Penktadienio popietę jo palaikai pagerbimui bus atvežti į Šv. Jonų bažnyčią, su juo galės atsisveikinti visi norintys. Vakare bažnyčioje bus aukojamos šventos mišios. Šeštadienį vadas bus palaidotas Antakalnio kapinėse.
Penktadienio popietę istorinė asmenybė bus pagerbta padedant vainikus nuo prezidento, Seimo pirmininkės, premjerės. Vainikus padės ir pagarbą atiduos Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys.
J. Vitkus-Kazimieraitis laikomas pagrindiniu partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėju.
Pernai spalį Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje, Dzūkų gatvėje esančio pastato, kuriame nuo 1944 metų veikė sovietinių struktūrų – NKVD-MVD-MGB Leipalingio poskyris ir stribų būstinė, kieme vykdytų archeologinių kasinėjimų metu, buvo rasti užkasti žuvusio partizano palaikai.
Kaip skelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, DNR tyrimai patvirtino, kad tai yra Pietų Lietuvos partizanų srities vado J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
Buvo baigęs karo mokslus
J. Vitkus gimė 1901 metais Skuodo valsčiuje, Ketūnų kaimo ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 metų pabaigoje jis pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 metais J. Vitkus įstojo į Kauno karo mokyklą, 1921-aisiais baigė ir buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą.
Vėliau jis gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje, grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku.
1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo tuomečiuose leidiniuose, buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
1941-iais Lietuvą okupavus vokiečiams, J. Vitkus pasitraukė iš kariuomenės. 1942–1944 metais dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas“ Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis”, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklai organizuoti. Būdamas aukščiausio rango karininkas partizaniniame pasipriešinime, jis atliko ypatingą vaidmenį – steigė štabus, rengė dokumentus. 1946-iais buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
J. Vitkus-Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimo nuostatus, priesaikos tekstą bei kita, leido srities laikraštį „Laisvės varpas”, pats rašė karo dienoraštį.
Tapęs pirmosios partizanų srities vadu jis rūpinosi tolesniu rezistentų vienijimusi – bandė susisiekti su kitais Lietuvoje veikiančiais partizanų štabais ir sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą.
1946 metais jo vadovaujamas štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją, kurioje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 metų vasario 16 dienos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, dar vadinamojoje „partizanų konstitucijoje“.
Ramanauskas vadino savo mokytoju
Pasak partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, „visi jutome ir supratome, kad šis žmogus — tai neįkainojamas ir nepamainomas partizanų organizacijos vadas.” Jis J. Vitkų-Kazimieraitį laikė partizanų idealu ir savo mokytoju.
1946 metų liepos 2 dienos susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Iš pradžių čekistai nesuprato, kokios svarbos asmenį jie atsivežė, tad atlikę formalumus Kazimieraičio kūną užkasė čia pat, Leipalingio MGB būstinės kieme.
Pasklidus gandams apie svarbaus pogrindžio dalyvio žūtį, po keturių parų iš Vilniaus buvo atvežtas neseniai suimtas „Laisvės varpo“ redaktorius Jonas Ivavičius, o Kazimieraičio kūnas atkastas atpažinti ir pakartotinai užkastas.
Iš Rusijos valstybiniame archyve esančių dokumentų žinoma, kad apie Kazimieraičio žūtį buvo informuoti aukščiausi tuometės Sovietų Sąjungos vadovai.
1948 metais bolševikai J. Vitkaus-Kazimieraičio žmoną Genovaitę su penkiais vaikais ištrėmė į Rusijos Irkutsko sritį.
1947 metais Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame aukščiausiame partizanų suvažiavime 1949-iais Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu už ypatingus nuopelnus J. Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais).
1997-iais prezidento dekretu J. Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, progimnazija gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.
