsiklojai galvą – galima ir taip gyvent, ar ne? Tai ko čia dar man stengtis. O mes norim gyventi, tai kol galėsim, tol priešinsimės.
Bet ar tai nereiškia, kad mūsų valdžia vis tik pražiopsojo? Gal reikėjo kažko imtis ir daryt tuo metu, kai Baltarusija tik pradėjo kalbėti? Gal reikėjo tada kreiptis į Europos Sąjungą, į tarptautinius ekspertus?
Galbūt. Žinot, tai čia gali filosofuot ir rašyt sąskaitas, kas, kur, ką pasakė, kodėl nepasakė. Taigi Vladimiras Putinas ką daro – tai jis neklausia nieko. Ką – jisai ateis pasiklaust mažytės Lietuvos, ar galima daryt tokį daiktą prie pat jos sostinės? Niekad neateis pasiklausti. Galima buvo daugiau paruošti Europą, jinai irgi pataikautoja yra.
Tai dabar gal susivokę, gal nesusivokę, gal supranta, kad čia yra ne tik puolimas prieš Lietuvą – tai puolimas prieš Europos Sąjungą. Išmėginti jos solidarumą. O tas solidarumas nebuvo labai matomas anksčiau. Ar dabar jis pasireikš, ar ne? Mūsų siekis yra Lietuvos siekis, kad ta nešvari elektra nebūtų perkama Europos Sąjungoje. Į tai nėra aiškaus atsakymo.
Lietuva iš savo pusės pasakė – mes nepirksim, mes nepraleisim. Turėtų būti aiškiau pasakyta, kad mes nepraleisim, ne tik patys nepirksim. Ir čia tada prasideda – latviai nori pirkti, jūs nedraugaujat. Tai jie nedraugauja. Kodėl mes turim prisiimti, kad mes Latvijai trukdysim elgtis nepadoriai.
O kaip jūs žiūrit į tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda pasakė Kruonyje, kad esą galbūt mes ir duosim Kruonį baltarusiams, tik už didelius pinigus, už milijonus?
Kartais pasitaiko tokių ne visai tiksliai pasvertų pasakymų. Matyt, kas nors jį įkalbinėja, kad gali sudaryti, o jie tikrai nori sudaryti tokią avarinę, priešavarinę situaciją, kur sakys, kad Kruonis yra vienintelis išsigelbėjimas. Tai jie neturi daryt tokių situacijų ir neturi teisės paleisti tos jėgainės neturėdami rezervo, jeigu kas nors ten įvyksta, tai kur dėti tą energijos perteklių, kaip ją stabdyt – turi turėti rezervų.
Tai gali būt Rusijos rezervai įjungti – su kuo jie dirba. Tai yra Rusijos projektas. Tegu Rusija ir duoda savo rezervus. Bet Rusijos rezervai toli, jiems patogiau – vat mes pareikalausim, kad Lietuva duotų savo Kruonį, ir Lietuva išsigąs.
Gal jau išsigąsta, jeigu mūsų prezidentas jau dabar sako, kad jeigu ką, tai – už didelius pinigus, bet duosim?
Aš manau, kad prezidentui turbūt bandė daryt įtakos šitoj vietoj, nes galima buvo pasakyt, kad tai – ne mūsų problema yra.
Profesoriau, kita tema – kaip jūs vertinat partijų reitingus? Ir tai, kad Konservatorių partijos reitingai smuktelėjo, kaip rodo apklausos?
Na ką aš čia turiu daug vertint? Tai smuktelėjo, tai pakilo. Pradėk blaškytis, griebtis už galvos, tai čia labai būtų nerimta.
Bet ar jūs nematot klaidų Konservatorių partijos valdyme?
Klausykit, bandot iš manęs išspausti kažkokią intrigėlę.
Taigi jūs esat žmogus, turintis didelę patirtį, vadovavot ir šaliai, ir partijai, taigi matot daug giliau?
Aš tikrai norėčiau, kad mūsų partija, ypač jaunimo tarpe būtų daugiau susirūpinimo arba noro pažinti istoriją, pažinti politines kovas ir pasiruošti, jeigu jiems teks vadovauti. Šito galbūt ir mažoka. Galbūt manoma, ai, čia mokykla. Mokykla nepadaro savo darbo. Galbūt šeima? Šeima neturi laiko, tėvai užimti, vaikai ten kur savo reikalais. Jų atskiras pasaulis. Žaidimėliai, kompiuteriai.
Tai visai kitaip klostosi gyvenimas ir mes norėtumėm, senieji, kaip aš, norėtumėm, kad mūsų tautoje įvairiose kartose būtų daugiau sąmoningo pasirengimo gyvenimui ir jo išbandymams.
Visą pokalbį žiūrėkite video reportaže.
